Ukrainos pareigūnų teigimu, tris savaites trukusiose kautynėse pietų Ukrainos mieste Vuhledare įvyko didžiausias iki šiol vykęs tankų mūšis ir skaudi nesėkmė rusams.
Veikiausiai joks ginklas taip nesimbolizuoja žiauraus karo smurto kaip tankas. Pastaraisiais mėnesiais, kai abi pusės ruošėsi puolimui, tankai karine ir diplomatine prasme tapo konflikto Ukrainoje tema.
Rusija ištraukė tankų atsargas iš Šaltojo karo laikų saugyklų, o Ukraina ragino Vakarų vyriausybes tiekti amerikietiškus „Abrams“ ir vokiškus „Leopard 2“ tankus.
Per užsitęsusį mūšį abi pusės pasiuntė tankus į mūšį. Rusai traukėsi į priekį kolonomis, o ukrainiečiai manevravo gynybiškai, šaudydami iš tolo arba iš slėptuvių, kai rusų kolonos priartėdavo prie jų taikiklių.
Kai viskas baigėsi, Rusijai ne tik nepavyko užimti Vuhledaro, bet ji padarė tą pačią klaidą, kuri anksčiau kare Maskvai kainavo šimtus tankų: pasistūmėjo kolonomis į pasalas.
Remiantis Ukrainos dronų filmuota medžiaga, ant minų, artilerijos smūgių ar prieštankinių raketų sunaikintų rusų šarvuočių korpusai dabar dengia ūkių laukus aplink Vuhledarą. Ukrainos kariuomenė teigė, kad Rusija mūšyje neteko mažiausiai 130 tankų ir šarvuočių. Tuo metu, Ukraina neatskleidžia, kiek ginkluotės prarado ji.
JAV įsikūrusio Karo studijų (ISW) analitikų teigimu, Vuhledaro vietovėje dislokuoti Rusijos daliniai, pirmiausia 155-oji jūrų pėstininkų brigada, daugiausia yra sudaryti iš prastai apmokytų mobilizuotų karių, kurie šioje vietovėje patyrė didžiulius nuostolius 2022 m. spalį ir dar kartą 2023 m. vasarį.
Pasak ukrainiečių, dalyvavusių mūšyje, prieš išvažiuojant į mūšį, buvo atliktas ritualas aplink purvu aptaškytą tanką T-64. Vadas Dmytro Hrebenokas sukalbėjo maldą. Tada vyrai apėjo aplink tanką, glostydami jo storus žalius šarvus.
„Sakėme taip: „Prašome, nenuvilk mūsų mūšyje“, – teigė mechanikas seržantas Artiomas Knignickis. – Įvežkite mus ir išvežkite."
Kalbėdamas apie taktikas, seržantas nurodė, kad tyrinėjo kelius, kuriais rusai naudojosi. "Tada slėpėmės ir laukėme, kad galėtume šaudyti iš pasalų“, – teigė jis.
Rusams taip pat trukdė patirties stoka. Daugelis jų elitinių dalinių buvo nualinti ankstesnių kovų. Jų vietas užpildė naujai pašaukti kareiviai, kurie nebuvo išmokyti ukrainietiškos pasalų rengimo taktikos. Vienas iš požymių, kad Rusijai trūksta patyrusių tankų vadų – ukrainiečių kariai teigė paėmę į nelaisvę mediką, kuris buvo paskirtas valdyti tanką.
Rusijos kariuomenė dešimtmečius daug dėmesio skyrė ir net mitologizavo tankų karą, nes jis priminė rusų pergales prieš nacius Antrajame pasauliniame kare. Uralo kalnuose esančiose gamyklose buvo gaminami tūkstančiai tankų. Ukrainos vadai teigė, kad Vuhledare Rusija neteko tiek daug šarvuočių, kad ėmė keisti taktiką ir griebėsi tik pėstininkų atakų.
Rusijos pralaimėjimo gylį pabrėžė Rusijos kariniai tinklaraštininkai, kurie skelbė piktus pasisakymus apie pakartotinių tankų atakų nesėkmes, kaltindami generolus dėl klaidingos taktikos.
Su samdinių grupe „Wagner“ susijęs „Telegram“ kanalas „Pilkoji zona“ pirmadienį paskelbė, kad „žuvusiųjų giminaičiai yra linkę keršyti generolui“, vadovavusiam šturmams prie Vuhledaro.
Praėjusią savaitę apleistame name netoli fronto „New York Times“ dienraščiui duodamas išsamų interviu leitenantas Vladislavas Bajakas, Ukrainos 72-osios brigados 1-ojo mechanizuotojo bataliono vado pavaduotojas, atskleidė, kaip ukrainiečių kariai sugebėjo padaryti tokių didelių nuostolių Rusijos pajėgoms.
Nuo pat pirmųjų karo dienų pasalos buvo būdinga Ukrainos taktika prieš Rusijos šarvuočių kolonas. Dirbdamas iš bunkerio Vuhledare, leitenantas V.Bajakas, naudodamasis bepiločio orlaivio vaizdo įrašais, pastebėjo artėjančią pirmąją maždaug 15 tankų ir šarvuočių koloną.
„Buvome pasiruošę, – sakė jis. – Žinojome, kad kažkas panašaus įvyks“.
Anot leitenanto V.Bajako, jie buvo rusams parengę naikinimo zoną toliau palei purviną kelią, kuriuo riedėjo tankai. Vadui tereikėjo per radiją duoti įsakymą.
Prie medžių palei laukus pasislėpę ukrainiečių prieštankiniai būriai, ginkluoti amerikietiškomis infraraudonųjų spindulių „Javelins“ ir ukrainietiškomis lazeriu valdomomis raketomis „Stugna-P“, paruošė savo ginklus.
Toliau buvo parengtos artilerijos pozicijos. Ant purvino kelio nebuvo minų, tačiau aplinkiniai laukai buvo jomis nukloti, siekiant privilioti rusus judėti pirmyn, tokiu būdu priešo tankai negalėtų apsisukti.
Pasak V. Bajako, tankų kolona tampa pažeidžiamiausia kai prasideda šaudymas, kurio metu tanko vairuotojai panikuoja ir bando apsisukti, tada išvažiuoja į minomis užstatytą kelio pakraštį. Susprogdintos transporto priemonės tampa kliūtimis, sulėtinančiomis arba stabdančiomis visą koloną.
Tuomet Ukrainos artilerija pradeda šaudyti, susprogdindama daugiau šarvuočių ir nužudydama karius, kurie išlipa iš pažeistų mašinų.
Anot jo, rusų vadai siunčia šarvuočių kolonas į priekį, nes neturi kitų galimybių kovoti su gerai įtvirtintomis Ukrainos pozicijomis, kad ir kokia brangi būtų tokia taktika.
Per maždaug tris savaites trukusį tankų mūšį pakartotiniai rusų šarvuočių puolimai buvo nesėkmingi. Sykį ukrainiečių vadai surengė smūgį valdomomis raketomis HIMARS, kurios paprastai naudojamos prieš stacionarius taikinius, pavyzdžiui, amunicijos sandėlius ar kareivines, tačiau pasirodė veiksmingos ir prieš nejudančią tankų koloną.
Ukrainiečiai taip pat šaudė amerikietiškomis M777 ir prancūziškomis haubicomis „Cezar“, taip pat kita Vakarų tiekiama ginkluote, pavyzdžiui, „Javelins“.
Prieš kiekvieną mūšį besimeldžianti ukrainiečių tankų įgula savo tanką praminė „Klajokliu“ dėl jo klajokliškų judesių po mūšio lauką. Tarp misijų jis likdavo paslėptas tarp medžių po maskuojamuoju tinklu, šalia kelio, maždaug už 8 kilometrų nuo fronto linijos.
Mūšio dėl Vuhledaro metu vadas eilinis D.Hrebenokas gavo įsakymą važiuoti į priekį iš tos vietos į pavojingas misijas tris ar keturis kartus per dieną.
Karui prasidėjus D.Hrebenokas, kuriam buvo tik 20 metų, neturėjo jokio formalaus pasirengimo valdyti tankus. Tačiau pirmosiomis karo dienomis jis buvo priskirtas valdyti tanką. Nuo to laiko be perstojo jais kovojo, pamažu perimdamas įvairias gudrybes.
Apmokymas valdyti tankus vis dar kelia problemų. Ukraina taip pat praranda kvalifikuotus karius ir juos keičia naujokais. Be to, daugelis ukrainiečių tankų įgulų narių vis dar mokosi valdyti vakarietiškus tankus tokiose šalyse kaip Vokietija ir Didžioji Britanija.
„Visas žinias įgijau lauke“, – sakė D.Hrebenokas. Rusų tankų įgulos, pasak jo, priešingai, daugiausia yra naujokai, neįgiję jokios kovinės patirties.
Pasalos metu įgula paslepia tanką kelio, kuriuo gali važiuoti rusų tankai, ribose. Tada tyliai laukia. Per paskutinį didelį mūšį, vykusį prieš savaitę, per prieblandą atėjo įsakymas parengti pasalą 16 rusų tankų ir šarvuočių kolonai, judančiai link ukrainiečių linijų. Įgula sukalbėjo maldą ir pajudėjo pirmyn.
„Paslėpėme tanką už medžių ir laukėme jų, – pasakojo eilinis Hrebenokas. – Visada baisu, bet mums reikia juos sunaikinti...ką jie padarė blogai, tai atvyko į Ukrainą“.
Strateginių ir tarptautinių studijų centro Tarptautinio saugumo programos vyresnysis patarėjas Markas Cancianas „Newsweek“ teigė, kad Rusijos nuostoliai yra „dideli“.
„Tam tikra prasme tai rodo, kad rusai nesugeba veiksmingai pulti ukrainiečių, kad jie taktiniu lygmeniu vis dar nelabai gerai koordinuoja veiksmus, – sakė M. Cancian. -(Rusija) nesugebėjo panaudoti to, kas vadinama jungtine ginkluote. Tai reiškia, kad pėstininkai, tankai, artilerija, aviacija ir inžinieriai dirba kartu.“
Parengta pagal „New York Times“, „understandingwar.org“, „Newsweek“ inf.
