Vieną rytą iš bundančio Damasko išrieda mažas keleivinis autobusiukas. Kai jis pasiekia Kasijūno kalno papėdę, Sirijos sostinė pavirsta pilkai rudų namų jūra, iš kurios išsiskiria minaretai ir bažnyčios bokštai, jau ankstyvą rytą grimztantys į smogą.
Virš Damasko smogo ant kalvos stūkso Sirijos prezidento rūmai, savo masyvumu, tvirtumu labiau primenantys bunkerį.
Iš miesto riedančiame autobusiuke – šeši keleiviai ir vokiečių aviganis. Jie visi keliauja į išvyką gamtoje, prie Chomso miesto.
Barmenas, studentė, dizaineris, sportininkas mėgėjas, trenerė, kosmetikos pardavėja – keliautojų grupės „Phoenix Adventure“ („Fenikso nuotykiai“) nariai. Visi jie – B.al-Assado šalininkai.
Pateisina režimo veiksmus
Viena keliautojų, 21-erių ekonomikos studentė Elida Sanjar, įsitaisiusi ant autobusiuko sėdynės, vis dar bando atsigauti po praėjusios nakties šėlionių.
Sirijos prezidentą palaikanti Elida džiaugiasi: B.al-Assadui valdant šalį, ji gali nekliudomai tęsti studijas ir iki soties smagintis. Ypač dabar, kai vis mažiau sviedinių pasipila ant Sirijos sostinės.
Šalia E.Sanjar sėdi jos draugas barmenas Kinanas. Mažas, tvirto sudėjimo, anksti praplikęs, jaunatviškos šypsenos vyras su juodais ratilais po akimis nesiliauja kartojęs: „Gyveni tik vieną kartą.“
Beveik visi jo draugai pabėgo į Europą. Kinanas pasirinko kitą kelią: atidarė barą ir šėlsta vakarėliuose taip dažnai, kaip tik gali. Vaikino nuomone, Sirijos valstybė egzistuoja tik ten, kur valdo režimas. O stabilumas jam – svarbiausia.
Autobusiuko keleiviai B.al-Assado režimą palaiko dėl skirtingų priežasčių.
Bet visus juos vienija „Islamo valstybės“ (IV) baimė – ir tai neabejotina Sirijos prezidento strategijos sėkmė save pateikti kaip mažesnį blogį. Nors milijonai žmonių pabėgo iš karo krečiamos šalies, IV sugebėjo daugybę jų įstumti į B.al-Assado glėbį.
Tačiau kaip dėl Sirijos režimo bombų, kurios krinta ant mokyklų ir ligonių? Kinanas atsako trumpai: „Toks yra karas.“
O E.Sanjar mano: „Kas gi belieka Sirijos vyriausybei? Ji privalo ginti Damaską, o mums reikia gyventi.“
Tarytum karo nebūtų
Damaske, autobusiuko keleivių gimtajame mieste 350 kilometrų piečiau Alepo, gyvenimas iš pirmo žvilgsnio atrodo toks, kaip anksčiau. Užsukus į miesto centrą apie vykstantį karą gali suprasti tik iš daugybės kontrolės postų ir visur iškabinėtų žuvusiųjų nuotraukų.
Painiose, keistai susipynusiose Damasko senamiesčio gatvelėse vaikšto daugybė žmonių, parduodami kilimai ir mobilieji telefonai, aukso ir sidabro papuošalai, ant išrikiuotų prekystalių – nėriniuoti apatiniai drabužiai ir liemenėlės, kurių sagtelės atsisega suplojus rankomis.
Sirijos sostinės senamiesčio virėjai gamina kebabus.
Žiemą vėl šildomos marmurinės prabangių viešbučių grindys ir iš tolimų kraštų vis dar atkeliauja piligrimai, trokštantys aplankyti Omejadų mečetę.
Vakarais į Damasko operos teatrą plūsta kostiumais ir vakarinėmis suknelėmis pasidabinusi publika, visi pranešimai skamba anglų, prancūzų ir arabų kalbomis.
Susidaro įspūdis, lyg Sirijos sostinė vis dar būtų metropolis, koks anksčiau ir buvo.
Aikštėje priešais operos teatrą dėmesį traukia didžiulis užrašas „I love Damascus“ („Aš myliu Damaską“). Tai – sostinės rinkodaros skyriaus sugalvota reklamos kampanija, kurios dalis buvo ir didžiulis maratonas.
Bepilotėmis skraidyklėmis buvo nufilmuotas profesionalus vaizdo klipas apie Damaską. Jį pažiūrėjus atrodo, kad Sirijos sostinė gyva ir nepasikeitusi.
Juk šitas miestas – prezidento B.al-Assado tvirtovė, jo svarbiausias ginklas propagandos kare.
Damaskas turi skleisti visam pasauliui svarbią žinią: ten, kur vadovauja B.al-Assadas, gyvenimas tęsiasi.
Ir dėl to Sirijos sostinės centre griuvėsių nematyti. Jeigu bombos pataiko į senamiestį ir aplinkinius rajonus, po greitosios pagalbos automobilių tuojau pat atvyksta statybininkai, turintys kaip galima greičiau panaikinti karo pėdsakus.
Prezidentas B.al-Assadas daro viską, kad pasaulis matytų tiktai klestinčios sostinės vaizdą karo niokojamoje šalyje.
Damaskas turi skleisti visam pasauliui svarbią žinią: ten, kur vadovauja B.al-Assadas, gyvenimas tęsiasi.
Problemų – vis daugiau
Maždaug po dviejų valandų šešis keleivius vežantis autobusiukas pasiekė Chomsą. Čia kilus sukilimui, jį žiauriai nuslopino B.al-Assadas. Dabar didžioji Chomso dalis primena miestą vaiduoklį – iš griuvėsių teberūksta dūmai.
Bet šis vaizdas nė kiek negraudina autobusiuko keleivių. Jie apgailestauja tik dėl to, kad sugriovus Sirijos alaus daryklas priversti gerti Libano alų, kuris ne toks skanus kaip sirų.
Bet jų pasakojimuose apie Damaską prasprūsta ir liūdnų gaidų. Ekonomika žlunga, pardavėjai aimanuoja dėl mažėjančios apyvartos.
1,8 milijono į šalies sostinę ir jos apylinkes plūstelėjusių pabėgėlių baugina žiema, nes tik nedaugelis įstengia nusipirkti kuro nedidelėms metalinėms krosnelėms. Pastarosios, neturtingiesiems atstojančios šildymą, dažnai sprogsta. Kartais viename Damasko senamiesčio name apsistoja net iki 10 šeimų.
Prekyvietėmis nusėtose gatvėse apstu triukšmingų dyzelinių generatorių, nes elektra miestui tiekiama tik kelias valandas.
Infliacija praryja atlyginimus, naikina vidurinę klasę. Sostinės gyventojai – vargšai arba turtingi, vidurio beveik nėra.
Žmonių psichika gerokai pašlijusi. Nors šalyje itin išaugo psichotropinių vaistų poreikis, jų vis mažėja, nes dėl sankcijų neįmanoma papildyti jų atsargų.
Kavinėse girdėti kalbų, kad daugelis civilių įsigijo leidimus turėti ginklą, nes mieste siaučiantys nusikaltėliai tampa vis įžūlesni.
Šimtai IV kovotojų ir radikalių islamistų sukilėlių grupė „Jabhat Fateh al-Sham“ įsikūrusi Jarmuke, buvusioje palestiniečių stovykloje Damasko mieste, kurią nuo šokių aikštelių ir barų skiria tik keturi kilometrai.
Kovotojai visą kvartalą išraižė požeminiais tuneliais. Jie šliaužia po priešininkų pozicijomis, ir retsykiais snaiperių šūviai nuaidi per sugriautų namų daubas.
Bando pabėgti nuo siaubo
Daugelis stengiasi viso to nematyti. Nemažai jaunimo nebeseka žinių: jie nenori žinoti, kas vyksta mieste.
„Kuo mažiau žinai, tuo geriau gyveni“, – „Der Spiegel“ aiškino Kinanas.
Jaunuoliai bėga į savo susikurtą fantazijų pasaulį, kopia į kalnus, rūko marihuaną, vartoja raminamuosius, šėlsta vakarėliuose ir skęsta alkoholyje. Kitaip tektų palikti Siriją.
Bet Damaske daugelis žmonių nebemoka šypsotis. Šie sirai klausosi pranešimų ir gyvenimą mato tik juodomis ir baltomis spalvomis. Jie netekę vilties, nes jų tėvynė miršta.
Dešimtys tūkstančių kitų net nesirodo gatvėse. Jie slapstosi butuose, rūsiuose, nes nenori būti pašaukti į karinę tarnybą, bijo slaptųjų tarnybų persekiojimo, kankinimų ir mirties.
Dabar Damaskas tapo malonumų, baimės ir pražūties miestu. Po gamtoje praleisto laiko šeši autobusiuko keleiviai vėl kartu su kitais jaunuoliais plūsteli į naktinius Damasko barus.
„Nostalgija“, – taip vadinasi Kinano baras. Jo pavadinimas svečiams turėtų priminti gražias ikikarines Sirijos dienas.
Liepos mėnesį atidaryto baro sienas jis apklijavo plytas imituojančiais apmušalais, apkabinėjo Bobo Marley, Jimi Hendrixo ir legendinės grupės „The Beatles“ nuotraukomis.
Kinanas sako, kad dar prieš metus naktinis Damasko gyvenimas buvo apmiręs, nes visi bijojo išeiti iš namų. Anuomet Sirijos sostinė buvo nuolat apšaudoma iš sukilėlių kontroliuojamų rajonų. Dabar rytinėje Damasko senamiesčio dalyje barai dygsta vienas šalia kito.
Ir Kinanas žino, kodėl: žvelgiant į tai, kas darosi aplink, blaivia galva, viskas dar labiau slegia.
„Žmonės svaiginasi kaip pamišę, geria, vartoja kokainą, įvairias kitas tabletes. Nesuku sau galvos, kas dėl to bus“, – sako besišypsantis Kinanas.
Jis žino, kad nesibaigiantys vakarėliai Damaske daugeliui atrodo tarsi puota maro metu. Bet juk jaunas esi tik kartą, sako barmenas Kinanas.
Net kai netoliese sprogsta trys sviediniai, nesuvirpa nė vienas jo veido raumuo. Kinanas, iki pilietinio karo Sirijoje dirbęs viename bankų kovos su sukčiavimu skyriuje, ramų ramiausiai atsidaro dar vieną alaus butelį.
„Baras bunkeryje – mano svajonė“, – sako Kinanas.
Damasko pakraštyje, tuoj už bombų apgriautų namų, vienas šalia kito glaudžiasi viešnamiai. Jų Sirijos sostinėje buvo visada.
Aikštėje šalia senamiesčio kadaise stovėję suteneriai pro šalį skubančiuosius sustabdydavo klausimu: „Pertrauka?“
Viršutiniai viešbučio aukštai buvo rezervuojami prostitutėms. Tai nepatiko jaunajam B.al-Assadui. 2000-ųjų viduryje jo nurodymu prostitucija buvo apribota. Bet nuo to laiko, kai Siriją drasko pilietinis karas, seniausias pasaulio verslas vėl klesti. Viešnamiai – paskutinis pabėgimo iš realybės prieglobstis.
Priverstas slėptis šešėlyje
Tuo metu pietrytinėje Damasko dalyje esančio skurdaus priemiesčio gyventojo Houssamo dienos bėga kitaip. Ilgiausias per pastaruosius metus jo pasivaikščiojimas – trumpas kelias nuo namų iki mažos parduotuvės.
Toliau nebegali, nes, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų jaunų sirų, slapstosi B.al-Assado valdomoje teritorijoje.
Houssamas nenori kovoti už režimą, prieš kurį protestavo 16 metų. Prieš ketverius metus jis buvo pašauktas į kariuomenę.
Nuo 2015 metų spalio 18-osios, kai civiliniais drabužiais apsirengę kareiviai traukė gatvėmis ir prievarta pačiupo tūkstančius vyrų, jis neina toliau savo mažosios gatvės.
Kai 2011-aisiais po šalį nuvilnijo protestų banga, advokatu dirbęs Houssamas pabudo iš politinio letargo. Jis ėjo į gatves, protestavo.
Už tai buvo suimtas. Kalėjime Houssamas buvo talžomas plastikiniais vamzdžiais, jo kelis ir kulkšnis buvo pavirtę koše.
Po to, prasidėjus pilietiniam karui, jis vėl buvo suimtas, kankinamas ir paleistas į laisvę. Dabar buvęs advokatas glaudžiasi nedideliame bute su žmona, dukra, o gyvena iš pinigų, kuriuos gauna iš tėvų ir kartais draugų.
Bet Houssamas nenori išvykti iš šalies: „Maniau, kad turime dar vieną uždavinį – užtvindyti gatves tol, kol režimo nebeliks. Bet aš jau nebegaliu.“
Iš 50 žmonių, su kuriais sukilimo pradžioje nuolat susitikdavo skirtinguose butuose pasikalbėti apie politiką, Damaske liko gal tik 10. Likusieji buvo išsiųsti į frontą, kad jų būtų atsikratyta.
Karas naikina miestą, verčia jo gyventojus bėgti, kautis, mirti, išbandyti tai, ko anksčiau nedarei. Juk kai nesi tikras, ar sulauksi rytdienos, jokie draudimai nebegalioja.
