Vartant kol kas dar santūrius komentarus pasitvirtina Rusijos ambasadoriaus ES V.Čižovo pastaba: „Panašu, kad susitikimas suglumino oponentus. Jie nelaukė, kad Rusijos ir Kinijos bendra pozicija nueis taip toli.“
Ir ne vien todėl, kad Kinijos vadovas pritarė V.Putino kategoriškai neigiamai nuomonei dėl tolesnės NATO plėtros, ypač į Aljanso sudėtį įtraukiant Ukrainą ir Gruziją.
Buvo išplatintas dviejų valstybių vadovų plačios apimties pareiškimas dėl tarptautinio saugumo ir bendradarbiavimo įvairiais formatais.
Lietuvos žiniasklaidoje iš susitikimo buvo ištraukta tik neigiama nuostata dėl NATO plėtros ir dar paminėta sutartis tiekti Rusijos dujas į Kiniją.
Mano požiūriu, pareiškime gausu įdomių dalykų. Daug metų tiek Rusija, tiek Kinija sulaukia griežtos demokratinių valstybių kritikos dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų ir autoritarizmo.
O Kinija dar ir dėl uigūrų, Tibeto, „sistemos“ kritikų persekiojimo.
Tiesa, kritikuojant Rusiją daugiausia susitelkiama į V.Putino asmenį, kuris tiesiogiai ar kitaip naikina savo oponentus.
Pareiškime abu prezidentai surado bendrą atsaką į kritiką: „Demokratija nekuriama pagal trafaretą. Priklausomai nuo konkrečios valstybės politinės ir visuomeninės sąrangos, istorijos, tradicijų ir kultūrinio savitumo, jos gyventojai renkasi tokią demokratijos formą, kuri atitinka tos valstybės specifiką. Teisę nuspręsti, ar valstybė yra demokratiška, turi tik jos gyventojai.“
Teigiama, kad Kinija ir Rusija turi senas demokratines tradicijas, bet jos esančios kitokios nei Vakarų Europoje.
Pareiškime visos šalys kviečiamos gerbti civilizacijų ir kultūrų įvairovę. Pastarosios sąvokos, kaip ir su jomis geopolitiniame kontekste siejamas „daugiapolis pasaulis“, – neatsitiktinės.
Geopolitiniuose svarstymuose tai sakoma vis dažniau ir neretai gana aštriu tonu. Pavyzdžiui, V.Putinui rengiantis vykti į Turkiją šios šalies įtakingos partijos vadovas D.Perinčekas būsimą vizitą pavadino kelio žemėlapiu ne tik regionui, bet ir pasauliui siekiant bendro tarpusavio supratimo.
D.Perinčeko sūnus, Stambulo universiteto profesorius, istorikas, kalba ne taip diplomatiškai: „Laimei, atlantizmo epocha baigiasi.
Kaip pabrėžta bendrame V.Putino ir Xi Jinpingo pareiškime, esame Eurazijos eros aušroje.
JAV praranda vadovaujamą vaidmenį, JAV nebeturi daugiau jėgų. JAV nebegali, kaip anksčiau, pagal savo norą keisti kitų valstybių vyriausybių. Pralaimėjimas Afganistane, „spalvotos revoliucijos“ žlugimas Kazachstane. Todėl NATO neturi ateities. Gal po 20 metų šios organizacijos ir visai nebeliks.“
Beje, tekstų apie vienapolio pasaulio valdymo transformaciją į daugiapolį yra daug.
Lietuviškoje politologinėje erdvėje išsiskiria rašytojo ir filosofo V.Rubavičiaus neseniai pasirodžiusi studija „Civilizacinė vaizduotė Rusijos ir Turkijos geopolitikoje“.
Šios šalys pristatomos plačiame politinės ir kultūrinės raidos kontekste kaip savo politiniams sprendimams ar ambicijoms ieškančios savito ideologinio pagrindo, skirtingo nuo Vakarų primetamo modernistinio svetimo jų kultūroms modelio.
„Kas yra modernumo ir modernizavimosi paskatų šaltinis ir šių vyksmų veiklioji pasaulinė jėga? – klausiama studijoje. – Visiems tarsi savaime aišku, kad Vakarų civilizacija ir jos technologinis „antgalis“ – JAV.
Tačiau tas aiškumas vis labiau klibinamas Kinijos ir kitų didžiųjų regioninių valstybių kylančios ekonominės ir politinės galios, tad regime vis labiau tarptautiniuose santykiuose ir geopolitikoje išplintančio daugiapolio pasaulio vaizdinio diskursą ir su juo susijusį reikalavimą pertvarkyti pasaulinių galių santykius.“
Šią ištrauką galima papildyti garsaus istoriko A.Bumblausko pasakymu: „Rusija vis labiau rodo, kad ne veltui S.Huntingtonas ją priskyrė kitai civilizacijai. Rusija jokių žaidimų su Europa, su Vakarais neturi ir neturės, nepriklausomai nuo to, kad mes mylime tokio tipo veikėjus kaip Sacharovas, Nemcovas ar Solženicynas.“
Prieš pusantro šimto metų pagarsėjusioje N.Danilevskio knygoje „Rusija ir Europa“ skaitome: „Bendru kultūriniu istoriniu požiūriu Rusija negali būti Europos dalimi nei kilme, nei įsūnijimu. Ir jai yra tik dvi galimybės: arba drauge su kitais slavais sukurti savitą kultūrinį vienetą, arba netekti bet kokios istorinės kultūrinės reikšmės – būti niekuo.“
Tokių idėjų sklaida, V.Rubavičiaus nuomone, V.Putinui atėjus į valdžią Rusijai tapo geopolitinės strategijos pamatu: „Rusija įsivaizduoja save kaip stačiatikybės centrą ir tuo grindžia savo geopolitinius siekius.“
Studijoje originaliai ir Lietuvoje dar negirdėtai atskleidžiama šių siekių prasmė ir reikšmė.
Rusijos geopolitinės ambicijos palyginamos su „vis labiau ryškėjančiu Turkijos civilizaciniu posūkiu“, kai „Turkija ėmė stiprinti ryšius su Vidurio Azijos tiurkiškomis valstybėmis“, o „tarp turkų intelektualų ėmė atgimti ir plisti eurazijininkų idėjos“. „Turkija liaujasi save įsivaizduoti kaip tiltą ir tampa centrine valstybe, kai politiniame ir kariniame elite įtvirtinama islamo principais grindžiama civilizacinė ideologija...“
Galima su tokiomis mintimis ginčytis, bet vis tiek tai naujas požiūris ir į Rusiją, ir į Turkiją, ir į sparčiai besikeičiantį pasaulį.
