Manoma, kad Sirijos sukilėlių ketverius metus valdytame Rytų Alepe iš viso gyvena apie 250 tūkst. žmonių, tačiau tikėtina, kad šis skaičius ženkliai sumažės artėjančiomis dienomis, kai į dienos šviesą išlįs tiesa apie ten siautėjusį skurdą ir badą.
Ketvirtadienį buvo atnaujinta žmonių evakuacija, kuri žlugo diena prieš tai, kai Sirijos režimo pajėgos vėl pradėjo bombarduoti sukilėlių pozicijas. Rusija tikino, kad tai esą buvo atsakas į sukilėlių pradėtus puolimus po sutartų paliaubų opozicijai galutinai pralaimėjus Alepe.
Jau dabar panašu, kad evakuacija gali žlugti antrą kartą. Mat Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ pranešė, kad režimo pajėgos apšaudė iš Rytų Alepo bandžiusius išvažiuoti greitosios pagalbos automobilius.
Rytuose – karo siaubai
Valstybinė televizija pranešė, kad iš Alepo bus evakuota 4 tūkst. sukilėlių ir jų artimųjų, tačiau nei jie, nei civiliai nesijaučia esantys saugūs.
Internete šią savaitė pradėjo plisti daugybė Rytų Alepo gyventojų vaizdo įrašų, kuriuose jie ragino tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų sustabdant Sirijos prezidento Basharo al-Assado karius, kurie, pasak Jungtinių Tautų, gatvėse šaudė civilius, įskaitant moteris ir vaikus.
B.al-Assado pajėgų valdomame Vakarų Alepe gyvena apie milijonas žmonių – čia padėtis yra ganėtinai rami, rašo BBC.
Tačiau Rytų Alepo gyventojų gyvenimo sąlygos yra tragiškos: buvo sunaikinta infrastruktūra ir daugelis ligoninių, nuolatos trūksta maisto ir degalų, o vandens iš viešų kranų atsigerti norintys sirai privalo saugotis snaiperių kulkų.
„Kai kurie žmonės išvyko iš Rytų Alepo dar prieš apsiaustį – dar šią miesto dalį valdant sukilėliams“, – aiškino 31-erių mokytojas Mohammedas.
Rytų Alepe stigo ne vien tik maisto produktų, bet ir elektros: geriausiu atveju ji atsirasdavo kelias valandas per dieną, todėl žmonės išmoko taupyti savo mobiliųjų telefonų baterijas ir aparatus naudoti tik būtiniausiais atvejais.
„Nėra maisto, nėra elektros, nėra švaraus vandens, – tvirtino 32-ejų gydytojas Ossama, vienas iš 30 Rytų Alepe likusių gydytojų. – Bet kurią akimirką link tavęs gali atskrieti snaiperio kulka arba artilerijos sviedinys.“
Peikia Sirijos režimą
Jauna mokytoja Fatemah teigė iš viso nesitikėjusi, kad Rytų Alepas galėjo būti apsuptas vyriausybės pajėgų.
„Visa mano šeima iš miesto išvyko prieš trejus metus iš apsigyveno Egipte ir Turkijoje, – pasakojo Fatemah. – Aš pasilikau, nes norėjau baigti teisės studijas Alepo universitete. Mes negalėjome įsivaizduoti, kad bus apsiaustis, jog režimas taip pasielgs. Iki apsiausties buvo maisto ir vaisų bei jau buvome pripratę prie bombarbardavimo. Tačiau tada pradėta taikytis į mus.“
Praeityje organizuotus humanitarinius koridorius iš Rytų Alepo itin skeptiškai vertino Alepo universiteto anglų kalbos dėstytojas Abdulkafi, pasak kurio tai buvo spąstai.
„Režimas melavo dėl humanitarinių koridorių, – tvirtino Abdulkafi. – Jei į jūsų namus ateitų vagis ir nužudytų jūsų sūnų ir dukrą, o po 10 dienų sugrįžtų ir pakviestų apsilankyti pas jį namuose, ar pasitikėtumėte juo? B.al-Assadas ir rusai žudė civilius ir po to būtent taip ir sakė. Mes verčiau valgysime lapus nuo medžių, nei klausysime jų.“
Abdulkafi prieš trejus metus pabėgo į Alepą, nes buvo apkaltintas dalyvavimu demonstracijose prieš prezidentą B.al-Assadą.
„Prezidento režimas mus laiko teroristais, – aiškino Abdulkafi. – Mes mirsime gindamiesi. Nesu kovotojas, bet kovosiu iki paskutinio kraujo lašo.“
Evakuacija nėra išsigelbėjimas?
Tiesa, daug vilties nesuteikia ir ketvirtadienį pradėta civilių bei sukilėlių evakuacija iš Rytų Alepo. Mat daugelis šioje miesto dalyje gyvenančių žmonių visiškai nuskurdo ir vargu, ar jie sugebės susikurti geresnį gyvenimą nei turėjo pastaruosius ketverius metus. Jų ateitis – ne ką šviesesnė nei dabartis.
„Jie neturi pinigų išsinuomoti namo kitur ar net nusipirkti maisto, – nuogąstavo mokytoja Fatemah. – Jiems neužtektų pinigų išvykti iš Sirijos į kokią nors kitą šalį. Rytų Alepe yra tik civiliai, jie nėra kovotojai – jie tik nori būti laisvi nuo prezidento režimo.“
Jai paantrino ir mokytojas Mohammedas, pasak kurio, B.al-Assadas siekė „išspirti juos iš Alepo, o žmonės tenorėjo pasilikti savo namuose“.
„Mano žmona laukiasi, ji labai bijo ir kasdien pergyvena, kad tai gali būti paskutinė mūsų gyvenimo diena, – atskleidė Mohammedas. – Jos vienintelis noras yra pamatyti mūsų naujagimį kūdikį.“
Civilinės gynybos organizacijos „Baltieji šalmai“ savanoris Ismailis tikino, kad niekados nepaliks Alepo, nes tai – jo namai.
Nenori palikti namų
„Mes neturime maisto, mums duona ir kuras baigsis gruodžio pradžioje, – dar lapkritį aiškino Ismailis. – Vienintelė mūsų viltis yra apsiausties pabaiga. Tačiau mes nenorime duonos ar maisto: mes norime laisvės ir socialinio teisingumo. Daugelis žmonių mano: „Verčiau mirsime Alepe nei išvyksime iš šio miesto“. Jei paliksime Alepą, prarasime savo namus ir režimas bei rusai laimės.“
Žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ teigė, kad iki Alepo mūšio pabaigos, mirtis tykojo ant kiekvieno kampo, o civiliai buvo bombarduojami visi iš eilės.
Kai kurie Rytų Alepo gyventojai įgudo naudotis elektros generatoriais, į kuriuos žiemą pildavo vietinės gamybos dyzelį. Jie taip pat kasdavosi šulinius, jei tik galėdavo.
Tiesa, taip pasisekdavo ne visiems: kitose miesto dalyse sirai privalėjo taikytis prie viduramžius primenančio gyvenimo be elektros ir vandens. Kadangi kepyklos veikdavo itin retai, daugelis gyventojų duoną kepdavosi namie.
Tačiau nepaisant bombardavimo, kai kurios Rytų Alepo dalys buvo palaikomos itin švarios. Mat sukilėliai pavedė Higienos departamentui pasamdyti 350 darbuotojų, kurių pareiga buvo rinkti miesto gatvėse esančias šiukšles.
