Ekspertų teigimu, V. Putinas atmeta vis dažniau Vakarų aptariamą mintį, kad dabartinės karinės realijos reikalauja konflikto sprendimo derybomis. Tačiau nei Ukraina, nei Vakarai neįtikino jo, kad jis turi apsvarstyti galimybę priimti bet kokį nestandartinį ar kompromisinį sprendimą.
Priešingai, V. Putinas tebėra susitelkęs į savo pradinius karo tikslus ir tikisi juos pasiekti per užsitęsusį konfliktą, kuriame jis laimėtų arba jėga primesdamas Ukrainai savo valią, arba palauždamas Ukrainos valią po to, kai Vakarai pavargs remti Kijevą.
Karų baigtis iš tiesų dažnai nulemiama mūšio lauke, o derybos tik patvirtina karinę tikrovę. Tikėtina, kad V. Putinas turi vieną tokį pavyzdį įsidėmėjęs – Antrąjį pasaulinį karą Europoje, rašo ISW analitikai.
Tada karas baigėsi tik tada, kai sąjungininkų pajėgos visiškai sutriuškino Vokietijos kariuomenę, o sovietų kariuomenė stovėjo Berlyno griuvėsiuose. Japonija pasidavė po kelių mėnesių po to, kai JAV pademonstravo, kaip atrodė, galinčios visiškai sunaikinti šalį.
Žvelgiant dar giliau į istoriją, trys Vokietijos suvienijimo karai, Amerikos pilietinis karas ir Napoleono karai taip pat baigėsi tik patvirtinant realybę, kurią sukūrė lemiamos karinės pergalės. Net ir neseniai pasibaigęs karas vyko pagal šį modelį. Po JAV pasitraukimo iš Afganistano sekė lemiama Talibano karinė pergalė, kuri užbaigė šį konfliktą (kol kas) be jokios oficialios sutarties ar susitarimo, kuriuo būtų ratifikuotas šis rezultatas, teigia ISW.
Istorijoje yra daug priešingų pavyzdžių, įskaitant Deitono susitarimus, kuriais buvo užbaigtas Bosnijos konfliktas, ir 1973 m. arabų ir Izraelio karo sprendimą. Tačiau tiesiog nėra taip, kad visi karai baigtųsi derybų būdu, ypač jei „derybų būdu“ reiškia abipusį pripažinimą, kad karine jėga neįmanoma pasiekti norimų tikslų.
V. Putinas inicijavo dabartinį karą ir yra pagrindinis veikėjas, kuris turi nuspręsti, kad negali pasiekti savo tikslų karine jėga ir vietoj to turi dalyvauti derybose dėl konflikto sprendimo, jei norima, kad karas baigtųsi tokiu būdu. Karas tęsis tol, kol V. Putinas manys, kad gali primesti Ukrainai savo valią kariaudamas arba palauždamas ukrainiečių valią kovoti po to, kai juos apleis Vakarai, įsitikinę ekspertai.
Rodo ir veiksmais, ir žodžiais
V. Putinas ir toliau žodžiais ir veiksmais aiškiai rodo, kad jis dar nepadarė tokios išvados, nepaisant to, kad šią žiemą jo didžiausios karinės pastangos buvo nesėkmingos.
Jo pastangos žiemą įšaldyti Ukrainą ir Europą, kad jos pasiduotų, nuėjo perniek, o Rusijos žiemos-pavasario puolimai, turėję apsaugoti Luhansko ir Donecko sričių sienas, jau asiekė kulminaciją.
Rusijos kariuomenė didžiąją daugumą, kaip pranešama, 2022 m. rudenį mobilizuotų 300 000 rezervistų, taip pat 40 000 nuteistųjų, įdarbintų į privačią karinę bendrovę „Wagner“, skyrė puolimui visoje Luhansko ir Donecko sričių linijoje. Šių pastangų rezultatai – neįspūdingi.
Rusijos pajėgos neįgijo jokios reikšmingos teritorijos Luhanske. „Wagner“ pajėgos užėmė dalį Bachmuto miesto ir kol kas neįtikino Ukrainos vadų pasitraukti iš Bachmuto kišenės.
Puolimo veiksmai prieš Vuhledarą vakarinėje Donecko srityje iš esmės nedavė jokių laimėjimų, o tai pareikalavo stulbinančių gyvosios jėgos ir materialinių išteklių sąnaudų. Rusijos karo tinklaraščių erdvėje ir Rusijos, Ukrainos bei Vakarų žiniasklaidoje gausu diskusijų apie būsimą Ukrainos kontrpuolimą, apie kurį, atrodo, vienintelis tikras klausimas yra kada ir kur jis įvyks.
Analitikų nuomone, tai būtų tinkamas momentas V. Putinui padaryti išvadą, kad Rusija negali primesti savo valios Ukrainai jėga ir kad jis turi ieškoti kompromisinio sprendimo. Tačiau akivaizdu, kad jis tokios išvados nepadarė.
Vietoj to V. Putinas padvigubina savo įsipareigojimą karine jėga įveikti Ukrainą ir tęsti karą, mobilizuodamas Rusijos gynybos pramonės bazę ir atnaujindamas įvairias mobilizacijos schemas, kad sukurtų naują kovinę galią.
Užsibrėžė tikslą mobilizuoti karinę pramonę
V. Putino tęsė kelis mėnesius trukusias pastangas mobilizuoti Rusijos karinę pramonę užsitęsusiam karui. Savo kalba ir pastangomis jis siekia Rusiją pavaizduoti kaip šiuolaikinį Stalino Sovietų Sąjungos įsikūnijimą, galintį nugalėti priešus nesustabdomomis žmonių ir technikos masėmis, nepaisant akivaizdaus V. Putino nenoro iš tikrųjų visiškai parengti Rusiją karui.
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pradėjo šias pastangas 2022 m. pabaigoje ir tęsė jas iki šių metų, o dabar V. Putinas jas stiprina.
Akivaizdu, kad rusai bando mobilizuoti savo karinę pramonę ir neabejotinai sukurs tam tikrų patobulinimų. P
Tačiau perdėtais teiginiais ir nerealiais tikslais, kuriuos V. Putinas ir S. Šoigu pateikė ir iškėlė, iš dalies siekiama pavaizduoti didesnę jėgą ir potencialą, nei Rusija turi. Tačiau jie neatspindi iššūkių, su kuriais susiduria Rusija, siekdama įsigyti būtiniausių karinių medžiagų dėl Vakarų sankcijų ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo.
Pastaroji problema tampa dar sunkęsnė dėl to, kad Rusijai reikia subalansuoti jaunų vyrų mobilizaciją kovai ir jų išlaikymą darbo rinkoje.
Tai, kad jis nesiima jokių priemonių, kad svarstytų kompromisinę taiką, ypač po to, kai Kinijos lyderis Xi Jinpingas, kaip atrodė, pasiūlė padėti derėtis dėl taikos per savo vizitą į Maskvą, rodo, kad V. Putinas ir toliau yra pasiryžęs siekti savo tikslų jėga.
Nieko naujo karo fronte
Užsitęsusios Rusijos puolamosios operacijos aplink Bachmutą ir Avdijivką, taip pat palei Luhansko ir vakarų Donecko fronto linijas yra dar vienas rodiklis, kad V. Putinas tebėra pasiryžęs siekti pergalės užsitęsusiame kare, kurio baigtį didele dalimi lemia karinės realijos mūšio lauke.
Dabar šios atakos tapo ne tik beprasmiškos, bet ir iš tikrųjų žalingos Rusijos pasiruošimui kitam šio karo etapui, kuris bus susijęs su artėjančiu Ukrainos kontrpuolimu. Rusijos pajėgoms gali pavykti arba nepavykti išstumti ukrainiečių karius iš Avdijivkos ar Bachmuto, tačiau jos neįgys jokio reikšmingo operacinio pranašumo, nes neturės galimybių pasinaudoti tokiais laimėjimais.
Atrodo, kad rusai turi mažą tikimybę pasiekti kokių nors taktiškai reikšmingų laimėjimų vakarų Donecke ar didžiojoje Luhansko linijos dalyje, tačiau atakos visose šiose teritorijose tęsiasi.
Tai, kad V. Putinas tęsia šias Rusijos puolamąsias operacijas dabartinėmis operacinėmis ir strateginėmis aplinkybėmis, prilygsta strateginiam piktnaudžiavimui. Jis eikvoja ribotą Rusijos kovinę galią siekdamas operaciniu požiūriu nereikšmingų laimėjimų, užuot sudaręs sąlygas priimti ir nugalėti Ukrainos kontrpuolimą, kurio, atrodo, visi tikisi netrukus, tikina ISW analitikai.
Tačiau toks V. Putino užsispyrimas laikytis šių puolamųjų operacijų gali būti prasmingas užsitęsus konfliktui, kurio metu Vakarų parama Ukrainai sumažėtų arba baigtųsi.
Gali būti, kad jis spaudžia savo vadus tęsti puolimus, kurie trumpuoju laikotarpiu darosi vis beprasmiškesni, nes supranta, kad pretenzijas į neužimtas keturių aneksuotų sričių teritorijas gali tikėtis patenkinti tik tuo atveju, jei jo pajėgos iš tikrųjų jas užims.
Tokiu atveju, Kremliaus šeimininkas iš tiesų gali siekti sudaryti sąlygas deryboms dėl susitarimo. Tačiau tokiu atveju darosi akivaizdu, kad jis vis dar tiki, jog gali primesti Ukrainai ir Vakarams norimą konflikto sprendimą karine jėga arba įtikinti Ukrainą pasiduoti, ir kad šiuo metu nenori sutikti su sprendimu, kuris neatitiktų jo deklaruojamų tikslų.
Taigi sėkminga Ukrainos kontrpuolimas yra beveik neabejotinai yra būtina sąlyga, kad įtikintų V. Putiną pradėti derybas kitomis sąlygomis nei visų jo nurodytų tikslų pasiekimas. Ukrainos pajėgos turi parodyti, kad gali padaryti tai, ko negali padaryti Rusijos pajėgos, t. y. kariniais veiksmais pakeisti realią padėtį vietoje.
Vakarų sąjungininkų galimybės
Jos turi dar labiau pakenkti Rusijos karinei galiai Ukrainoje, kad V. Putinui ir jį šiame kare palaikančiam artimiausiam ratui taptų aišku, jog Rusijos ginkluotosios pajėgos negali tikėtis pagerinti karo rezultatų tęsdamos kovą. Todėl tikėtina, kad kelios didelės Ukrainos pergalės operatyviniu lygmeniu yra labai svarbios siekiant sukurti bet kokią perspektyvą derybomis išspręsti dabartinį konfliktą arba priversti V. Putiną susitaikyti su nepalankia karine realybe, jei nebus oficialaus susitarimo.
Yra pagrindo tikėtis, kad Ukrainos pajėgos iš tikrųjų gali pasiekti laimėjimų kontrpuolimais. Šiame kare Ukraina pradėjo dvi dideles kontrpuolimo operacijas, neskaitant Rusijos pajėgų pasitraukimo iš Kijevo apylinkių. Abiem atvejais pavyko atkovoti dideles teritorijas, iš pradžių Charkove, o paskui vakarų Chersone.
Tačiau toli gražu neaišku, ar V. Putinas kada nors pripažins šias karines realijas. Jis gali ryžtis tęsti kovą su pertrauka ar be jos tiek ilgai, kiek reikės visiems jo tikslams pasiekti. Jo retorika ir veiksmai, taip pat jo praeities modeliai neabejotinai rodo tokią galimybę. Todėl susitarimas derybomis gali būti nepasiekiamas, nes V. Putinas nepripažins tikrovės, kad jis iš tikrųjų negali užkariauti Ukrainos.
Ekspertai neabejoja, kad V. Putinas tęs kovą, nepaisydamas išlaidų, iki pat savo mirties.
Nuo pat karo pradžios rusų lyderis demonstratyviai ir stebėtinai susilaikė nuo to, kad į šį karą įsitrauktų visu pajėgumu. Galima atmesti jo nenorą iki galo mobilizuoti ir parengti kariuomenę prieš invaziją, nes jis aiškiai manė, kad ukrainiečiai nenorės ar negalės kovoti. Jis praleido daugybę momentų, kai pereiti prie visiškos mobilizacijos tapo būtina, per ilgai atidėliojo sprendimus įgyvendinti net dalinę mobilizaciją, žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, ir net kai priėmė tokius sprendimus, stengėsi apriboti jų poveikį Rusijos visuomenei ir ekonomikai.
Atmetus V. Putino stalinistinę retoriką, jis pademonstravo nepaprastą susirūpinimą dėl pavojaus pernelyg toli pastūmėti Rusiją ir sukelti grėsmę jo režimo stabilumui. Ukraina ir Vakarai jokiu būdu neturėtų tikėtis, kad V. Putino valia palūš, tačiau jie taip pat neturėtų atmesti galimybės, kad tam tikru momentu jis gali nuspręsti, jog tolesnės kovos sąnaudos ir rizika nebeatitinka galimos naudos.
Nepaisant to, Putinas dabar nekelia jokių kitų derybų sąlygų, išskyrus visišką Rusijos sėkmę. Jis nesiima karinių priemonių, kurios būtų protingos, jei jis rimtai siektų derybų ar kompromisinio sprendimo. Dabartinės fronto linijos sudarytų labai palankias sąlygas atnaujintoms Rusijos invazijoms, jei Putinas siūlytų jas priimti kaip paliaubų ribą, tačiau jis aiškiai nenori to daryti.
Taigi šiuo metu Ukrainos ir ją remiančių Vakarų šalių pasirinkimas yra gana paprastas, tikina ISW ekspertai.
Ukraina gali vienašališkai nutraukti kovą, net jei Rusijos antžeminės ir oro atakos tęstųsi, o tai lemtų katastrofišką pralaimėjimą (ir to beveik niekas nepropaguoja). Ukrainos pajėgos gali tęsti kovą labai ribotai, siekdamos tik išlaikyti tai, ką dabar turi, o tai paskatins V. Putiną toliau siekti atviros karinės pergalės.
Arba jos gali pradėti nuoseklias kontrpuolimo operacijas, siekdamos dviejų tikslų: įtikinti V. Putiną priimti derybų kompromisą arba sukurti Ukrainai pakankamai palankią karinę situaciją, kad Kijevas ir jo Vakarų sąjungininkai galėtų patys veiksmingai įšaldyti konfliktą, nepriklausomai nuo V. Putino sprendimų.
Parengta pagal ISW inf.
