Sovietų Sąjungos žlugimas, kurio kulminacija įvyko 1991 m. gruodį, lėmė tai, kad nepriklausomybę atkūrusi Ukraina į savo rankas gavo maždaug 5000 branduolinių ginklų, kuriuos Maskva buvo dislokavusi ukrainiečių teritorijoje.
Karinių bazių požeminiuose talpyklose buvo saugomos ir ilgo nuotolio raketos, kuriose buvo iki dešimties termobranduolinių galvučių, kurių kiekviena buvo daug kartų stipresnė už Hirošimoje sprogusią bombą. Daugiau ginklų turėjo tik Rusija ir JAV.
Šio arsenalo pašalinimas dažnai vertinamas kaip ginklų kontrolės triumfas. Diplomatai ir taikos aktyvistai Ukrainą laiko pavyzdžiu branduolinėms valstybėms pasaulyje.
Tačiau istorija rodo, kad atominių ginklų atsisakymas buvo daugiau chaotiškas veiksmas nei racionalus sprendimas, šalį krečiant vidaus kovoms, politiniams pokyčiams ir nesantaikai tarp šalies vyriausybės ir kariuomenės.
Tuo metu tiek Ukrainos, tiek JAV ekspertai abejojo atominio nusiginklavimo naudingumu. Kai kurie analitikai teigė, kad mirtini ginklai buvo vienintelė patikima priemonė atgrasyti Rusiją nuo agresijos.
Šiai dienai Ukraina neturi galimybių pasigaminti ar įsigyti medžiagų bombai sukonstruoti. Branduolinė praeitis vėl pasidarė aktuali, Rusijos kariams apsupus tautą ir jau 8 metus tęsiantis karui rytuose.
„Mes atidavėme jėgą už dyką“, – aiškino buvęs Ukrainos gynybos ministras Andrijus Zahorodniukas.
Kalbėdamas apie saugumo garantijas, kurias Ukraina gavo mainais už savo branduolinius ginklus, jis pridūrė: „Dabar kiekvieną kartą, kai kas nors pasiūlo mums pasirašyti ant popieriaus lapo, atsakymas yra: „Labai ačiū. Vieną tokį jau pasirašėme prieš kurį laiką.“
Vakarų analitikai sako, kad dabartinės ukrainiečių nuotaikos linkusios romantizuoti atominę praeitį.
„Esmė tokia: „Turėjome ginklus, atidavėme juos ir dabar pažiūrėkite, kas vyksta“, – nurodė Harvardo universiteto Ukrainos specialistė Mariana Budjeryn.
„Apgailestavimas yra to dalis, – pridūrė M.Budjeryn. – Kita dalis – tai, ką žmogus jaučiasi patyręs neteisybę.“
Vos išsilaisvinusi Ukraina suskubo išgabenti iš savo žemių sovietų ginklus.
Bombas, artilerijos sviedinius, sausumos minas ir palyginti mažas kovines galvutes ant trumpojo nuotolio raketų perkelti buvo lengviausia. Sunkiau buvo pajudinamos tolimojo nuotolio raketos, kurios sverė iki 100 tonų ir buvo daugiau nei 27 m. ilgio.
1992 m. sausio mėn., praėjus mėnesiui po Sovietų Sąjungos griūties, Ukrainos prezidentas ir gynybos ministras įsakė kariniams vadams ir jų vyrams prisiekti lojalumą naujajai šaliai – tai veiksmas, po kurio ginklų kontrolė būtų vykdoma administraciniu būdu.
Daugelis atsisakė, o Ukrainos branduolines pajėgas valdę kariai paniro į įtampos persmelktą laikotarpį dėl arsenalo likimo ir jo operatyvinio statuso.
Buvęs branduolinės bazės vadas Volodymyras Tolubko aršiai tvirtino, kad Kijevas niekada neturėjo atsisakyti savo ginkluotės.
1992 m. balandį jis pareiškė asamblėjai, kad idėja Ukrainai pasiskelbti save nebranduoline valstybe buvo „romantiška ir per anksti“, ir reikalavo, kad ji išlaikytų bent dalį savo tolimojo nuotolio kovinių galvučių. Pasak jo, likusių raketų pajėgų pakaktų „atgrasyti bet kokį agresorių“.
Nors jo pozicija niekada nesulaukė plataus palaikymo, „ji dar labiau padidino esamą įtampą“, teigiama išsamiai aprašytoje Ukrainos branduolinio nusiginklavimo istorijoje.
Kijeve vyriausybė nuėjo taip toli, kad svarstė galimybę perimti savo branduolinių raketų ir bombonešių operatyvinę kontrolę. Bet tai taip ir niekada neįvyko.
Vietoj to, Ukraina derėjosi. Ji reikalavo, kad mainais už branduolinį nusiginklavimą jai būtų suteiktos geležinės saugumo garantijos. Tai buvo susitarimo, kurį 1994 m. pradžioje Maskvoje pasirašė Rusija, Ukraina ir JAV, esmė.
1994 m. įsipareigojimai buvo sukonkretinti. Budapešto memorandumu vadinamame susitarime, kurį pasirašė Rusija, Ukraina, Jungtinė Karalystė ir JAV, buvo pažadėta, kad nė viena iš šalių nenaudos jėgos ar grasinimų prieš Ukrainą ir visos gerbs jos suverenitetą bei esamas sienas.
Susitarime taip pat buvo pažadėta, kad agresijos atveju pasirašiusios šalys privalės prašyti nedelsiant imtis veiksmų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, kad padėtų Ukrainai.
Nors Kijevui nepavyko gauti to, ko norėjo – teisiškai įpareigojančių garantijų, kuriuos ratifikuotų JAV Senatas, – jis gavo patikinimą, kad Vašingtonas savo politinius įsipareigojimus vertins taip pat rimtai, kaip ir teisinius įsipareigojimus, tikina M.Budjeryn.
Jau 1996 m. gegužę paskutinis Ukrainos branduolinis ginklas buvo pargabentas atgal į Rusiją.
„Kaip dar galime garantuoti savo gynybą?“
Po to, kai 2014 metų pradžioje Rusijos kariai įsiveržė į Krymą ir suaktyvino karą Rytų Ukrainoje, V. Putinas atmetė Budapešto susitarimą kaip niekinį ir negaliojantį.
„Jie aštuonerius metus kariavo smulkaus lygio karą, – apie ukrainiečius kalbėjo Budapešto susitarime kaip JAV derybininkas dalyvavęs Stevenas Piferis. – Parduotuvėse nerasite kulkų. Daug civilių ginkluojasi.“
Krymo invazija ir užsitęsęs karas Rytuose lėmė daugybę raginimų atgauti atominį ginklą, teigia M.Budjeryn.
2014 m. kovą buvęs užsienio reikalų ministras Volodymyras Ohryzko įrodinėjo, kad Ukraina dabar turi moralinę teisę atkurti savo branduolinę galybę.
Liepą nacionalistinis parlamento blokas pateikė įstatymo projektą dėl atominio arsenalo atgaivinimo. Vėliau tais pačiais metais atlikta apklausa parodė, kad visuomenės pritarimas branduoliniam persiginklavimui sudarė beveik 50 proc.
Praėjusiais metais Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas sakė, kad Kijevas gali pradėti ieškoti branduolinių ginklų, jei negalės tapti NATO nare.
„Kaip dar galime garantuoti savo gynybą?“ – klausė A.Melnykas.
Vėliau užsienio reikalų ministerija paneigė, kad tokie variantai buvo svarstomi.
Vakarų ekspertai, įskaitant M.Budjeryną, ukrainiečių raginimus ir grasinimus laiko tuščiais gestais, atsižvelgiant į mokslinių, logistinių, finansinių ir geopolitinių iššūkių raizginį, su kuriuo Kijevas susidurtų, jei pasirinktų branduolinį kelią.
Kijevas gali susidurti su tomis pačiomis dilemomis, su kuriomis susidūrė Teheranas, kuris dešimtmečius nuolat dirbo, kad įgytų praktinės patirties ir medžiagų bombai sukurti – viso to Ukrainai, matyt, dar trūksta.
Vis dėlto ekspertai baiminasi, kad dabartinė krizė gali paversti Ukrainą iš ginklų kontrolės pavyzdžio į vieną iš atominio nusiginklavimo pavojų liudininkių ir paskatinti Iraną ir Saudo Arabiją toliau vykdyti savo branduolinių ginklų programas.
„Jei nebus pasiektas diplomatinis sprendimas, tai sustiprins įspūdį, kad branduolinį ginklą turinčios valstybės gali tyčiotis iš nebranduolinių valstybių“ – įsitikinęs Vašingtono Ginklų kontrolės asociacijos vykdomasis direktorius Darylas G. Kimballas.
Buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje S.Piferis įrodinėjo, kad didelė atominio ginklo kaina galiausiai paliktų Ukrainą vieną bet kokioje krizėje ar konfrontacijoje su Rusija.
„Daug šalių palaiko Ukrainą“, – kalbėjo jis apie dabartinę priešpriešą. Vis dėlto, jei tauta taptų branduoline, pridūrė S.Piferis, „ta parama greitai dingtų.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
