Todėl reikia pritarti Seimo narės L.Andrikienės apibūdinimui, jog tai ne V.Putino, o Rusijos karas prieš kitą valstybę.
Tik menka dalis rusų pasisako prieš savo vadovų sprendimą įvelti šalį į pačiai Rusijai dramatiškas pasekmes turėsiančias žudynes, ciniškai pavadintas specialiąja karine operacija. O viešai apie tai kalbančiųjų – dar mažiau, ir tai tik iš kitų valstybių tribūnų.
Per RTVi, kuri Rusijoje netransliuojama, teko girdėti interviu su vienu liberalų partijos „Jabloko” kūrėju G.Javlinskiu.
Šis veikėjas vengė tiesioginiu tekstu kritikuoti Kremliaus veiksmus ir daugiau kalbėjo apie ekonominius karo padarinius Rusijai ir artėjančias represijas prieš kitaip manančiuosius. Pareiškė, jog bet kokiomis aplinkybėmis neketinąs trauktis iš Rusijos. Paklaustas, ar V.Putinas, grasindamas branduoliniu ginklu, neblefuoja, atsakė, jog šis dažniausiai ką sako, tą ir padaro.
Šiaip jau Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida informuoja gyventojus apie kasdienį, netgi buitinį valstybės gyvenimą: rodo reportažus apie kokioje nors gubernijoje šuns sukandžiotą vaiką, kaip valdžia rūpinasi pensininkais, statomi tiltai, asfaltuojami keliai, gesinami gaisrai, rengiami tarptautiniai forumai ekonomikos ir saugumo klausimais, organizuojamos šventės, poilsiaujama savo ir pasaulio paplūdimiuose.
Savaime suprantama, yra ir žinių iš fronto, pasakojama apie žingsnis po žingsnio, kad ir lėtą, bet užtikrintą Rusijos karių judėjimą į Ukrainos gilumą, ukrainiečių dalinių panišką bėgimą, pasidavimą į nelaisvę, desperatišką įnirtingą priešinimąsi ir taikių Donbaso gyventojų apšaudymą modernia Vakarų ginkluote. Apie savos kariuomenės praradimus nutylima.
Yra net keliolika propagandinių „diskusijų“ laidų, kuriose dalyvauja beveik tie patys pakviesti „žinovai”, aiškinantys apie neišvengiamą „teisingą” karą ir Vakarų sąmokslą prieš Rusiją. Gausiai pasitelkiama savas valdžias kritikuojanti Vakarų valstybių žiniasklaida. Pavyzdžiui, JAV „Fox News“.
Šaipomasi iš dujų, naftos, elektros kainų „kosminio” kilimo fone kalbančių Vakarų valstybių ministrų. Ir vis dėlto dominuoja pramoginės laidos, šokiai, dainos, koncertai, protų mūšiai. O apie karą – tik Donbaso vadavimas nuo Ukrainos „neonacių”.
Žinoma, cinkuoti karstai iš fronto atrieda, bet milžiniškoje Rusijos teritorijoje, visiškai apie tai tylint žiniasklaidai, išsisklaido. Girdėjau įtikinamą paaiškinimą: fronte kaunasi kontraktininkai ir dalis šauktinių iš provincijų.
Trumpai tariant, Rusija karo režimu negyvena. Viską užgožia žydrojo ekrano, kaip sakydavome sovietmečiu, „jaščikas”.
Aišku, Rusijos visuomenės atsakomybės už kančias ir mirtis Ukrainoje tai nepanaikina, bet leidžia suvokti bent dalelę pasyvumo priežasčių. Ar turizmo iš Rusijos į Vakarus apribojimo iniciatyva, kaip ir Šengeno vizų skaičiaus sumažinimas (Suomija – 10 proc.), ar neįleidimas į ES tų, kurie jau tokius dokumentus turi, suerzins karui abejingus rusus ir nukreips jų nervus į Kremliaus politiką, sunku pasakyti.
Turtingesni, seniai besitrinantys Viduržemio jūros ar Atlanto pakrantėse rusai suras būdų ribojimų išvengti.
Nukentės paprasti turistai, kurių, beje, dėl menkų finansinių išteklių, ne taip jau ir daug.
O ir neįleistieji į Vakarus poilsiauti patrauks į Turkiją, kuri ne tik neribos, bet dar ir papildomai pasikvies. Ispanija, kiek žinau iš patirties, turi savo nuomonę.
Kankinti Rusijos gyventojus kokiais nors apribojimais nėra prasminga. Jie nuo gulagų laikų turi genetinę atmintį. Pačių rusų ten buvo daugiausia. Rusija nesukils nei staiga, nei lėtai.
Bolševikinė revoliucija kilo prieš carinės imperijos karą, tačiau ir pati greitai sukūrė naujo tipo patvaldystę.
Iki šiol Rusija yra galinga inertinė masė, kuri patiki savo valstybės skleidžiama ideologija. Šios šalies visuomenė lengvai pasiduoda ideologinėms doktrinoms.
Šiuo metu nemažai rusų tiki skleidžiama Kremliaus propaganda, jog Vakarai nori užimti Rusiją dėl jos turimų gamtinių išteklių, įsteigti savo firmas ir valdyti visą šalį.
Tuo grindžiamas ir karas prieš Ukrainą, kuri neva buvo Vakarų ruošiama kaip karinis placdarmas prieš Rusiją. Yra šia propaganda netikinčių, yra, kaip ir bolševikiniais laikais, norinčiųjų pasitraukti iš savo šalies.
Beje, Lietuva, pradedant Rusijos pirmuoju disidentu A.Kurbskiu, prisimintu A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“, buvo viena iš pabėgėlius priimančių šalių.
Po vadinamosios Spalio revoliucijos Lietuva buvo atvira besitraukiančiai nuo teroro Rusijos inteligentijai.
Filosofijos istorija žino L.Karsaviną, 1922 m. ištremtą iš Rusijos, nuo 1928 m. Kauno universiteto profesorių, 1940–1946 m. gyvenusį Vilniuje, mirusį tremtyje Sibire 1952 m.
Kita žymi asmenybė – filosofas V.Sezamanas, iki tol dirbęs ir Rusijoje, o nuo 1923 m. pakviestas į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) Kaune.
Čia parašė svarbiausius veikalus. 1950 m. apkaltintas antisovietine veikla ir ištremtas į Taišeto lagerį. 1956–1963 m. dėstė Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje.
Dar viena iš Rusijos atkeliavusi asmenybė – V.Šilkarskis, nuo 1921 m. iki 1940 m. reiškęsis puikia lietuvių kalba universitetinėje veikloje.
Ir šiuo metu, stiprėjant Rusijoje represijoms, yra proga priglausti Lietuvai palankius mokslininkus.
