Rytų Ukrainoje pastarąją savaitę paūmėjus susirėmimams, kovos tarp prorusiškų separatistų ir vyriausybės pajėgų pareikalavo keliolikos žmonių gyvybės.
Dėl apšaudymų 20 tūkst. ukrainiečių liko be elektros naktimis, kai termometro stulpelis krinta žemiau 20 laipsnių šalčio.
Nors tai – konflikto paūmėjimas, tyli kova Ukrainoje verda nuolat. Kryme taip pat vis pranešama apie naujus represijų atvejus, tačiau jie nebesulaukia daug dėmesio.
Tapęs vienu iš kandidatų gauti šių metų prestižinę A.Sacharovo premiją, kuri teikiama už nuveiktus darbus minties laisvės ir žmogaus teisių gynimo srityje, disidentas iš Ukrainos interviu Europos Parlamente Strasbūre „Lietuvos rytui“ sakė turintis tik vieną prašymą pasaulio bendruomenei – kad Krymas netaptų dar vienu daugeliui metų įšaldytu konfliktu.
– Po Krymo okupacijos praėjo beveik treji metai. Kaip šiandien regite situaciją regione? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Džemilevo.
– Situacija labai bloga. Okupacinis režimas netrukdomas sėja baimę ir taiko represijas, jų mastas dar auga. Žinoma, stengiamės neprarasti vilties, kad kada nors tai pasibaigs, bet atsakymas į klausimą „kada?“ priklauso ne tik nuo mūsų pastangų, bet ir nuo Vakarų šalių.
Siekiame, kad būtų išlaikyta pozicija, kad okupantams ir toliau būtina taikyti ekonomines sankcijas.
Mažai tikėtina, kad Krymas galėtų būti išlaisvintas panaudojant karinę jėgą. Okupuotose teritorijose įkurta didelė karinė bazė, dislokuota ne tiktai karinė technika, bet veikiausiai laikomas ir atominis ginklas.
– Kaip manote, ar JAV ir Europos Sąjunga padarė viską, kad nesusiklostytų blogiausias scenarijus?
– Jei 2008-aisiais, kai Gruzijoje vyko karas, Vakarų reakcija būtų buvusi bent panaši į tą, kokia buvo pademonstruota Krymo okupacijos metu, šios okupacijos nebūtų iš viso.
Guodžia bent tai, kaip 2014 metais buvo balsuojama Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje.
Žinoma, Vakarų ryžtas išaugo, bet kol kas dar nepakankamai.
Kitas mus labai gluminantis dalykas yra augantis neutralių valstybių skaičius.
Kaip galima teigti, kad laikomasi neutraliteto, kai kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus?
Gal šiandien tai jūsų neliečia, bet rytoj gali paliesti, jeigu nebus reaguojama į neteisybę svetur.
Istorijoje jau būta to pavyzdžių. Antai 1938-aisiais A.Hitleriui perleista Sudetų sritis, o dėl to kilo Antrasis pasaulis karas.
Šiuo metu dominuoja toks trumparegiškas požiūris, kad jei šiandien gerai, tai pradedama nuolaidžiauti.
– Nekart prognozuota, kad po Gruzijos ir Krymo ateis Lietuvos eilė. Ką jūs apie tai manote?
– NATO viduje taip pat pasigirsta įvairių balsų, kad dėl mažos šalies niekas karo nepradės. Juk patys girdėjote, kokia retorika skambėjo per JAV rinkimų kampaniją.
Žinoma, jei Aljansas nesilaikys penktojo sutarties punkto, grius pasitikėjimas juo.
Bet pasaulis žiaurus, ir pasikliauti tik susitarimais nereiškia užtikrinto saugumo.
– Matome, kokią kainą sumokėjo Ukrainos ir Krymo žmonės. Ar šis Rusijos žingsnis pridarė nuostolių ir Europos valstybėms?
– Ekonominės sankcijos paveikė nemažai Europos valstybių. Italijos Senate buvo kilusi nepasitenkinimo banga, kad jau būtų laikas jas nutraukti.
Tuomet aš noriu paklausti: ar laisvė, demokratija ir žmogaus teisių apsauga nėra verti sumokėtų pinigų? Kaip apsidrausti, kad šiandien sutaupius rytoj nereikėtų mokėti ne tik pinigais, bet ir žmonių gyvybe? Istorija tai ne kartą patvirtino.
– Kada jūs pats pastarąjį kartą lankėtės Kryme?
– Tai buvo 2014 metų balandžio 19 dieną. Vykau kaip parlamento narys, tada ir sužinojau, kad man draudžiama vykti į Rusijos teritoriją penkerius metus.
Nustebau, nes į Rusiją ir taip nekeliaudavau. Tada sužinojau, kad Krymas jau taip pat laikomas Rusija. Tuomet dar atsakiau: „Laikote save labai dideliais optimistais, jei manote, kad Kryme išbūsite penkerius metus.“
Vėliau buvau apkaltintas įstatymų pažeidimu, mat nepripažinau okupacijos. Į tokią pat situaciją pateko ir kiti mano bendraminčiai.
O dabar mus vis labiau gąsdina tai, kad Krymas gali tapti vienu iš daugeliui metų įšaldytų konfliktų.
Gyvenimas okupacijos sąlygomis kiekvieną dieną mūsų tautą stumia į degradaciją. Tai izoliacija, propaganda, įžūlus spaudimas. Imamasi visko, o pirmiausia žmones bandoma palaužti psichologiškai, stengiamasi, kad visi mūsų veiksmai nepasiektų tikslo.
– Kokius žingsnius šiandien turėtų žengti tarptautinė bendruomenė, kad situacija Kryme bent jau neblogėtų?
– Tai mums labai svarbus klausimas.
Šalys privalo suprasti, kad šiandien padėdamos Ukrainai kartu padeda ir sau.
Ukraina šiuo metu yra viso fronto priešakyje. Ji kovoja ir už jus. Jei išduosite Ukrainą, Rusijos koja rytoj gali žengti ir į jūsų namus.
