Paklaustas, ką tuomet reiškia, kad kone kasdien Rusijos karinių pajėgų apimtys Ukrainos pasienyje vis labiau didėja, A. Illarionovas paaiškino vienu žodžiu – „bauginimas“.
– Ne vienas informacinis šaltinis skelbia, kad Rusija netoli Ukrainos jau dislokavo apie 150 tūkst. karių, gausybę karinės technikos, mobilias ligonines, sukūrė vadavietes. Juk visa tai, neabejotinai, kainavo milžiniškus pinigus. Negi, tik tam, kad būtų surengtas „įbauginimo pasirodymas“?
– Ir V. Putinui, ir J. Bidenui pinigų negaila. Milžiniškos išlaidos jų negąsdina, nes tai – valdiški pinigai. Jiems šiuo metu rūpi visai kiti dalykai, kitos problemos, o ne kaip sutaupyti savo šalių biudžeto pinigus.
V. Putinas siekia kontroliuoti Ukrainą. Pinigai, kuriuos jis išleidžia dabartiniam teatrui, yra kur kas mažesni, jei būtų pradėtas realus karas. Kita vertus, savo spektakliui – „pulsiu Ukrainą“ jis įgijo puikų partnerį, patį JAV prezidentą J. Bideną. Tuo tarpu, J. Bidenas, dalyvaudamas šiame spektaklyje, turi jam sau pačiam itin svarbų tikslą – išlikti politinėje arenoje ir gelbėti savo Demokratų partiją.
– Šeštadienį Lietuvoje lankėsi JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas. Susitiko su aukščiausiais šalies vadovais. Kažin, ar tokie vizitai – šiaip sau?
– Tai – nieko nuostabaus. Juk Lietuva – NATO narė, tačiau jos pasienyje Rusija nėra sutelkusi tiek karinių pajėgų, kiek jų šiuo metu yra prie Ukrainos sienų. Jei L. Austinas būtų atvykęs į Kijevą, o dar geriau – į Donecko šiaurę, tuomet būtų visai kitas reikalas.
– Kalbant apie pavojų Lietuvai, reikėtų turėti omenyje, kad šiuo metu vos trisdešimt penkių kilometrų atstumu nuo pasienio su Baltarusija sutelktos milžiniškos šios kaimyninės šalies ir Rusijos karinės pajėgos. Vyksta kariniai mokymai ir, atrodo, Rusija neplanuoja visų juose dalyvaujančių savo armijos dalinių grąžinti atgal į jų dislokavimo vietas.
– Sunku būtų paneigti, kad visa tai nėra pavojaus signalai. Bet Ukraina šiuo metu išgyvena kur kas rimtesnius pavojus.
– Pastaruoju metu vis garsiau kalbama, kad V. Putinas su savo komanda Kremliuje yra sukurpęs provokacijų prieš Ukrainą scenarijų. Gal – net ne vieną.
– Žinoma. Jis provokacijas kuria nuolat. Šią savaitę pasienyje su Rusijos separatistų kontroliuojamomis Ukrainos teritorijomis žuvo du ukrainiečiai kariai. Tai jau oficialiai patvirtinta. Bet praėjusių metų kovą per vieną dieną žuvo keturi Ukrainos kariai, o per jau aštuonerius metus vykstantį karą yra buvę dienų, kai žūdavo šimtai karių. Taigi, tai kas karo zonoje vyko 2014-2015 m. ir tai, kas darosi dabar – nesulyginami dalykai.
Tam, kad V. Putinas pradėtų įgyvendinti savo provokacijų planus, jokių žiežirbų nereikia. Jis to imsis ir be jų. Štai, buvo pranešta, esą šiomis dienomis Rusijos teritorijoje, kilometro atstumu nuo Ukrainos sienos sprogo ukrainiečių paleistas sviedinys. Tai – ne kas kita, o – 1939 m. lygio iliustracijos apie puldinėjimus prieš raudonarmiečius.
Kur kas labiau kelia nuogąstavimus tai, kad Donecko srityje prasidėjo civilių žmonių evakuacija. Ar neatsitiks taip, kad kuris nors vienas iš autobusų, kuriais bus išvežami civiliai žmonės, bus apšaudytas arba, neduok, Dieve, staiga susprogs? Iš karto būtų pranešta, kad tai – ukrfašistų ar banderovcų darbas.
– Nors ir JAV, ir kone visos įtakingiausios Europos šalys tvirtina, koks – realus Rusijos karo prieš Ukrainą pavojus, tuo pat metu vienu balsu skelbiama, esą dar nėra žlugę viltys išspręsti konfliktą diplomatiniu būdu. Ką reiškia tokie viražai?
– Mano galva, ne ką kita, o JAV ir Europos bandymus vis dėlto priversti Ukrainą įvykdyti Minsko susitarimus, kuriuose yra nurodymai atsisakyti narystės NATO ir legitimizuoti Rusijos remiamus separatistus bei jų vadeivas.
– Kaip vyko Miuncheno saugumo konferencija? Ar jos metu girdėjosi rimti perspėjimai, kad Ukraina iš tikrųjų bus užpulta?
– Beveik visi reiškė solidarumą Ukrainai, tvirtino, kaip ją palaiką, tačiau absoliučiai niekas nepasiūlė, o ką gi daryti, kad šiuo metu bent būtų užkirstas kelias realioms V. Putino provokacijoms prieš Ukrainą?
Visi kalba apie kažkokias žiaurias sankcijas V. Putinui, tačiau juk karą prieš Ukrainą jis pradėjo prieš aštuonerius metus. Tai, kokias gi žiaurias sankcijas jam paskelbė Vakarai? Jokių. V. Putinas numušė lėktuvą virš Ukrainos. Kokių sankcijų už tai sulaukė? Jokių. Donecko ir Luhansko srityse buvo išdalinta apie aštuoni šimtai tūkstančių Rusijos pasų. Ir – nieko. Pagaliau, vykstant Miuncheno saugumo konferencijai, buvo nužudyti du ukrainiečiai kariai. Ar tai jau yra pretekstas imtis sankcijų prieš V. Putiną ir Rusiją? Pasirodo – ne.
Taigi, šiuo metu tik vyksta diplomatijos šokiai – „kaip mes visi nemylim Putino“!
– Kaip vertinate Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje jis kategoriškai pareikalavo, kad Vakarai pagaliau įvardintų, kokios bus įvestos sankcijos V. Putinui?
– Vakarai V. Zelenskio atžvilgiu elgiasi išdavikiškai, todėl jis kelia Ukrainos kartelę aukštyn – jei nebus atitinkamų sankcijų V. Putinui, Ukraina susigrąžins atominius ginklus.
– Kaip jums atrodo, kas vis dėlto atgrasytų V. Putiną nuo provokacijų prieš Ukrainą ir gąsdinimų karu?
– Jei jis neturėtų tokio partnerio, kaip JAV prezidentas J. Bidenas, viso to nebūtų. Kai Amerikai vadovavo Donaldas Trumpas, V. Putinas net menkiausios minties nebuvo išreiškęs, kad tuoj tuoj prasidės karas prieš Ukrainą ar kad reikia peržiūrėti NATO plėtros planus, nes jie esą pavojingi Rusijos saugumui.
– O gal vis dėlto J. Bidenas ir NATO jau dėl kažko su Ukraina susitarė? Gal jau realiai yra pažadėta, kad Ukraina bus priimta į NATO ir dėl to V. Putinas niršta?
– Tikrai ne. Atvirkščiai – J. Bidenas pasakė V. Zelenskiui tiesiai šviesiai, kad bent per pastaruosius dešimt metų Ukraina į NATO nebus priimta. Toks pareiškimas kardinaliai skiriasi nuo Bukarešto (Rumunija) NATO viršūnių susitikimo 2008 m., kurio metu buvo pažadėta, kad Ukraina ir Gruzija taps Aljanso narėmis. Nė vienas JAV prezidentas iki J. Bideno kitaip nekalbėjo, visi žadėjo, kad Ukraina tikrai bus priimta į NATO.
Net ir J. Bidenas dar praėjusių metų gegužę laikėsi savo pirmtakų nuostatų, tačiau prieš susitikimą su V. Putinu birželį pareiškė, kad Ukraina negali tapti NATO nare dėl klestinčios korupcijos.
Тai, kas gi kursto karą prieš Ukrainą? Mano galva, – J. Bidenas, tuo padėdamas V. Putinui.
Buvęs kariuomenės vadas karui nesiruošia
Pasigirdus dar stipresniems Vakarų šalių lyderių perspėjimams, kad Rusija tikrai pradės karą prieš Ukrainą kokio dar nebuvę nuo pat 1945 m., buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos generolas leitenantas Valdas Tutkus vis dar laikosi nuosaikios pozicijos:
„Rusijos karo prieš Ukrainą galimybės – minimalios. O tikimybė, kad Rusija stos į karą su NATO, iš viso lygi nuliui.
Jei kalbėtumėme tik pagal įstatymų raidę, tai Rusija karines pajėgas Ukrainos pasienyje yra sutelkusi savo teritorijoje, o mokymus ji vykdė sykiu su Baltarusiją pastarosios teritorijoje. Tik kol kas nėra žinių, kuo gi baigėsi tos pratybos? Ar V. Putinas laikysis savo pažadų, kad iš Baltarusijos Rusijos kariniai daliniai išeis?
Kita vertus, manyčiau, informaciją apie karo grėsmę reikėtų įdėmiai vertinti ir iš Rusijos, ir iš Ukrainos pusės. Rusijos žiniasklaida jau ne vieną mėnesį kalba, kad jos pasienyje Ukraina taip pat yra sutelkusi apie 150 tūkst. karių. Ar tai – tiesa? NATO kol kas nekomentuoja.
Tačiau isterija, kad tuoj tuoj prasidės karas, mano akimis, atrodo itin nemaloniai. O iš tikrųjų karas jau seniai vyksta. Tik – nervų karas. Kieno nervai neišlaikys?
Ukraina praneša, kad planų pulti Donbasą neturima. Rusija irgi tvirtina panašiai – Ukrainos pulti neplanuoja.
Niekada nesistengiau kalbėti, kaip kam nors būtų parankiau ar naudingiau. Todėl, dabar remdamasis savo karine patirtimi ir įžvalgomis, neįžiūriu, kokios naudos turėtų Rusija, pradėjusi karą prieš Ukrainą?
Daug kas kalba, kad Rusija siekia kontroliuoti Ukrainą. O kokia gi būtų tos kontrolės kaina? Manyčiau, tikros agresijos atveju Rusijai tektų nepaprastai brangiai mokėti, nes ne tik kad būtų priversta iš mūšių vežti namo šimtus ar net tūkstančius savo karių karstų, bet dar pasiaiškinti prieš tautą vardan ko įžiebė karą? Taigi, pradėjusi karą, Rusija neturėtų jokios naudos. Tik – didžiulių problemų.
O dabar aš, kaip ir visi, laukiu, kuo gi baigsis pasaulio galingųjų kalbos ir pažadai, kad viską dar galima išspręsti diplomatiniu keliu. Bet ar ne per ilgai buvo užsižaista isterija apie karą“?
