Atidžiai stebintieji baisųjį karą Ukrainoje turbūt ne sykį girdėjo kaltinimų, kad itin dažnai Rusija, o kartais ir Ukraina pažeidžia karo taisykles, įstatymus ir tradicijas.
„Kokios dar taisyklės? Juk karas yra karas“, – greičiausiai pagalvojo ne vienas.
Bet šiuolaikinio karo įstatymai vis dėlto egzistuoja – tai tarptautinių dokumentų rinkinys, ribojantis kai kurių ginklų naudojimą, užtikrinantis karo belaisvių, sužeistųjų ir paprastų piliečių apsaugą.
Nors tų dokumentų ir už juos atsakingų institucijų daugybė, „Medusa“ žurnalistas D.Dmitrijevas pabandė surinkti su tuo susijusią informaciją.
Šiuolaikinės tarptautinės humanitarinės teisės pradžia paprastai siejama su šveicarų verslininku H.Dunant’u, kuris 1859 m. organizavo pagalbą kareiviams, sužeistiems per žiaurų mūšį tarp austrų ir prancūzų kariuomenių prie šiuolaikinės Italijos šiaurėje esančios Solferino vietovės.
Jis vėliau parašė knygą, kurioje pasiūlė įsteigti nepriklausomas pagalbos sužeistiesiems organizacijas ir parengti tarptautines sutartis, kurios saugotų šias organizacijas. Jau 1863 m. atsirado Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas, o 1864 m. buvo priimta „Ženevos konvencija dėl sužeistų ir sergančių karių likimo pagerinimo sausumos karo metu“.
Tačiau, kaip paprastai būna, įsikišo politikai ir, metaforiškai kalbant, užuot pasistengę taikius gyventojus apsaugoti nuo karinių veiksmų, faktiškai sugalvojo, kaip karius apsaugoti nuo taikių piliečių.
Negana to, iki pat XX a. vidurio karo įstatymai buvo taikomi tik tarpvalstybinių karų metu, o vidiniuose konfliktuose, tarkime, pilietiniame kare, galėjai tvarkytis kaip širdis geidžia.
Kas pasikeitė XX a. viduryje? Tuomet buvo priimtos keturios Ženevos konvencijos. Bendrame joms trečiajame straipsnyje taip pat buvo užfiksuotos normos, ginančios pilietinių karų ir kitų valstybės vidaus ginkluotų konfliktų dalyvius.
Būtent tos konvencijos iki šiol laikomos šiuolaikinės tarptautinės humanitarinės teisės pagrindu. Kiek vėliau – 1977 m. ir 2005 m. – šios konvencijos buvo papildytos protokolais, ginančiais tarptautinių ir vidinių karinių konfliktų aukas.
Ar Ženevos konvencijos ir yra karo įstatymai? Taip, bet karo įstatymai ir taisyklės jomis neapsiriboja.
Tai dar ir daugybė Hagos konvencijų, kurios buvo priimtos 1899 m. ir 1907 m., ir kitų tarptautinių susitarimų, tokių kaip draudimas naudoti tam tikrus ginklus ir amuniciją.
Nors atrodytų, kad įstatymas galioja visiems, ne visi jo pažeidimai teisme laikomi karo nusikaltimais.
Tarkime, buvusios Jugoslavijos tarptautinio tribunolo apeliacinė komisija yra apsvarsčiusi hipotetinį pavyzdį, kai kareivis okupuotame kaime pavagia duonos kepalą – tai yra Hagos konvencijos 46 straipsnio, reikalaujančio gerbti privačią nuosavybę, pažeidimas, tačiau jis per menkas, kad būtų laikomas karo nusikaltimu.
Kas gi laikoma karo nusikaltimu? Buvęs Tarptautinio baudžiamojo teismo Hagoje prezidentas Ch.Eboe-Osuji į šį klausimą atsakė taip: „Visų pirma, toks karo įstatymų ir taisyklių pažeidimas turėtų kelti pavojų saugomiems žmonėms ir objektams arba paminti svarbius žmogiškumo principus.
Antra, pažeidimas turi būti padarytas sąmoningai arba dėl neapgalvoto galimų padarinių ignoravimo. Ir nesvarbu, ar galiausiai buvo padaryta žala, ar jos buvo išvengta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pažeidėjo.“
Šiuo požiūriu kiek ironiška, kad mažai kas žino, ar apskritai egzistuoja visas karo nusikaltimų sąrašas.
Pasak D.Dmitrijevo, reikalas tas, kad Romos statute – Hagos tarptautinio baudžiamojo teismo įstatuose – pateiktas ilgas ir baigtinis karinių nusikaltimų sąrašas, tačiau visų ankstesnių tarptautinių tribunolų įstatuose buvo patikslinimas, kad jų įstatuose pateiktų karo nusikaltimų sąrašų negalima laikyti baigtiniais.
Vis dėlto kokie karo įstatymų pažeidimai yra laikomi rimtais?
Kiekvienoje iš keturių Ženevos konvencijų yra po vieną straipsnį, kuriuose išvardyti rimtieji pažeidimai: tyčinė žmogžudystė; kankinimas ir nežmoniškas elgesys, įskaitant biologinius eksperimentus; tyčinis sunkių kančių sukėlimas ar sunkus sužalojimas; žalos sveikatai sukėlimas; neteisėtas, savavališkas ir didelio masto turto sunaikinimas arba pasisavinimas be karinės būtinybės; vertimas tarnauti priešiškos šalies karinėse pajėgose; konvencijoje numatytos teisės į nesuinteresuotus ir normalius teisminius procesus nesuteikimas; neteisėtas deportavimas, perkėlimas ir areštas; įkaitų ėmimas.
Tie, kurie atidžiai stebi baisųjį karą Ukrainoje, nesunkiai pastebės, kad Rusija jau padarė kone visus išvardytus rimtus pažeidimus, kuriuos galima laikyti karo nusikaltimais.
Šiaip ar taip, akivaizdu, kad toje šiuolaikinės humanitarinės teisės institucijų, tribunolų, konvencijų, protokolų gausoje ir painiavoje gali slypėti ir bilietas, tarsi leidžiantis vykdyti karo nusikaltimus, tikintis, kad šiuo atžvilgiu kairė ranka ne visada žino, ką daro dešinė.
Tai lyg ir patvirtina tiek JTO neveiklumas, tiek Raudonojo kryžiaus klaidos karo Europoje akivaizdoje.
