2015 metų rugsėjį Sirijos prezidento Basharo al-Assado pajėgas Rusija parėmė oro antskrydžių kampanija, kuri ne tik sustabdė režimo pralaimėjimą, bet ir padėjo Damaskui pernai gruodį atsiimti svarbų Alepo miestą.
Kai opozicijos tvirtovė atiteko į vyriausybės pajėgų rankas, o B.al-Assado vienvaldystei nebeliko kliūčių, Rusija pranešė atsitraukianti iš Sirijos.
Tiesa, nors dalis pajėgų sausį išvyko atgal į Rusiją, Maskva iš tiesų toliau stiprina savo vaidmenį Sirijoje. Pareigūnai pranešė apie Rusijos karinių bazių šalyje plėtrą, išaugo ir privačių Kremliaus pusėje besikaunančių samdinių skaičius.
Kaukaziečiai kovos smaigalyje
Iki šiol Rusijos nuolatinės pajėgos Sirijoje apsiribojo antskrydžius visoje šalyje vykdančių lėktuvų įgulomis.
O sausumos pajėgų, be kelių išimčių – artilerijos ir specialiųjų pajėgų dislokavimo Chamos provincijoje bei specialiųjų karinių patarėjų Latakijoje – nebuvo daug.
Tačiau čečėnų ir ingušų brigadų dislokavimas rodo Kremliaus strategijos pokytį. Rusija dabar užsimanė Sirijoje turėti sunitų musulmonų elitines pajėgas.
Augantis Kremliaus vaidmuo Artimųjų Rytų šalyje leis jam daryti didesnę įtaką įvykiams ir įsitvirtinti ilgajam periodui.
Be to, šios brigados Maskvai leis sustabdyti ir savo sąjungininko B.al-Assado veiksmus, kurie galėtų pakenkti Rusijos interesams Sirijoje.
Naujųjų Kremliaus brigadų dydis ir vaidmuo kol kas neaiškus. Pirminiais duomenimis, gruodį Sirijoje buvo dislokuota apie 500 čečėnų, kitų teigimu jų ten – 300-400.
Kovotojų iš Ingušijos – kiek mažiau. Jų gali būti apie 300. Nors oficialiai jų daliniai vadinami karine policija, šie kariai surinkti iš elitinių specialiųjų pajėgų Čečėnijos kariuomenėje.
Be to, jiems skiriamos kur kas svarbesnės pareigos nei įprasta karinei policijai – patikros punktų valdymas, paramos dalinimas, bazių gynyba ir net Sirijos režimo bazių gynybos koordinavimas su Damasko pajėgomis.
Kovojo ir Rytų Ukrainoje
Hibridinės pajėgos, galinčios vykdyti įvairių tipų operacijas, ir anksčiau buvo tapusios patogiu Kremliaus įrankiu, padedančiu įtvirtinti įtaką užsienio konfliktuose.
Čečėnijos kovotojai pasirodė Rytų Ukrainoje šalia separatistus palaikančių Rusijos „savanorių“. Keli čečėnų batalionai įžengė ir į Gruziją, užimdami Gorį per šalies trumpą karą su Rusija 2008-ųjų rugpjūtį.
Kai kurie dabar į Siriją dislokuoti kovotojai net turi karo patirties Rytų Ukrainoje. Rusijos dienraštis „Novaja Gazeta“ pranešė, kad vienas iš čečėnų vadų yra Apti Bolotchanovas, kuris nemažai laiko praleido kovodamas su Rusijos pajėgomis Donbase.
Tačiau ir be savo gebėjimų Maskvai brigados yra itin naudingos. Rusijos valdžia ir visuomenė parodė esančios itin jautrios aukoms Sirijoje.
Kremlius dažnai iš paskutiniųjų mėgina nuslėpti savo praradimus. Karių žūtis valdžia viešai patvirtina tik tada, kai jų antkapius stebėtojai atranda jų gimtuosiuose miestuose.
Oficialiai Maskva skelbia, kad Sirijoje žuvo 30 Rusijos karių, tačiau tikrasis skaičius gali būti kur kas didesnis.
Tad kariai, kurie nėra rusai, net ir žuvę Sirijoje apsaugos Kremlių nuo visuotinio pasipiktinimo augančiais praradimais mūšio lauke.
Mat rusų santykis su čečėnais po dviejų karų praėjusio amžiaus pabaigoje ir vėliau sekusių daugybės teroro išpuolių nėra pats geriausias.
Maskva naudojasi islamu
Esti ir dar viena priežastis, kodėl čečėnai Sirijoje yra itin naudingi Maskvai. Iš Šiaurės Kaukazo kilę kariai beveik be išimties yra musulmonai sunitai – kaip ir didžioji dauguma Sirijos gyventojų.
Nuo tada, kai pajėgos pernai gruodį atvyko į Artimuosius Rytus, Maskva mėgino išnaudoti jų religiją ir išvaizdą – išdalino vadovus, mokančius, kaip elgtis su vietiniais ir nebijoti naudoti grasinimų, jeigu šie nevykdys prašymų.
Kovotojai naudoja islamiškus žodžius ir tam, kad užmegztų šiltesnį ryšį su vietiniais.
Tiesa, tai jau ne pirmas kartas, kai Maskva prisimena savo musulmoniškus regionus, kad šie galėtų padėti Kremliui įtvirtinti savo įtaką Viduriniuose Rytuose.
Antai Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas už V.Putiną vykdavo į arabų šalis ir rengdavo susitikimus su Persijos įlankos valstybių investuotojais.
Sirijos pareigūnai taip pat artimiau bendradarbiauja su Šiaurės Kaukazo valdžia. Damasko delegacija, kurioje buvo ir Sirijos religijos reikalų ministras, kovą lankėsi Dagestane ir su studentais diskutavo apie kovą su radikalizacija.
Sirijos pareigūnai retai vyksta į užsienio valstybes, juo labiau – į tolimą Rusijos regioną. Tad ši kelionė tikrai parodė Maskvos siekius savo sunitų mažumą naudoti užsienio politikoje.
Naudoja samdinių armiją
Kremlius užmojus griežčiau kontroliuoti Sirijos konflikto eigą pildo ir dar slaptesniais metodais. Kad sustiprintų savo reguliariąsias pajėgas, Maskva pasisamdė ketverių metų patirtį Sirijoje turintį privačią karinę bendrovę.
Pirmoji „Slavų korpuso“ operacija Sirijoje 2013-aisiais žlugo, tačiau sulaukusi Kremliaus palaikymo bendrovė vėl pasiuntė savo karius 2015-aisiais su į šalį atvykstančiais Rusijos kariais.
Dabar „Wagner“ pasivadinusiai grupei vadovauja buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU pareigūnas Dmitrijus Utkinas.
Tikslių duomenų apie bendrovės samdinių judėjimą gauti sunku, bet tiksliausiai apie ją praneša Rusijos žiniasklaidos grupė RBK.
Leidinio ekspertai, kurie dažnai rašo apie „Wagner“, teigia, kad Sirijoje samdinių gali būti apie 2,5 tūkst.
Į Siriją sugrįžta ir vėl
Pirmoji Šiaurės Kaukazo karių išvyka į Siriją baigėsi kovo 27-ąją, kai Čečėnijos karinės policijos daliniai sugrįžo į Grozną, kur juos pasitiko pats R.Kadyrovas ir apdovanojo už tarnybą.
Tačiau čečėnų pasisekimas privertė Rusiją vos po mėnesio viską pakartoti: balandžio 19-ąją R.Kadyrovas pranešė, kad daliniai vėl dislokuoti Sirijoje.
Tuo metu Ingušijos batalionas toliau veikia Damaske. Mieste jis buvo stebimas visą balandžio mėnesį.
Be to, aiškėja, kad ingušai vis dažniau atsiduria fronto linijoje ir kovoja su sukilėlių pajėgomis. Kai kuriuose Damasko priemiesčiuose Čečėnijos ir Ingušijos karo vadai kontroliuoja kone visą vyriausybės pajėgų kovą su sukilėliais.
