Pranešama, kad karo tinklaraštininkų bendruomenę sudaro daugiau kaip 500 nepriklausomų autorių, jai tampant autoritetingu balsu Rusijos karo klausimais.
Bendruomenė laikosi stiprių prokarinių ir nacionalistinių pažiūrų bei yra susijusi su žymiais Rusijos nacionalistiniais ideologais.
Anot ISW, glaudūs karo tinklaraštininkų ryšiai su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis, Čečėnijos specialiaisiais daliniais, „ Wagner Group“ samdiniais ar įgaliotomis formuotėmis suteikė šiai bendruomenei autoritetingą balsą Rusijos informacinėje erdvėje, kuris, ko gero, yra garsesnis už Rusijos gynybos ministerijos balsą.
Pasak JAV karo studijų instituto, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gynė karinius tinklaraštininkus nuo Gynybos ministerijos puolimo ir saugojo jų nepriklausomybę, nors visoje Rusijoje didino priespaudą ir cenzūrą.
„Kremlius leido nuolat augančiai neoficialiai karinių tinklaraštininkų bendruomenei įgyti beveik oficialią, bet nepriklausomą poziciją, nors kitais aspektais šalies viduje didėja represijos ir cenzūra“, – rašoma Karo studijų ataskaitoje.
Kremlius per Rusijos federalines įstaigas, televiziją ir spaudą skleidė savo valstybinį naratyvą, tačiau leido itin individualistinei ir dažnai kritiškai nusiteikusiai karo tinklaraštininkų bendruomenei skleisti savo naratyvą apie karą Ukrainoje.
Tinklaraštininkų bendruomenę sudaro įvairūs veikėjai – nuo tų, kurie palaiko Kremlių ir kritikuoja Rusijos karinę vadovybę, iki tų, kurie tiesiogiai kaltina Kremliaus vadovą Vladimirą Putiną dėl nuolatinių Rusijos karinių nesėkmių Ukrainoje.
Pasak ISW, tai, kad Kremlius toleruoja tinklaraštininkų bendruomenę, kelia nuostabą, turint omenyje, kad jis cenzūruoja kitus labiau tradicinius leidinius, įskaitant opozicijos ir užsienio žiniasklaidą.
„Rusijos kariniai tinklaraštininkai nėra tik karo palaikytojai – jie tampa grupe, turinčia atskirą balsą Rusijoje. Karo tinklaraštininkai siūlo labai neformalią platformą, kuri labai skiriasi nuo Rusijos kariuomenės struktūrizuoto karo pristatymo“, – rašo ISW.
Pastebima, kad karo tinklaraštininkai savo sukurtą turinį daugiausia skelbia Rusijos socialinės žiniasklaidos platformose, tokiose kaip „Telegram“, „VK“ ir „RuTube“, ir tai daro neformaliai bei lengvai prieinamu būdu. Dauguma žymių karo blogerių dirba fronte arba turi šaltinių Rusijos karinėse struktūrose, todėl gali vertinti situaciją remdamiesi pasakojimais iš pirmų lūpų, nepriklausomai nuo Gynybos ministerijos informacijos ir cenzūros.
Anot Karo studijų instituto, kariniai tinklaraštininkai nėra visiškai atskirti nuo Rusijos vyriausybės. Pavyzdžiui, Rusijos tyrimų leidinys „The Bell“ atskleidė, kad vieno įtakingiausių Rusijos „Telegram“ kanalo „Rybar“ kūrėjas yra buvęs Rusijos gynybos ministerijos spaudos tarnybos darbuotojas.
Kiti karo apžvalgininkai yra Rusijos valstybinės žiniasklaidos priemonių, tokių kaip „Komsomoslkaja pravda“, „Ria“ ir „RiaFan“, korespondentai, kur aktyviai nušviečia karą ir netgi teikia rekomendacijas, kaip pagerinti Rusijos karinės kampanijos eigą.
Kai kurie įgaliotieji pareigūnai iš okupuotų Donecko ir Luhansko sričių taip pat veikia kaip tinklaraštininkai, reikšdami savo nuomonę, dalindamiesi kitų tinklaraštininkų analizėmis ir platindami nuo Kremliaus nepriklausomą filmuotą medžiagą iš fronto linijų, dažnai prieštaraujančią oficialiai Gynybos ministerijos ir Kremliaus linijai.
Kai kurie karinių tinklaraščių autoriai dabar užima oficialias pareigas Kremliuje. Kai kuriuos žymius karo tinklaraštininkus, turinčius daug sekėjų, V.Putinas bandė palenkti savo pusėn, taip turėdamas galimybę pasiekti nacionalistinį elektoratą, kuriam jie atstovauja, ir neleisdamas šiai grupei nusigręžti nuo putinizmo.
ISW anksčiau jau nurodė šių Kremliaus veiksmų pavyzdžius. Lapkričio 20 d. V.Putinas paskyrė žinomą Rusijos karo tinklaraštininką ir laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentą Aleksandrą Kotsą Rusijos žmogaus teisių tarybos nariu. Taip pat V.Putinas individualiai susitiko su kai kuriais Rusijos karo tinklaraštininkais ir pakvietė juos dalyvauti savo aneksijos kalboje rugsėjo 30 d. Tačiau, kaip nurodo ISW, Kremliaus vadovo bendravimas su šiais karo tinklaraštininkais nesušvelnino jų komentarų apie karą. Jie ir toliau kritikuoja Rusijos karo veiksmus ir ypač Rusijos kariuomenę, net ir V.Putinui juos ginant ir skatinant jų veiklą.
Anot Karo studijų instituto, kai kurie Rusijos karo tinklaraštininkai palaiko glaudžius ryšius su žymiais nacionalistiniais ideologais. Nacionalistas ir buvęs Rusijos Valstybės Dūmos narys Zacharas Prilepinas, dar žinomas dėl savanorių bataliono sukūrimo 2017 m. okupuotoje Donecko srityje, ir šiuolaikinės nacionalbolševikų partijos įkūrėjas Eduardas Limonovas, pagerbė Rusijos karo tinklaraštininką Semioną Pegovą.
Rusijos karo tinklaraštininkai taip pat rengia tinklalaides su plačiai žinomais Rusijos neonacionalistais, tokiais kaip Aleksandras Duginas ir perestroikos laikų sovietinės televizijos veikėjas Aleksandras Liubimovas. Šis ryšys ir abipusė reklama su tokiomis Rusijos figūromis skatina siekti didžiausio tikslo – visiškos Rusijos viršenybės Ukrainoje informacinėje erdvėje.
JAV karo studijų institutas, teigė, kad yra nemaža tikimybė, jog V.Putinas blokavo Gynybos ministerijos bandymus išvalyti ar kitaip kontroliuoti karo tinklaraštininkus. Spalio 14 d. ISW pranešė, kad neįvardyti Rusijos gynybos ministerijos aukšto rango pareigūnai bandė patraukti baudžiamojon atsakomybėn žymiausius karinius tinklaraštininkus.
Rusijos kariniai tinklaraštininkai viešai kritikavo Rusijos gynybos ministeriją dėl bandymo cenzūruoti, toliau įprastai nušvietė karo įvykius ir nepranešė, kad būtų sulaukę baudžiamųjų kaltinimų.
Karo tinklaraštininkų bendruomenės žinomumas greičiausiai yra tiesioginis Kremliaus nesugebėjimo sukurti veiksmingą „Telegram“ paskyrą, kylančio iš bendro V.Putino nesugebėjimo paruošti savo žmones rimtam ir užsitęsusiam karui, rezultatas.
Rusijos žiniasklaidos statistikos centras „Brand Analytics“ pažymėjo, kad nuo karo pradžios vasario 24 d. iki spalio 1 d. Rusijos tinklaraštininkų skaičius „Telegram“ padidėjo 58 proc., o uždraustų Vakarų socialinės žiniasklaidos platformų, tokių kaip „Instagram“ ir „Twitter“, naudojimas pastebimai sumažėjo.
Rusijos tyrimų leidinys „The Bell“ pažymėjo, kad „Telegram“ kanalo „Rybar“ sekėjų skaičius rugsėjį ir spalį smarkiai išaugo iki daugiau nei milijono sekėjų, vykstant dalinei mobilizacijai ir prasidėjus Ukrainos kontrpuolimams rytuose ir pietuose.
„Telegram“ kanalų augimas ir konkrečiai „Rybar“ atvejis rodo rusų nepasitikėjimą oficialiais Kremliaus naratyvais ir tikslesnių pranešimų paieškas. Verta pažymėti, kad Ukrainos vyriausybė laikėsi priešingo požiūrio. Užuot bandydami centralizuoti pranešimus apie karą, Kijevas pavedė visiems regioniniams pareigūnams įkurti oficialius „Telegram“ kanalus, kad informacija apie karą būtų teikiama realiuoju laiku.
Kremlius stengiasi mėgdžioti rusų promaskvietiškų „silovikų“ (lrytas – jėgos struktūrų darbuotojai) sėkmę internete. Anot ISW, Čečėnijos lyderis ir silovikas Ramzanas Kadyrovas yra labiausiai sekamas Rusijos karo blogeris, turintis daugiau kaip tris milijonus sekėjų savo „Telegram“ kanale. '
R.Kadyrovo „Telegram“ kanalas savo formatu labai panašus į kitų karo blogerių kanalus – jame skelbiami asmeniniai R.Kadyrovo vaizdo įrašai, filmuota medžiaga iš mūšių ir nefiltruota nuomonė apie „specialiosios karinės operacijos“ eigą.
JAV karo studijų institutas pabrėžia, kad R.Kadyrovo kanalas turi nuoseklesnį naratyvą nei kitų karo blogerių, atsižvelgiant į jo asmeninius interesus reklamuoti savo kariuomenę.
Su „Wagner Group“ susiję karo tinklaraštininkai taip pat reklamuoja samdinių pajėgas, kritikuodami Rusijos gynybos ministeriją ir tradicines pajėgas.
Pasak ISW, net žinomi Kremliaus valstybinės televizijos propagandistai Vladimiras Solovjovas ir Margarita Simonjan turi tik 1,4 mln. ir 500 000 sekėjų „Telegram“ kanaluose, kuomet Rusijos gynybos ministerijos kanalas „Telegram“ turi dar mažiau sekėjų nei propagandistai – tik 480 000.
Parengta pagal „understandingwar.org“ inf.
