„Aš sūnaus karui atiduoti nenoriu (...), aš sūnaus karui atiduoti nemoku (...), aš sūnaus karui atiduoti neprivalau!
Būk prakeiktas, baisusis žodi „kariauti!“ – taip eiliuotai feisbuke rusiškai parašė Olia Buravliova.
Jokių mokslų nebaigusi 42 metų moteris iki tol gyvenime nekūrė eilių, o dabar jos savaime jai liejasi. Bet tik naktimis, nes sielvartaujanti dėl vienturčio sūnaus dingimo mama jau du mėnesius naktis leidžia raudodama, melsdamasi, vaikštinėdama, gerdama kavą, rūkydama, tvarkydama patalpas.
Pradingo Mariupolyje
Su O.Buravliova susipažinau atsitiktinai. Taip sutapo, kad trims paroms apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“ tapau vieninteliu jo klientu.
Vakare nejaukiai pasijutęs ir smalsumo skatinamas pradėjau šnekinti administratorę – visą laiką liūdnai susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad jos prislėgta būsena galimai yra susijusi su šalyje vykstančiu karu. Ir neapsirikau.
Prisistačiau, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebintis įvykius Ukrainoje. „O jūs buvote Mariupolyje?“ – iš karto pagyvėjo administratorė.
Išgirdusi atsakymą, kad nebuvau, moteris tyliai pasakė: „O mano sūnus, kariškis, ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azov“, ir jau daugiau kaip du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį.“
O.Buravliovos veidas po šių žodžių skausmingai persimainė lyg norėtų pravirkti, bet moteris susitramdė, trumpam nusisuko, o vėl atsigręžusi ramesniu balsu paklausė, gal sutikčiau kartu išgerti kavos.
Netrukus prisėdę prie kiemelyje stovinčio staliuko pradėjome šnekučiuotis. Iš tikrųjų aš tylėjau, o kalbėjo O.Buravliova.
Jos žodžiai liejosi be perstojo, lyg būtų laukusi akimirkos kam nors išsikalbėti.
Moteris sakė, jog kariuomenė ir karas yra paženklinęs jos šeimą – mat tiek vyras Grigorijus Saltanas, tiek vienturtis 26 metų sūnus Denisas Saltanas – kariškiai, o karas juos visus persekioja jau aštuntus metus.
Iki 2014 m. karo jie visi kartu gyveno Mostino kaime šalia Donecko, kur gimė ir Denisas. Prasidėjus susirėmimams šeima nutarė sprukti nuo bombardavimų į Kijevą. Pabėgusi iš Donecko šeima iš pradžių gyveno Kijeve, o paskui įsigijo butą Mykolajive, kur jūros pėstininkų dalinyje tarnavo Denisas.
Miestas liko be vandens
Šiemet vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą į Mykolajivą okupantai įsiveržė jau pirmą karo dieną. Čia jie buvo pasitikti ne su gėlėmis, o mirtinais šūviais.
Po to okupantai miestą užimti bandė dar keletą kartų, tačiau ukrainiečiai kariai ne tik priešų neįleido, bet ir nustūmė juos keliolika kilometrų tolėliau. Keršydami okupantai susprogdino vandentiekį, kuriuo geriamasis vanduo atitekėdavo iš jų užimto kaimyninio Chersono.
Kelias savaites žmonės vandenį gavo semtis iš griovių ar upės ir virintis. Ir dabar namuose iš čiaupų bėga vien maudymuisi tinkamas vanduo, o geriamasis vanduo atvežamas cisternomis į kiemus.
„Mykolajive naktimis dažnai niekas nemiega – dangus griaudėja ir švyti nuo raketų. Tačiau mūsų kariai šaunuoliai – priešų neprileidžia“, – didžiuojasi O.Buravliova.
Nepaisant dažnų bombardavimų, moteris po darbo Odesoje vis tiek grįžta į butą Mykolajive, nutolusiame per šimtą kilometrų.
„Kaip galiu negrįžti, ten juk mano sūnaus kambarys, jo daiktai, aš privalau juos tvarkyti, liesti“, – kalbėjo sielvartaujanti mama.
Negauna jokios žinios
„Išverkiau upes ašarų, ir dabar mano akys jau išdžiūvusios, galiu apie tai kalbėti nespringdama rauda“, – sakė O.Buravliova.
Sūnaus vadai kario mamą guodžia, jog maskoliai suimtų medikų paprastai nežudo ir labai nekankina tardydami, nes šie esą žino nedaug karinių paslapčių.
Tai moterį nelabai guodžia, nes apie Denisą ir toliau nėra jokių žinių. O.Buravliova prasitarė beveik kasdien telefone gaunanti žinutes, kuriose kariūnai dėkoja už tai, kad Denisas išgelbėjo jų gyvybę.
Tokius pat laiškus esą siunčia ir išgydytų kariškių mamos, o visi kartu drąsina, kad vaikinas laimingai sugrįš.
„Tie laiškai ir džiugina, ir liūdina, nes paguoda mano padėties nekeičia. Ir toliau esu priversta gyventi vien laukimu bei viltimi, o jokių tikrų žinių nėra“, – prisipažino O.Buravliova.
Vakaro pokalbis baigėsi tvirtu mamos įsitikinimu, kad sūnus laimingai sugrįš, nes ji esą tokius regėjimus matė kelis kartus sapnuose ir per maldą cerkvėje.
Kitą dieną susiruošęs 6 valandą ryto į parką pasimankštinti prie hostelio durų pamačiau rūkančią administratorę.
Moters paakiai buvo paburkę, greičiausiai nuo ašarų, o akys apsiblaususios nuo nemiegotos nakties.
„Nepavyko nė truputį nusnūsti?“– paklausiau.
„Nieko tokio, pripratau prie nemigos, nors kartais imu baimintis, ar neišprotėsiu; užsnūstu dieną vos kelioms valandoms.
Jėgų trūkumo nejaučiu, tiktai galva tampa vis sunkesnė ir kartais apima baimė, kad nebemąstau blaiviai“, – svarstė kario mama.
Administratorė prasitarė, jog beveik kasdien pildo Gynybos ministerijos formuliarus dėl dingusio kario paieškos ir nuolat gauna neigiamus atsakymus.
„Ta nežinia nepaprastai slegia, kartais nebeturiu noro nei valgyti, nei dirbti, nei eiti į cerkvę, nors iš pradžių į ją bėgdavau po kelis kartus per dieną – ant žemės atsigulusi maldavau gelbėti sūnų“, – išsidavė O.Buravliova.
Kitą dieną prieš man išvažiuojant iš Odesos į Dniprą administratorė vėl pasiūlė prisėsti lauke. Ji gėrė labai stiprią kavą, o aš tenkinausi žaliąja arbata.
„Kodėl Dievas man skyrė tiek daug išbandymų: užaugau vaikų namuose nepažinusi nei mamos, nei tėčio, buvau atskirta nuo sesers dvynės, skendau upėje, patyriau namo gaisrą ir karo bombų siaubą, o dabar – sūnus nelaisvėje?“ – labiau savęs, o ne manęs klausė moteris.
Administratorė išsidavė, jog eilėraščius rašo tada, kai širdgėla tampa nepakeliama ir norisi garsiai rėkti, bet negali žadinti hostelio klientų.
Kai aš prasitariau, jog svarstau vykti į Kramatorsko miestą, esantį Donbaso fronto sūkuryje, moteris paprašė to nedaryti.
„Mano sūnus išgelbėjo ne vieno kario gyvybę ant operacinio stalo.
Tuo didžiuojuosi, bet visiems ne kariškiams sakau: nerizikuokite savo gyvybe, laikykitės kuo toliau nuo fronto, nes jis neša suluošinimus, žūtį ir skausmingą nežinią artimiesiems“, – sakė O.Buravliova.
Jau man tolstant šaligatviu kario mama pavymui sušuko: „Tegul būna prakeikti tie, kas ginčams spręsti griebiasi karo!“
Kitą dieną O.Buravliova parašė, jog dalyvavo į nelaisvę paimtų karių motinų susitikime su kariuomenės atstovais. Ten jai buvo pasakyta, kad Rusijos pateiktame Ukrainos belaisvių sąraše Deniso nėra.
Moteris dar nepraranda vilties, mat į Raudonojo Kryžiaus organizacijos sudarytą karo belaisvių sąrašą jos sūnus yra įrašytas.
