M.Dianovas (42 m.) buvo vienas iš 215 Ukrainos karo belaisvių, kurie, Ukrainai apsikeičiant belaisviais su Rusijos okupantais, buvo išlaisvinti iš kalėjimo, prilygstančio koncentracijos stovykloms, rugsėjo 22 d. naktį. Jo nuotrauka iš Mariupolio „Azovstal“ gamyklos mūšių, prieš nelaisvę, buvo apskriejusi kone viso pasaulio žiniasklaidą – karys pajuodusiu veidu, metalo įtvaru sukabinta ranka, bet švytinčiomis akimis, triumfuojančia šypsena ir dviem pirštais, iškeltais į viršų simbolizuojančiais pergalės ženklą.
Tarp išlaisvintųjų ukrainiečių karių buvo ir legendinio būrio „Azovas“ vadai. Jie kol kas apie įkalinimą ir patirtus kankinimus tyli, o M.Dianovas, duodamas interviu Ukrainos žiniasklaidos projektui Front 18, atvirai papasakojo apie patirtus rusų kankinimus bei patyčias.
Didžiausias apsikeitimas belaisviais
Nuo šių metų gegužės 16 iki 21 d. iš Mariupolio „Azovstal“ gamyklos, kurią kaip miesto tvirtovę, gynė legendinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų būrys „Azovas“, jūrų pėstininkai, pasieniečiai, policijos padalinių atstovai pagal šalies prezidento Volodymyro Zelenskio įsakymą į rusų nelaisvę pasidavė beveik trys tūkstančiai gynėjų.
Duodamas tokį skausmingą nurodymą, V.Zelenskis sakė, kad Ukrainai jos didvyriai reikalingi gyvi ir pažadėjo, kad anksčiau ar vėliau Mariupolio didvyriai bus iš nelaisvės išvaduoti.
Nors rusai ir jų pakalikai okupuotuose Ukrainos teritorijose net žadėjo „Azovo“ būrio vadams įvykdyti mirties bausmę, atrodo, kad tokie jų užmojai – subliūško. Į penkiasdešimt penkis rusų belaisvius, tarp jų ir vadinamąjį Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino kūmą Viktorą Medvedčiuką buvo iškeistas net plieninis „Azovo“ vadas Demisas Prokopenka.
Rugsėjo 22 d. apsikeitimas belaisviai – pats didžiausias nuo karo, kurį sukėlė V.Putinas prieš Ukrainą vasario 24 d., pradžios.
„Mums nepatinka, kai mus vadina didvyriais. Didvyriai guli po žeme“, – jau būdamas laisvėje kalbėjo M.Dianovas.
Okupuotos rusų Donecko srities Olenivkos kalėjime, jis kasdien kovos draugus ramindavo, kad kiekviena nelaisvėje praleista diena priartina laivę: „Kai man vaikinai primindavo, kad ir prieš du mėnesius panašiai kalbėjau, atsakydavau, jog jau išgyvenome du mėnesius iki laisvės, tikrai išgyvensime ir tiek, kiek reikės“.
Patyrė baisius kankinimus ir patyčias
Visos tarptautinės konvencijos ir susitarimai, kurias yra pasirašiusi ir Rusija, skelbia, kad karo belaisviai yra saugomi nuo smurto, bauginimų ir įžeidinėjimų bei pašalinių smalsumo. Tačiau bet kokie susitarimai, net ir tarptautiniai Rusijai – nė motais. Tai savo kailiu Olenivkoje patyrė ir M.Dianovas.
Gindamas Mariupolį „Azovstal“ gamykloje, jis buvo sunkiai sužeistas. Sutrupintą ranką teko fiksuoti specialiu metaliniu įtvaru. Nepaisant to, M.Dianovas vis tiek net ir viena ranka eidavo padėti kovos draugams. Vieno mūšio metu, šaudydamas sveika ranka automatu, nugriuvo. Įtvaras lūžo. Jį reikėjo nuimti, nes žaizdos rankoje ėmė pūti. Tokios būklės jūrų pėstininkas ir pateko į nelaisvę.
M.Dianovas pasakojo, kad „Azovstalio“ požemiuose įrengtoje ligoninėje stigo ir tvarsliavos, ir vaistų. Beveik visus sužeistuosius kankino diarėja (pilvo skausmai ir viduriavimas), nes sąlygos toli gražu neprilygo įprastoms ligoninėms.
Gegužės viduryje Mariupolio gynėjai, paimti į nelaisvę, buvo vežami iš rusų tiesiog nuo žemės nušluoto miesto autobusais. Viename iš jų atsidūrė ir M.Dianovas. Nebegalėdamas kęsti pilvo skausmų, jis ukrainiečius prižiūrėjusius rusų karių paprašė būti išleistas į tualetą. Net keturias valandas iš jo buvo tyčiojamasi, kol galiausiai, supratęs, kad autobusas – privatus, jis pagrasino vairuotojui rasiąs vietą tualetui pačiame autobuse.
Į tualetą lauke jį lydėjo net dvylika prižiūrėtojų. Toje garsiojoje kovų draugo Deniso Kazanskio nuotraukoje su iškeltais į viršų pergalės ženklą simbolizuojančiais pirštais M.Dianovas ir buvo vedamas ne į kalėjimą, o į – tualetą.
Jis taip pat prisiminė, kad rusai, bijodami Mariupolio gynėjų maišto, iš jų prižiūrėtojų kurį laiką buvo atėmę ginklus, o vietoj jų išdalino baslius: „Matyt, galvojo, kad, išlupę iš jų rankų automatus, visus sušaudysime“.
Pasak M.Dianovo, nelaisvėje ukrainiečiai buvo mušami ne tik basliais, bet ir nuolat kankinami elektoršoku, į panages buvo kišamos adatos.
„Štai kokiam nors prižiūrėtojui pasirodydavo, kad kažko negalima daryti – bet ko: galvą ne į tą pusę sukti arba per daug žemai nuleisti. Mane dažniausiai mušdavo, kai būdavau vežamas tardyti – automatu per galvą. Net už tai, kad ranką ne taip nuleidau. Sakydavau, kad iš viso negaliu rankos nei pakelti, nei nuleisti. Tuomet – du smūgiai į galvą. Ach, negaliu vis tiek pakelti rankos – dar smūgis“, – pasakojo M.Dianovas.
Tik po pustrečio mėnesio jis sulaukė medikų pagalbos, kad sužeista pūvanti ranka būtų išlaisvinta iš sulūžusio įtvaro: „Mane nuvežė į Donecko ligoninę. Atėjo gydytojas: „Na, ką, Miša, nuimsim tavo įtvarą“. Žiūriu jis išsidėliojo automobiliams taisyti skirtus atsuktuvus ir kitus aprūdijusius įrankius. Nė vienas atsuktuvas netiko, todėl mano įtvarą pradėjo išsukinėti pajuodavusiomis replėmis. Kai pasakiau, kad tokios procedūros atliekamos, taikant bendrąją nejautrą, man suleido ketorolako ir, nepalaukęs nė minutės, chirurgas replėmis ėmėsi darbo“.
Maitino, kaip gyvulius kombikormu
Ukrainos belaisvius rusai maitino gyvuliams skirtu kombikormu, o pavalgyti ukrainiečiams buvo skiriama vos trisdešimt sekundžių. Specialiai būdavo pakišama verdančio vandens ir sudžiūvusios duonos, kurios Ukrainos gynėjai tiesiog negalėdavo įkąsti, nes ne vienam per tardymus jau buvo išmušti dantys.
„Žmogų galima pjaustyti, mušti, bet galima iškęsti ir patį didžiausią skausmą. O štai badas... tai – jau nebepakeliama. Tiesiog – siaubas. Jei norima žmogų sunaikinti ir moraliai, ir fiziškai, reikia jam neduoti valgyti. Kai nespėdavome išgerti verdančio vandens ir įkasti akmeninės duonos, bėgdavome atgal pro išsirikiavusius vertuchajus (prižiūrėtojus – red.) su vilkiniais šunimis. Tai, kas iš mūsų – fašistai“? – siaubingais išgyvenimais dalijosi M.Dianovas. Viso interviu metu jo akyse tik kartą sužibo ašaros.
Kombikormo normos dieną jis nesuvalgydavo. Išmirkytą vandenyje gyvulių ėdalą ir maždaug dvidešimties gramų duonos juostelę saugodavo iki vėlyvo vakaro, kad suvalgytų prieš naktį ir galėtų užmigti.
M.Dianovas, sugrįžęs į laisvę, ir pats stebėjosi, kad badmiriaudamas galvodavo ne apie artimuosius, ne apie šeimą ir net ne apie Ukrainos laisvę bei karo pabaigą, bet – apie maistą. Labiausiai jis svajodavo apie saldų kondensuotą pieną ir mėgstamus pyragaičius.
Per kiek daugiau nei keturis mėnesius nelaisvės M.Dianovas neteko net keturiasdešimties kilogramų savo svorio. Kai jį pamatė artimieji, negalėjo savo akimis patikėti – iš buvusio augaloto vyro buvo likę tik kaulai ir oda. Jis priminė Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių koncentracijos stovyklose kankintus žmones.
Neturėjo jėgų net verkti
Rugsėjo 20 d. ukrainiečius belaisvius rusai okupantai pradėjo ruošti mainams su savais belaisviais. Niekas nieko neaiškino. Po patikros daugiau nei penkias valandas ukrainiečiai klūpėjo kalėjimo kieme. Kai atvažiavo „kamazai“, jiems akis apvyniojo lipnia juosta ir taip sukišo į sunkvežimius, kur nebuvo įmanoma net kvėpuoti. Paskutinius ukrainiečius kalėjimo prižiūrėtojai tiesiog kojomis grūdo.
Po šešių valandų belaisviai buvo nuvežti į Taganrogą, iš ten – lėktuvu į Baltarusiją. O po to jau – persodinti į patogius autobusus.
„Kai pradėjome važiuoti autobusu, dešine akimi pro nusmukusią lipnią juostą šiaip taip įžiūrėjau šviesą. Supratau, kad gali būti maždaug penkios valandos ryto. Vertuchajai (prižiūrėtojai – red.) iš autobuso išlipo. Tada supratau, kad greičiausiai mus atvežė mainams. Kai, kažkas įlipo į autobusą ir suriko: „Slava Ukraini“, supratau, kad mes – išlaisvinti ir jau Ukrainoje. Pamačiau Ukrainos vėliavą, norėjosi verkti, bet, atrodė, kad nebeturiu ašarų“, – atviravo M.Dianovas.
Šiuo metu jis Kijeve – reabilitacijoje. Medikai laukia, kol priaugs bent dvidešimt kilogramų svorio, kad galėtų operuoti lanku suaugusią ir nevaldomą jo ranką.
Po gydymo M.Dianovas svajoja sugrįžti į savo mylimą muziko darbą Ternopolyje, kur dirbo prieš karą. Jis taip pat labai norėtų turėti metalo dirbtuvę.
Kelios mažytės M.Dianovo svajonės jau išsipildė – jis pasivaikščiojo po Kijevą ir nusipirko vieną kitą mielą smulkmeną. Pagaliau jis namie ir gali tai padaryti.
