„Pastarąsias porą savaičių aktyviau apšaudoma iš artilerijos ir net iš tankų, bet jie nesiunčia pėstininkų per fronto liniją, nes bijo“, – sakė Vitalijus, 56-osios Mariupolio motorizuotosios pėstininkų brigados, kuri laiko liniją aplink vietovę, esančią už 100 km į rytus nuo Zaporožės miesto, vyresnysis seržantas.
Tačiau Vitalijus pripažino, kad įšaldyta linija pradeda „kaisti“. Šį mėnesį į šį pietinio fronto ruožą patenkančių sviedinių ir raketų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai – iki 4 000 per dieną. Prieš dvi savaites rusai dukart pasiuntė saujelę tankų į priekį ištirti ukrainiečių linijų, tačiau po apšaudymo pasitraukė atgal.
Anksčiau ar vėliau, veikiausiai per kelis ateinančius mėnesius, viena iš pusių žengs žingsnį ir bandys išeiti iš aklavietės. Kyla klausimas, kas ir kur smogs pirmas.
„Didysis mūšis įvyks šį pavasarį arba dar anksčiau“, – sakė Vitalijus. Pasak jo, nesvarbu, ar jis atkeliaus čia, ar kur nors kitur palei 1 200 kilometrų ilgio fronto liniją, tikimasi, kad audra prasidės šį pavasarį, duodama pradžią iki šiol intensyviausiam karo etapui.
Laukdamos abi pusės šį laiką išnaudoja savo gynybai stiprinti. Vitalijaus vyrai kiekvieną dieną stiprina savo slėptuves, o pietuose esančioje lygumoje okupantai įrengė dar dvi gynybos linijas, kurias sudaro minų laukai, grioviai, tankų spąstai ir mažų betoninių piramidžių, vadinamų „drakono dantimis“, falangos.
Viena iš jų skirta apsaugoti geležinkelio liniją, kuria buvo gabenamos atsargos iš Rusijos, ir Rusijos kontroliuojamą strateginį centrą – Melitopolio miestą. Pranešama, kad šį mėnesį netoliese esančiame Polianovkos kaime neliko gyventojų, kad būtų galima įrengti gynybinę sieną. Antroji, pati grėsmingiausia įtvirtinimų linija saugo į Krymą vedantį sausumos ruožą.
Nors šie gynybiniai pasiruošimai akivaizdūs, ne taip aišku, ar rusai slapta kaupia priemones puolimui. Ukrainiečiai, naudodamiesi dronais, palydovais ir žmogiškaisiais šaltiniais, atidžiai stebi, kaip rusai iš Krymo perkelia mechanizuotus dalinius į rytinį frontą Donecko ir Luhansko kryptimi. Jie ieško požymių, rodančių, ar kokia nors ginkluotoji technika būtų slaptai nukreipiama į šiaurę, link fronto linijos aplink Huljapolę. Jų teigimu, kitoje pusėje esančios priešo grupės nėra sudarytos vien iš naujokų, pastebėtas ir tvirtas bei patyręs jūrų pėstininkų dalinys.
Pirmasis Rusijos plataus masto invazijos etapas V.Putino pajėgoms baigėsi nesėkme – rugsėjį jos buvo išstumtos iš šiaurės, paskui iš Charkovo srities, o lapkritį – iš šiaurinės Chersono srities ir iš Chersono srities į vakarus nuo Dniepro.
Antrajame etape buvo bandoma kariauti išsekimo karą, kurio metu tūkstančiai Rusijos samdinių ir nuteistųjų buvo paaukoti nedideliems teritoriniams laimėjimams aplink Bachmuto ir Solidaro miestus, taip pat buvo stengiamasi palaužti ukrainiečius masinėmis raketų atakomis prieš elektrines, elektros perdavimo infrastruktūrą ir vandens įrenginius.
Šis antrasis etapas buvo beveik toks pat visiškas pralaimėjimas kaip ir pirmasis. Rusija panaudojo didžiąją dalį savo sparnuotųjų raketų arsenalo, ir nors Ukrainos elektros tinklas yra sugriautas – šviesos vis dar dega, o ukrainiečių valia kovoti nesumažėjusi.
Netrukus prasidės trečiasis etapas, kuriame bus kovojama dėl lemiamo pranašumo, siekiant įveikti fiksuotas pozicijas bei naudojant jungtines ginkluotės rūšis – mechanizuotuosius pėstininkus, artileriją, oro pajėgas ir galimai puolimą vandeniu. Nieko panašaus pasaulis nematė nuo devintojo dešimtmečio Irano ir Irako karo, o Europa – nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Ukrainoje dauguma žuvusiųjų yra iš agresoriaus, Rusijos karių, gretų. Ukraina tvirtina, kad vien žuvusiųjų Rusijos kare skaičius pasiekė 100 000. Norvegijos žvalgyba teigia, kad rusų žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius kartu sudėjus yra 180 000, o bendras ukrainiečių aukų – 100 000.
Didelio puolimo rengimas šiame artėjančiame karo etape bus milžiniška užduotis, susijusi su rizika abiem konflikto pusėms. Pulti fiksuotas pozicijas visada kainavo daugiau žmonių gyvybių ir technikos nei jas ginti.
Karybos žinynuose teigiama, kad puolamosios pajėgos turi būti tris kartus stipresnės, kad nugalėtų. XXI a. karas, vykstantis Ukrainoje, šį slenkstį dar labiau padidino. Bepiločiai orlaiviai ir palydovinis stebėjimas gali aptikti puolančiąsias pajėgas, kai jos rengiasi masiniam puolimui, o niokojanti daugkartinio paleidimo raketų ugnies galia gali sunaikinti bet kokią grėsmę dar net nepradėjus pulti.
Būtent gynybiniame karo aspekte Ukraina išlaiko didelį pranašumą, turėdama geriau integruotas dronų ir palydovų technologijas ir tikslesnes raketas – JAV tiekiamą sistemą „Himars“.
Galima teigti, kad dabar vyksta lenktynės, kaip sudaryti pajėgas, galinčias įveikti tokią persvarą ir pasiekti proveržį. Maskva jau turi nemažą karių rezervą. Pernai ji mobilizavo 300 000 naujokų ir pusę jų išsiuntė tiesiai į mūšį su minimaliu apmokymu. Likusieji 150 000 yra mokomi, tačiau neaišku, kokiu tikslu. Jie gali būti tiesiog dalimis perkeliami į kariuomenę, kad pakeistų žuvusiuosius, arba Rusija gali kurti naują brigadą.
Tokias pajėgas aprūpinti efektyvia įranga bus iššūkis. Rusijos kariuomenė, siekdama pakeisti nuostolius, iš sandėlių traukia pasenusią įrangą, be to, yra daug ženklų, kad ji stengiasi taupyti raketų ir artilerijos sviedinių naudojimą. Rusijos renkamos pajėgos yra prastesnė, pigesnė pajėgų, su kuriomis ji pradėjo karą, versija.
Taip pat kyla rimtų klausimų, ar Rusijos pajėgos išmoko prieš metus patirto fiasko pamokas ir ar dabar yra geresnės būklės, kad galėtų rengti tinkamai koordinuotas atakas.
„Manau, kad šiuo metu Rusijos puolamojo manevravimo galimybės dideliu mastu yra tikrai ribotos, – sakė buvusi Pentagono vyresnioji analitikė Rusijos karinių pajėgumų klausimais Dara Massicot, dabar dirbanti vyresniaja politikos tyrėja „Rand Corporation“. – Jie bandė tai daryti praėjusiais metais, ir jiems nepasisekė, o jų likusios pajėgos nėra tokios profesionalios, o įranga nėra tokia gera.“
Tačiau net ir blogai vadovaujamos, prastai aprūpintos ir menkai apmokytos pajėgos, esant pakankamam skaičiui, gali būti pribloškiančios, ir kiekviena praėjusi savaitė yra dar viena galimybė Rusijos kariuomenei persikvalifikuoti, persiginkluoti ir permąstyti savo strategiją.
Vis labiau jaučiama Ukrainos pajėgų, kurios desperatiškai nori perimti iniciatyvą ir pirmosios pereiti į puolimą, kad užkirstų kelią tokiam Rusijos puolimui, skuba. Tačiau taip pat jaučiamas nusivylimas dėl to, kad dar neturi reikiamų priemonių šiam darbui atlikti.
Huljapolėje ukrainiečių vyresnysis seržantas Vitalijus pabrėžė, kad jam pačiam teko nusipirkti savo ginklą – JAV pagamintą AR-15 automatą. Tarnybinį automobilį, kuriuo jis atvyko, parūpino savanoriai. Jei jam reikia tankų paramos, jis turi prašyti kito bataliono.
„Jei turėtume tik šešis tankus ir juos dengiančią artileriją, mes čia pat pralaužtume jų linijas ir juos tikrai sučiuptume“, – sakė jis.
Daug įrangos jau keliauja į Ukrainos kariuomenę, įskaitant šimtus pėstininkų kovos mašinų iš JAV, Prancūzijos, Švedijos ir Vokietijos, būrį tankų „Challenger 2“ ir 30 savaeigių haubicų iš Didžiosios Britanijos, kurios visos bus skirtos mechanizuotų dalinių, galintiems pulti, formuoti.
Kiekviena ginkluotės sistema, kurią tiekia Kijevo rėmėjai iš Vakarų, bus pristatoma ir ukrainiečiai mokomi, kaip ja naudotis, mažiausiai porą mėnesių. Iki šiol NATO šalyse buvo apmokyta apie 20 000 karių, t. y. maždaug dešimtadalis ginkluotųjų pajėgų, su kuriomis šalis pradėjo karą, ir tikimasi, kad pirmaisiais 2023 m. mėnesiais jų skaičius smarkiai išaugs.
Ukraina stengsis smogti ten, kur, jos nuomone, Rusijos linijos yra silpniausios. Tai gali būti rytuose esantis Luhanskas, kuriame priešo kariai yra labiau išsekę ir demoralizuoti.
„Manau, kad Ukrainos karinė vadovybė bandys žaisti tuo pačiu principu, kaip ir anksčiau, vienu metu ruošdama mūšio lauką galimoms operacijoms įvairiomis kryptimis, o tada smogs ten, kur sąlygos bus palankiausios“, – sakė Kijeve įsikūrusio Razumkovo centro „Think-tank“ užsienio santykių ir tarptautinio saugumo programų vienas iš direktorių Oleksijus Melnikas.
Artimiausiais mėnesiais šie svarbūs mūšiai gali vykti trimis frontais, kurie tarpusavyje sąveikaus įvairiais būdais. Puolimas viename fronte gali būti nukreiptas nuo didesnio puolimo kitur arba gali būti skirtas sumažinti priešininko gebėjimą rengti savo puolimus.
Rytai
Luhansko ir Donecko frontuose, kur pastaraisiais mėnesiais vyko intensyviausi mūšiai, pavasarį greičiausiai bus surengtos didelės abiejų pusių atakos.
Tariamas rusakalbių abiejose srityse palaikymas buvo pirminė V. Putino karo dingstis, o tai, kad iki šiol nepavyko visiškai užimti nė vienos iš jų, yra didelis nusivylimas Kremliui. Maskva jau paaukojo tūkstančius vyrų, kad galėtų teigti, jog Soledare ir Bachmute pasiekė mūšio sėkmę. Analitikai teigia, kad dėl išskirtinai politinių priežasčių labai tikėtinas naujas puolimas rytuose.
Ukrainai jis galėtų būti prasmingas ir kariniu požiūriu. Analitikės D.Massicot nuomone, artimiausia silpnoji Rusijos gynybos vieta galėtų būti Luhanske, kur ukrainiečiai nepaliaujamai spaudžia Kreminos miestą, siekdami atkirsti Rusijos tiekimo linijas per Luhanską ir šiaurinį Donecką.
„Man atrodo, kad Rusijos fronto linija ten yra problemiška, nes trūksta daugiau karių, atsiranda daugiau skundų ir drausmės problemų“, – sakė ji.
Pietūs
Tai, kas vyks pietiniame fronte, galiausiai nulems viso karo baigtį. Nesvarbu, ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradės pirmąjį puolimą rytuose, ar ne, kažkuriuo metu šiais metais jos turės pasukti į pietus, jei norės išlaisvinti Chersono ir Zaporožės sritis ir galiausiai Krymą. Vienas iš maršrutų būtų didelis sausumos puolimas iš Huljaipolės apylinkių į pietus Melitopolio link.
Kitas drąsesnis variantas būtų puolimas vandeniu per Dnieprą į Chersoną. Jau dabar pranešama, kad specialiosios pajėgos kovoja dėl Dniepro žiotyse esančių salų kontrolės.
„Tai mažų specialiųjų pajėgų grupių karas laiveliais“, – sakė „Istar“ (žvalgybos, stebėjimo, taikinių paieškos ir žvalgybos) padalinio pietiniame fronte vadovas Jaroslavas Hončaras. Jis sakė, kad rusai iš šiaurinio laivyno pasiuntė specializuotą dalinį – 80-ąją arktinę brigadą, kurią jis apibūdino kaip „elitines specialiąsias pajėgas, apmokytas kovoti ten, kur šalta ir drėgna“.
Manoma, kad Ukraina taip pat rengia savo vandens specialiąsias pajėgas, o JAV naujausiame karinės paramos pakete suteikė upių patrulinius laivus, kurie galėtų būti naudojami reidams per Dnieprą.
Pietuose Rusija taip pat gali pateikti strateginį siurprizą, tačiau ukrainiečiai supranta šį pavojų. Vienas Ukrainos žvalgybos pareigūnas sakė, kad rusai gali veržtis į rytus nuo Huljaipolės, ties Zaporožės ir Donecko frontų sandūra, vadinama Velyka Novosilka.
„Tai labai strategiškai svarbus taškas, kuriame, jei rusams gerai seksis ir jie užims šią teritoriją, jie galės veržtis į šiaurę ir mūsų kariai Donecke gali atsidurti spąstuose“, – sakė karininkas.
Šiaurė
Dalis naujai mobilizuotų Rusijos karių rengiami Baltarusijoje, tačiau dauguma karybos analitikų teigia, kad, atsižvelgiant į 2022 m. vasario mėn. nesėkmę, kitas didelis puolimas iš šiaurės yra mažai tikėtinas. Jų teigimu, Baltarusijos pajėgų telkimasis yra veikiausiai gudrybė, kuria siekiama atitraukti Ukrainos pajėgas nuo pietų ir rytų. Kol kas nėra požymių, kad ten esančios Rusijos pajėgos būtų organizuotos kaip smogiamoji grupė, turinti tokią valdymo struktūrą, kokios reikėtų tokiam puolamajam junginiui.
Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka paskelbė apie bendrus veiksmus su Rusijos pajėgomis ir grasino Ukrainai, tačiau, jei norėtų įtraukti savo šalį į karą ir surengti tarpvalstybinį puolimą, susidurtų su didžiuliu gyventojų ir kariuomenės pasipriešinimu.
„Baltarusija nesiruošia skelbti karo Ukrainai, nes A.Lukašenkai tai būtų politinė mirtis“, – sakė Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.
Net ir sėkmingiausias puolimas abiejuose frontuose vargu ar užbaigs karą. Ukrainiečiai gerai supranta Rusijos genocidinius ketinimus okupuotoje teritorijoje, kad galėtų svarstyti apie pasidavimą, o V.Putinas pergalę pavertė savo režimo egzistenciniu klausimu.
Ukrainos sėkmė ar nesėkmė turės didelės įtakos šalies rėmėjų ištvermei toliau tiekti pažangią ginkluotę, kuri yra strateginis Kijevo pranašumas. Svarbiausias Maskvos strateginis pranašumas yra didžiuliai darbo jėgos rezervai.
„Rusijos vadovybė gali sau leisti mesti į mūšį milžinišką skaičių žmonių ir patirti milžiniškas aukas be jokių socialinių pasekmių, – sakė O. Melnikas. – Taigi tai yra didžiausia grėsmė mums ilgame kare“.
Parengta remiantis BBC ir „The Guardian“ inf.
