Vakarų žiniasklaida tai pavadino konvojumi. Iš tikrųjų tai buvo milžiniška „grūstis“ ir didelė taktinė klaida. Praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms po pirmosios palydovinės nuotraukos, 2022 m. vasario 28 d., kolona išaugo iki milžiniško 56 km ilgio.
Vėliau „Reuters“ patikslino konvojaus dydį ir nustatė, kad jis yra didesnis nei anksčiau manyta – 64 kilometrų. Šios transporto priemonės buvo įstrigusios ištisas savaites. Galiausiai jos atsitraukė ir, regis, per naktį išnyko.
Kyla klausimas – kodėl tokios didžiulės pajėgos nepasiekė Kijevo?
Pirmosios valandos
Istorija prasideda pirmąją karo dieną Ukrainos šiaurėje, prie sienos su Baltarusija. Išėjęs į lauką pirmosios dienos cigaretės, 23 metų Vladyslavas iš Ukrainos 80-osios oro desanto brigados pamatė nakties danguje ryškias šviesas.
„Prisimenu, kaip stebėjau iš viso miško išnyrančias šviesas. Iš pradžių pamaniau, kad tai automobilių žibintai. Bet paskui supratau, kad tai buvo „Grad“, savaeigiai daugkartinių raketų paleidimo įrenginiai. Jie šaudė į mus“.
Vladyslavo dalinys, dislokuotas Černobylio uždraustos zonos miške, patruliavo, kai į Ukrainą įvažiavo pirmieji rusų automobiliai.
„Visa žemė drebėjo. Ar kada nors buvote tanke? Nėra kito tokio garso. Tai galingas dalykas“, – pasakojo BBC jis.
Kaip ir buvo planuota bet kokio puolimo atveju, Vladyslavas ir kiti 80-osios brigados kariai susprogdino tiltą, jungiantį Černobylį su kitu dideliu miestu – Ivankivu.
Rusai liko priversti gaišti laiką statydami atsarginį pontoninį tiltą, todėl Vladyslavas ir jo dalinys turėjo laiko atsitraukti į Kijevą.
„Iš pradžių nustebau, kodėl mes jų nesustabdėme ten, Černobylyje? Bet mums reikėjo sužinoti apie savo priešą. Taip ir padarėme.“
Taip arti Baltarusijos sienos ukrainiečiai negalėjo sau leisti pradėti šaudyti ir rizikuoti sukelti naują konfliktą. Prieš siųsdami savo karius į kovos liniją, jie pirmiausia turėjo suprasti Rusijos veiksmų planą.
V. Putino pagrindinis planas
Tai, ką pamatė Vladislavas, buvo pirmosios transporto priemonės, kurios turėjo tapti konvojumi.
Priešingai nei tuo metu pranešė daugelis žiniasklaidos priemonių, pasak Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, 64 km ilgio kolona iš tikrųjų buvo 10 atskirų Rusijos taktinių batalionų padalinių.
Rusijos kariuomenė taip pat puolė Ukrainą rytuose ir pietuose, tačiau šių 10 dalinių misija buvo konkreti – įvažiuoti į Ukrainą iš Baltarusijos, užgrobti Ukrainos sostinę ir pašalinti vyriausybę.
Viename Rusijos dokumente, kurį matė BBC, buvo pateikiamas šio plano tvarkaraštis. Vasario 24 d. 04.00 val. ryto pirmajam batalionui kirtus Ukrainos teritoriją, buvo įsakyta judėti tiesiai į Kijevą ir atvykti iki 14.55 val.
Keli batalionai turėjo vykti į Hostomelį, esantį į šiaurę nuo Kijevo, ir paremti karius, kurie buvo atgabenti oro uosto apsaugai. Likusieji turėjo vykti tiesiai į Kijevo centrą.
Puolimas labai priklausė nuo dviejų dalykų – slaptumo ir greičio.
Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) duomenimis, laikydami planus apie sostinės puolimą paslaptyje, rusų kariai Kijevo šiaurėje galėjo 12 kartų viršyti Ukrainos pajėgų skaičių.
Tačiau Kremliaus vadovo išlaikomas slaptumas turėjo savo kainą. Jo apgaulė buvo tokia „sėkminga“, kad net dauguma vadų gavo įsakymus tik likus 24 valandoms iki invazijos.
Dėl to taktiniu lygmeniu jie tapo pažeidžiami. Jiems trūko maisto, degalų ir žemėlapių, jie neturėjo tinkamų ryšio priemonių, trūko amunicijos. Jie netgi buvo prastai pasirengę žiemos orams.
Netinkamai aprūpinti, rusai įvažiavo tiesiai į purvo vonią. Netoli Ivankivo gyvenantys civiliai pasakojo, kaip rusų kareiviai liepė ukrainiečių ūkininkams padėti ištraukti jų tankus iš purvo.
Negalėdamos judėti pirmyn, rusų transporto priemonės turėjo pasukti į asfaltuotus kelius, kad išvengtų minkšto grunto, todėl daugelis jų buvo priversti susitelkti į vieną koloną.
Tačiau dėl riboto ryšio tarp batalionų jie beveik iš karto susiliejo į vieną didžiulę spūstį. Kaip nurodė vienas karinis ekspertas: „Į priešišką teritoriją niekada nevažiuojama ilga kolona. Niekada.“
Vengdamos važiuoti per laukus, transporto priemonės atsidūrė daugumoje pagrindinių kelių į šiaurę nuo Kijevo.
Kai kolona pasiekė 56 km ilgį, joje buvo iki 1 000 tankų, 2 400 mechanizuotų pėstininkų mašinų ir 10 000 karių, taip pat dešimtys aprūpinimo sunkvežimių, gabenančių maistą, degalus, naftą ir šaudmenis.
Vieningas pasipriešinimas
Tris dienas Volodymyras Ščerbynas ir jo kolegos savanoriai, kurių dauguma buvo pensininkai, ruošėsi konvojaus atvykimui į jų gimtąjį Bučos miestą.
Apsiginklavę po vieną kulkosvaidį dvylikai, jie nuėmė visus kelio ženklus, pastatė kontrolės postus ir paruošė šimtus benzininių bombų. Galiausiai sekmadienio rytą į miestą įvažiavo rusų tankai.
Beveik 30 minučių Volodymyras ir jo eiliniai kovotojai daužė tankus tuo, ką turėjo. „Padegėme dvi transporto priemones ir sulėtinome visą koloną“, – teigė Volodymyras. Tačiau, anot jo, tada prasidėjo atsakomieji veiksmai.
„Pamatę, kad mes mėtome butelius, jie pradėjo šaudyti, – sako 30-metis Maksimas Škoroparas. – Aš buvau barmenas. Neturėjau jokio karinio pasirengimo.“
Iki to pusvalandžio pabaigos visi Volodymyro kariai buvo nukauti arba sužaloti ir išvežti į ligoninę.
Tačiau net ir būdamas ligoninėje Volodymyras kovojo toliau – priiminėjo ir tikrino civilių iš viso Kijevo regiono pastebėtus konvojaus vaizdus ir skambino Ukrainos valdžios institucijoms, kad apie juos pranešti.
Kitame ryšio pusėje buvo 23 metų vietos Irpino gubernatoriaus pavaduotojas Romanas Pohorilis. „Mes su kolega aptarnavome karštąją liniją tarybos biure, priiminėjome skambučius apie koloną, taip pat apie sabotuotojus – žmones, kurie piešė ženklus ant žemės, kad konvojus galėtų jais sekti.“
Dieną dirbdamas tarybos nariu, Romanas naktimis taip pat yra atvirų šaltinių žvalgybos ekspertas. Jis yra vienas iš itin vertinamos interneto svetainės „DeepState“ įkūrėjų, jungiančių socialinės žiniasklaidos ir žvalgybos ataskaitas.
„Pakeliui į Kijevą rusai socialinėje žiniasklaidoje skelbė vaizdo įrašus. Mes pasidalinome jų vaizdo įrašais, kad atskleistume judėjimą. Jie tiesiog puikavosi, bet tai darydami jie buvo sučiupti“.
Pasak R.Pohorilio, svarbiausia per Kijevo puolimą buvo vieningos Ukrainos jausmas. „Visi kažką darė. Pripažįstu, kad pirmosiomis dienomis buvo labai neramu. Bet buvo veteranų, padedančių civiliams. Visi norėjo apginti savo miestą.“
Viso regiono miestuose ir kaimuose prieš konvojų surengta šimtai atakų – nuo civilių, ginkluotų savadarbiais ginklais, iki mechanizuotų pėstininkų ir artilerijos.
Pasenusi taktika
Priešingai nei ukrainiečiai, Rusijos pajėgos ne kartą atskleidė savo nesugebėjimą priimti dinamiškų sprendimų vietoje.
„Visi rusai nešėsi dideles metalines dėžes su užrašu „slaptai“, – pasakoja Vladyslavas iš 80-osios brigados. – Vieną iš jų per pasalą užgrobėme. Radome jų žemėlapius, kuriuose buvo pažymėtas visas jų maršrutas. Po to žinojome visą jų strategiją“.
Jų navigacijos priemonės taip pat buvo apgailėtinai pasenusios. Praėjus metams po invazijos ir toliau randama Rusijos karių paliktų žemėlapių, kurie datuojami septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais.
Dabar egzistuoja ištisi miestai, kurių nebuvo žemėlapiuose, kuriais jie naudojosi navigacijai. Taip pat rasta vėliavų semaforų – labai pasenusio būdo bendrauti tarp dalinių.
Viena iš sėkmingų ukrainiečių pasipriešinimo taktikų buvo sprogdinti tiltus ir užtvankas priešais konvojų, taip priverčiant rusus keisti maršrutą. Keliose palydovinėse nuotraukose buvo matyti, kad rusų transporto priemonės tiesiog važinėja ratu.
Okupacija
Spaudžiama Ukrainos oro antskrydžių ir artilerijos, Rusijos kolona galiausiai buvo sustabdyta prie pat Kijevo miesto ribos. Tūkstančiams civilių gyventojų, gyvenančių netoli sustojusių karių, tai buvo siaubinga patirtis.
„Jie iš visur viską plėšė. Jie ištuštino parduotuves, – pasakoja Vladyslavas. – Jie taip pat naudojo civilius gyventojus kaip gyvuosius skydus“.
Tai, kas nutiko daugelyje kaimų ir miestelių į šiaurę ir vakarus nuo Kijevo, vis dar tiria daugybė institucijų, įskaitant Tarptautinį baudžiamąjį teismą.
Po keturių ilgų savaičių rusai pagaliau pradėjo trauktis. Du didžiausi likę batalionai buvo sumušti netoli Hostomelio oro uosto. Dar 370 palapinėse stovėjusių kariuomenės sunkvežimių, kurie, regis, buvo palikti Zdviživkos kaime, sunaikino artilerija.
Ukrainos kariuomenė juos stūmė iki kovo 19 d., po to rusai pradėjo trauktis iš Kijevo srities.
Šiuo metu Rusija toliau veržiasi į rytinį pramoninį Donbaso centrą ir smogia pietuose, Chersono ir Zaporožės sričių kryptimi.
„Visada prisiminsiu tą naktį Černobylyje, – teigė Vladyslavas. – Kai su draugu išėjau parūkyti. Tačiau kol baigiau rūkyti, prasidėjo karas.
„Mes su draugu svajojame, kad eisime į pamainą, kaip ir tą dieną, ir rūkydami dar vieną cigaretę išgirsime, kad karas baigėsi, ir kad mes laimėjome.“
