Rusijos lyderis Vladimiras Putinas greičiausiai kreipėsi į J.Prigožiną ir, kaip pranešama, jo sąjungininką, armijos generolą Sergejų Surovikiną, kad šie toliau stengtųsi įsitvirtinti ir palaužti Ukrainos ir ją remiančių Vakarų valstybių valią tęsti karą po to, kai įprastinė Rusijos kariuomenė pasiekė kulminaciją ir iš tiesų patyrė katastrofiškų nesėkmių.
Anot analitikų, Rusijos gynybos ministerija ir Generalinis štabas, vadovaujami atitinkamai Sergejaus Šoigu ir kariuomenės generolo Valerijaus Gerasimovo, sutelkė dėmesį į Rusijos rezervistų ir šauktinių mobilizaciją ir sudarė sąlygas pagerinti įprastinės Rusijos kariuomenės veiklos rezultatus, tačiau 2022 m. rudenį ir žiemos pradžioje jie neturėjo daug vilčių pasiekti ką nors lemiamo.
V.Putinas, matyt, nusprendė suteikti J.Prigožinui ir S.Surovikinui progą parodyti, ką jie gali nuveikti, viena vertus, turėdami mobilizuotus belaisvius, kita vertus, vykdydami žiaurią oro kampaniją, nukreiptą prieš Ukrainos civilinę infrastruktūrą.
Tačiau abi šios pastangos žlugo, nes J.Prigožino bandymai užgrobti Bachmutą sužlugo, o S.Surovikino oro kampanija pasiekė nedaug daugiau nei sukelė kančias Ukrainos civiliams gyventojams ir tuo pat metu išeikvojo didžiąją dalį likusių Rusijos tiksliųjų raketų atsargų.
Panašu, kad šiuo laikotarpiu J.Prigožinas nusprendė, kad jo žvaigždė Rusijoje sparčiai kyla ir kad jis gali mesti iššūkį V.Gerasimovui ir net S.Šoigu dėl pirmavimo Rusijos kariniuose reikaluose. Dabar atrodo, kad šios viltys buvo bergždžios.
ISW įsitikinimu, V.Putinas nusprendė nebepasikliauti J.Prigožinu ir jo samdiniais, o vėl pasitikėti V.Gerasimovu, S.Šoigu ir įprastine Rusijos kariuomene.
Gruodžio pradžioje V.Putinas pradėjo iš naujo centralizuoti karo veiksmų kontrolę, pavaldžią Rusijos gynybos ministerijai. Sausio 11 d. jis perdavė V.Gerasimovui bendrą vadovavimą Jungtinei pajėgų grupei Ukrainoje, pavesdamas jam S.Surovikiną ir dar du jo pavaduotojus.
Sausio 17 d. Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie plataus masto reformas, kuriomis siekiama išplėsti ir atkurti Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Ukrainos žvalgyba ir atrinkti Kremliaus pareigūnai taip pat pranešė, kad V.Putinas rengiasi pradėti antrąją rezervo mobilizacijos bangą Rusijos ginkluotosioms pajėgoms išplėsti, o Rusijos gynybos ministerija bando pagerinti savo įprastinių pajėgų profesionalumą ir patikrinti vadovavimo grandžių veiksmingumą.
Tokios reformos ir paskyrimai žymi reikšmingą posūkį Kremliaus pastangose atkurti savo įprastines karines pajėgas ir trumpalaikių švelninimo pastangų, tokių kaip nereguliariųjų formuočių naudojimas fronte, atsisakymą.
V.Putino sprendimas sutelkti dėmesį į įprastines Rusijos pajėgas ir pasikliauti jomis marginalizuoja „Wagner“ grupę ir „silovikų“ frakciją, kuri vis dėlto ir toliau prisideda prie Rusijos karo veiksmų Ukrainoje. Silovikų frakcija yra nedidelė Rusijos verslininkų ir lyderių grupė, turinti reikšmingas galios bazes ir lygiagrečias karines bendroves, ir jai priklauso tokie asmenys kaip J.Prigožinas.
Ukrainos žvalgyba anksčiau buvo pranešusi, kad J.Prigožinas sudarė sąjungą su S.Surovikinu, kuri leido „Wagner“ grupei gauti sunkiosios ginkluotės iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų, ir kad kartu jie konkuravo su S.Šoigu. Tačiau S.Surovikino pažeminimas pareigose greičiausiai sutrikdė J.Prigožino galimybes išnaudoti savo ryšius Rusijos karinėje vadovybėje savo ir „Wagner“ grupės naudai, pažymima ISW ataskaitoje.
Analitikai skelbia, kad V.Putinas taip pat bando atkurti Rusijos gynybos ministerijos autoritetą ir reputaciją, kuriems smarkiai pakenkė nesėkmės 2022 m. ir kuriuos daugelį mėnesių smarkiai puolė „silovikų“ frakcija.
V.Putino retorikos pokytis labiausiai išryškėjo, kai per valstybinės televizijos interviu sausio 15 d. jis pabrėžtinai nepripažino J.Prigožino ar jo „Wagner“ pajėgų nuopelnų užimant Soledarą. Rusijos gynybos ministerija taip pat iš pradžių nepripažino „Wagner“ kaip mūšio dėl Soledaro dalyvių, tik sausio 13 d. vėlesniame pranešime miglotai pripažino grupės šturmo dalinius.
Tuo tarpu J.Prigožinas ir jo sąjungininkai jau kurį laiką kovojo, siekdami prisiskirti sau nuopelnus už laimėjimus Bachmuto apylinkėse ir Soledaro užėmimą, todėl V.Putino sprendimas atšaukti Rusijos gynybos ministerijos sprendimą pripažinti „Wagner“ dalyvavimą buvo didelis J.Prigožino pralaimėjimas.
Pasak ISW, V.Putinas galėjo jausti grėsmę dėl J.Prigožino iškilimo ir netaktiško savo autoriteto įtvirtinimo.
Gruodžio mėnesį V.Putinas vėl ėmė prisistatyti kaip įsitraukęs į invazijos reikalus karo vadas, demonstratyviai susitikinėdamas su savo vadais ir rodydamasis su kareiviais. Tačiau J.Prigožinas nepriėmė užuominos, jei tai buvo užuomina, o padvigubino savo pastangas įsitvirtinti reklamuodamas savo kariuomenės pranašumą ir laimėjimus.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sausio 16 d. galbūt netiesiogiai apkaltino J.Prigožiną, kad šis viešai tyčia kursto konfliktą tarp Rusijos gynybos ministerijos ir „Wagner“, o tai buvo dar vienas akmuo į J.Prigožino daržą.
Be to, V.Putinas vis labiau integravo Valstybės Dūmos pareigūnus, kuriuos J.Prigožinas labai mėgo, pavyzdžiui, Federacijos tarybos pirmininko pavaduotoją Andrejų Turčaką, skirdamas juos į darbo grupes, kurių tikslas, be kita ko, buvo spręsti mobilizacijos klausimus.
Tikėtina, kad V.Putinas kreipėsi į J.Prigožino nereguliariąsias pajėgas, kad išgyventų laikotarpį po Rusijos įprastinės kariuomenės sutriuškinimo po neapgalvoto ir brangiai kainavusio bandymo užimti Severodonecką ir Lysičanską.
„Wagner“ pajėgos kovojo V.Putino invazijoje į Ukrainą nuo pat pirmųjų karo dienų ir atliko svarbų vaidmenį puolamosiose operacijose, pavyzdžiui, užimant Popasną Luhansko srityje (40 km į rytus nuo Bachmuto) 2022 m. balandžio-gegužės mėn.
2022 m. birželio pabaigoje „Wagner“ samdiniai padėjo kitoms Rusijos pajėgoms Severodonecko mūšyje, tarnaudamos kaip pagrindinės puolamosios pajėgos kartu su „Rosgvardijos“ elementais.
2022 m. liepos pradžioje „Wagner“ pajėgos sutelkė dėmesį į Bachmutą, kartu stiprindamos savo dalinius užverbuotais belaisviais.
2022 m. rugpjūtį „Wagner“ pradėjo daryti tam tikrą pažangą Bachmuto apylinkėse ir perėmė vadovavimą šiai ašiai, greičiausiai remdamasi atvykusiais belaisviais.
Vėliau, 2022 m. spalį, J.Prigožinas visoje Luhansko, Donecko ir Belgorodo srityse pradėjo demonstratyvią įtvirtinimų, pavadintų „Wagner“ linija, statymu ir pradėjo rengti Belgorodo ir Kursko liaudies milicijos būrius.
Po nesėkmingo Rusijos veržimosi į Kijevą ir kruvino mūšio dėl Mariupolio sekusiems Severodonecko ir Lysičansko stūmimams Rusija sunaudojo didžiąją dalį savo puolamosios kovinės galios Donbase ir Pietų Ukrainoje.
Rusijos pajėgos brangiai sumokėjo už dviejų likusių didelių Luhansko srities miestų užėmimą ir susidūrė su dideliu karių trūkumu, kuris paskatino V.Putiną visoje šalyje pradėti savanorių verbavimo kampanijas. Tikėtina, kad V.Putinas leido J.Prigožinui išplėsti savo pajėgas belaisviais, siekdamas sušvelninti šį personalo trūkumą ir nekonvencinėmis priemonėmis išlaikyti pagreitį kai kuriose pasirinktose fronto linijose.
J.Prigožinas galėjo įtikinti V.Putiną savo idėja verbuoti belaisvius į „Wagner“ – ko tuo metu įprastinė Rusijos kariuomenė greičiausiai nebūtų galėjusi imtis dėl „Wagner“ indėlio užimant Popasną ir Severodonecką.
J.Prigožinas tikriausiai įsivaizdavo, kad jo pastangos Ukrainoje ir toliau suteiks jam karinės ir politinės galios Rusijoje. Jo vadovavimas Bachmuto krypčiai ir artumas V.Putinui greičiausiai leido jam klaidingai manyti, kad pergalę Bachmute Rusijos gynybos ministerijos karinių nesėkmių fone jis gali panaudoti kaip derybinę priemonę savo komerciniams tikslams pasiekti, pavyzdžiui, įteisinti „Wagner“ samdinių veiklą Rusijoje, išplėsti savo politinę galią Kremliuje ar net išstumti S.Šoigu autoritetą.
Spalį Vakarų pareigūnai atskleidė, kad J.Prigožinas privačiame pokalbyje su V.Putinu griežtai kritikavo Rusijos gynybos ministeriją, teigdamas, kad Rusijos konvencinės pajėgos yra visiškai priklausomos nuo „Wagner“ pajėgų.
J.Prigožinas kritikavo buvusį Centrinės karinės apygardos vadą generolą pulkininką Aleksandrą Lapiną, kuris taip pat buvo atsakingas už „centrinę“ pajėgų grupę Ukrainoje, ir V.Putinas galiausiai A.Lapiną atleido. [Prigožinas tikriausiai tikėjosi, kad tolesnė Rusijos gynybos ministerijos ir net V.Putino administracijos kritika pelnys jam postą šalia V.Putino, svarsto ISW analitikai.
Gruodį suintensyvėjęs mūšis dėl Bachmuto ir vėlesnė jo kulminacija taip pat gali reikšti, kad J.Prigožinas nesėkmingai bandė nustelbti Rusijos gynybos ministeriją iki 2023 m. pradžios.
Pastaruoju metu akivaizdžiai matomas J.Prigožino malonės ir įtakos kritimas greičiausiai atspindi realius jo galios apribojimus. JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybos duomenimis, J.Prigožinas Ukrainoje turi apie 50 tūkst. kovotojų, iš kurių 40 tūkst. yra nuteistieji ir 10 tūkst. samdinių.
J.Prigožinas nepaliaujamai metė savo kovotojus į kruvinas puolamąsias operacijas aplink Bachmutą, o V.Putinas išsaugojo ir apmoko bent dalį vyrų, kuriuos mobilizavo į įprastinius Rusijos kariuomenės dalinius.
„Wagner“ grupė taip pat tikriausiai pasikliauja Rusijos gynybos ministerijos logistine parama ir aviacijos bei sunkiosios karinės technikos priežiūros funkcijomis, tačiau jai trūksta pagrindinių administracinių organų ir struktūrų, o tai trukdo grupei tapti veiksminga lygiagrečia karine struktūra, teigia ISW.
Analitikai pridūrė, jog J.Prigožinas greičiausiai tikėjo savo perdėta nuomone apie savo daugiausia kaliniais užpildytų pajėgų kokybę ir svarbą, gebėjimą pranokti Rusijos konvencinę kariuomenę ir perspektyvomis užsitikrinti vietą valdžioje arčiau V.Putino. Akivaizdu, kad jo retorika ir savęs pateikimas tapo pernelyg įžūlus ir demonstratyvus, o galiausiai viskas ėmė strigti.
Per visą pereinamąjį laikotarpį V.Putinas niekada iki galo nesutikdavo su J.Prigožino rekomendacijomis ar reikalavimais ir tikriausiai visada planavo grąžinti J.Prigožiną į jo vietą, kai Rusijos konvencinė kariuomenė sustiprės tiek, kad galės pakelti karo tęsimo naštą.
V.Putinas nušalino A.Lapiną ir paskyrė S.Surovikiną – galbūt J.Prigožino ir jo sąjungininkų patarimu, tačiau jis nepatenkino daugumos J.Prigožino norų.
J.Prigožinas vis dar reikalauja, kad Kremlius oficialiai pripažintų „Wagner“ grupę Rusijoje, nors Rusijos baudžiamieji įstatymai draudžia paralelinių karinių ir samdinių formuočių veiklą.
V.Putinas galėjo per daugelį mėnesių atsakyti į daugybę J.Prigožino prašymų ir reikalavimų ir įteisinti „Wagner“ grupuotės veiklą Rusijoje, tačiau jis greičiausiai nemanė, kad reikia silpninti Rusijos gynybos ministeriją ir suteikti J.Prigožinui papildomų galių palaikyti laikinas pajėgas.
J.Prigožinas taip pat ragino Rusijos Valstybės Dūmą ir Generalinę prokuratūrą atleisti ir įkalinti Sankt Peterburgo gubernatorių Aleksandrą Beglovą už išdavystę, teigdamas, kad pastarasis trukdė Rusijos karo veiksmams.
Tačiau V.Putinas sausio 18 d. Sankt Peterburge susitiko su A.Beglovu, aiškiai parodydamas, kad A.Beglovas šį priešpriešos etapą laimėjo.
Tuo tarpu J.Prigožinas taip pat susidūrė su keliomis biurokratinėmis kliūtimis atidarant „Wagner“grupės centrą Sankt Peterburge ir statant „Wagner“ liniją Belgorodo srityje – kliūtimis, kurias V.Putinas greičiausiai būtų galėjęs panaikinti, jei būtų norėjęs, paaiškino analitikai.
V.Putino nusisukimas nuo J.Prigožino turi teigiamų ir neigiamų pasekmių Rusijos karinei kampanijai Ukrainoje, pabrėžia karo tyrėjai – dabar V.Putinas marginalizuoja ir atsiriboja nuo sunkiai kontroliuojamos samdinių grupės, kurią daugiausia sudaro nedrausmingi nuteistieji, vadovaujami pačiu žiauriausiu būdu.
J.Prigožinas tikriausiai ir toliau kritikuos Rusijos gynybos ministeriją ir Kremlių ir galbūt net sieks nuteikti kariuomenę remiančią nacionalistų frakciją prieš V.Putiną. Tačiau J.Prigožinas jau dabar kursto kraštutinę prokarinę frakciją, kuri plaktuku ir žnyplėmis puolė Rusijos gynybos ministeriją ir net ėmė persekioti patį V.Putiną.
J.Prigožino balsas tikriausiai turės mažiau svorio, jei V.Putinas ir toliau jį marginalizuos, ypač jei jam pavyks įtikinti prokarinę frakciją, kad jis lieka ištikimas savo pradinei pergalės sampratai ir ketina jos siekti įprastesnėmis priemonėmis.
Tokių žmonių, kaip J.Prigožinas, kuris liepia vykdyti mirties bausmes uždaužant kūju, marginalizavimas yra geras dalykas, rašo ISW. Profesionalesnių karininkų, tokių kaip V.Gerasimovas, sugrįžimas į svarbą ir įtaka greičiausiai leidžia manyti, kad sumažės tikimybė, jog V.Putinas nusileis beprotiškesniems kraštutinių dešiniųjų karą palaikančios frakcijos reikalavimams, o tai galbūt savo ruožtu sumažins neracionalių Rusijos eskalacijų tikimybę.
Niekada negali būti gerai, kai tokie žmonės kaip J.Prigožinas yra netoli valdžios centro, todėl bet kokie požymiai, kad jis traukiasi iš valdžios, yra teigiami, pabrėžia analitikai. Tačiau J.Prigožinas dar neišnyko ir greičiausiai visam laikui nepaliks V.Putino aplinkos.
Maža to, jis gali vėl iškilti, jei V.Gerasimovas ir jo bičiuliai dar kartą nuvils V.Putiną. Tačiau kol kas J.Prigožinas, matyt, vis labiau nyksta Kremliaus vidiniuose sluoksniuose, ir tai yra gerai, teigiama ISW ataskaitoje.
Tačiau nerimą kelia ir profesionalios Rusijos kariuomenės atgimimas. J.Prigožinas niekada nebūtų galėjęs sukurti grėsmingo ir tvaraus nacionalinio karinio aparato. Kol V.Putinas palaikė J.Prigožino ir kitų nereguliarius metodus tęsti karą, tol jis atidėliojo dieną, kai Rusija galės atkurti galingą įprastinę kariuomenę.
Anot karo tyrėjų, tikėtina, kad jo pritarimas V.Gerasimovui ir reguliariajai tvarkai sugrąžino Rusiją į jos kariuomenės atkūrimo kelią. NATO vertėtų atkreipti dėmesį į šį pokytį, nes tai yra jos pačios ateities saugumo klausimas, o ne tik tai, ką jis gali reikšti Ukrainai.
Parengta pagal ISW inf.
