Tačiau, pasak Karališkojo Jungtinių tarnybų instituto (RUSI) ekspertų, žvalgybos tarnybų darbe egzistuoja ir esminių trūkumų, kurie labai prisidėjo prie Kremliaus karo Ukrainoje planų žlugimo. Viena iš tokių ydų – noras visais įmanomais būdais įtikti Rusijos prezidentui.
RUSI ekspertų parengtoje ataskaitoje „Preliminarios Rusijos nekonvencinių operacijų pamokos Rusijos ir Ukrainos karo metu, 2022 m. vasaris – 2023 m. vasaris“ teigiama, kad FSB ir kitoms specialiosioms tarnyboms dėl kruopštaus planavimo pavyko greitai surengti operacijas Rusijos kariuomenės užimtose teritorijose ir pasiekti reikšmingų laimėjimų organizuojant okupacinius režimus.
Dokumento autoriai ataskaitoje pažymėjo, kad planuodama invaziją Maskva rėmėsi plačiu Rusijos specialiųjų tarnybų agentų tinklu Ukrainoje. Tačiau Rusijos slaptųjų tarnybų struktūros, kurios daugeliu atžvilgių vadovaujasi sovietinėmis doktrinomis, turi ir nemažai rimtų trūkumų, kurie sutrukdė Rusijos kariuomenei įgyvendinti prieškarinius planus.
Ataskaita parengta remiantis interviu su daugybe Ukrainos žvalgybos, saugumo tarnybų ir teisėsaugos institucijų atstovų – autoriai su jais kalbėjosi ir prieš konflikto pradžią, ir jam prasidėjus. Tyrėjai taip pat naudojosi mūšio lauke Ukrainoje užfiksuota ar iš kitų šaltinių gauta Rusijos saugumo tarnybų ir jų partnerių medžiaga.
Darbo V. Putinui kultūra
Ataskaitoje teigiama, kad iš esmės Rusijos saugumo tarnyboms trūksta blaivaus savo pačių pastangų vertinimo arba bent jau sąžiningumo.
Specialiosioms tarnyboms pavesta siekti rezultatų, savarankiškai nevertinant planų perspektyvumo, taip sukuriant atskaitomybės kultūrą, kurioje pareigūnams naudinga demonstruoti perdėtą optimizmą. Be to, panašu, kad egzistuoja sisteminė problema, kai vadovams per daug sureikšminama sėkmė ir slepiamos silpnosios pusės.
Pasak ekspertų, kitas Rusijos taikomo metodo trūkumas – jo šabloniškumas. Panašu, kad Rusijos sistema neskatina taikyti individualaus požiūrio į kiekvieną operaciją. Kaip pažymi autoriai, kai situacija klostosi ne taip, kaip planuota, saugumo tarnybos grįžta prie išbandytų sovietinių metodų. Šie metodai greitai atkartojami visose operacijoje dalyvaujančiose pajėgose, todėl juos galima greitai nustatyti ir imtis atsakomųjų priemonių.
Saugumo tarnybos skatinamos rengti operacijas pagal tai, kaip jos supranta prezidento Vladimiro Putino ketinimus, o išteklių paskirstymas priklauso nuo to, kuri iš operacijų labiau atitinka jo norus. Ši vidinė konkurencija taip pat leidžia V. Putinui apdovanoti arba nubausti tarnybų vadovus ir pareigūnus, jiems niekada nesijaučiant visiškai saugiems.
Tyrėjų teigimu, šią dinamiką geriausiai atspindi britų istoriko ir nacizmo tyrinėtojo Iano Kershaw frazė, kuris Hitlerio valstybės siekius apibūdino kaip „darbą Fiurerio link“, kai valstybės vadovas išsikėlė tikslus, o valstybės institucijos siekė juos įgyvendinti, nepaisydamos priemonių.
Tai taip pat iškreipia analizės patikimumą: savo perspektyvas linkstama sureikšminti, o nesėkmes nurašyti priešo pastangų mastui. „Galiausiai, nors Rusijos tarnyboms nepavyko Ukrainoje, tai vargu ar sutrukdys joms ateityje užimti centrinę vietą Rusijos valstybės valdyme, o kova su jomis išliks ne mažiau svarbi“, – pabrėžiama ataskaitoje.
Kaip buvo rengiamasi operacijai
Kaip pagrindinį operacijos mechanizmą Rusijos kariuomenė pasitelkė vidinę Ukrainos destabilizaciją ir dezorganizaciją, kuri turėjo sutrikdyti valdymo ir karinio vadovavimo bei kontrolės sistemą, pakirsti visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis, sumažinti šalies stabilumą ir iki minimumo sumažinti tarptautinių partnerių pagalbą Ukrainai.
Tokiomis sąlygomis Maskva nesitikėjo rimto pasipriešinimo, kaip rodo logistinės nesėkmės pirmajame operacijos etape, teigė ataskaitos autoriai. Nedidelė planuotojų grupė tikėjosi pakartoti 2014 m. Krymo operacijos, kuri taip pat neturėjo karinės prasmės ir buvo suplanuota remiantis Ukrainos karinio pasipriešinimo nebuvimu, sėkmę.
Pasak autorių, FSB aktyviai dalyvavo planuojant invaziją, matyt, jai buvo pavesta parengti Ukrainos okupacijos 2021 m. liepos mėn. planus. Tam reikėjo parengti gausią FSB agentūrą, todėl 2021 m. rudenį Rusijos agentai Ukrainoje pradėjo vykti trumpalaikių atostogų į Turkijos, Kipro ir Egipto kurortus, kur susitikdavo su savo vadovais.
Ataskaitos autoriai nemažai dėmesio skiria Rusijos saugumo tarnybų veikimo būdui, pabrėždami, kad jos renkasi minimizuoti agentų iš Rusijos darbą, o mieliau verbuoja agentus vietoje, kurie valdo savo tinklus.
„Jei šie žmonės užima politines, ekonomines ar biurokratines pareigas tikslinėje šalyje, jie gali verbuoti žmones ne kaip Rusijos agentus, o kaip savo asmeninius klientus, kurie tokiu būdu pradeda nesąmoningai propaguoti Rusijos interesus, – pažymima ataskaitoje. – Tai yra tam tikra melagingo verbavimo forma, kai agentas gali manyti, kad gauna užduotį savo šalies pareigūno vardu, net jei užduotis galiausiai sugalvota Maskvoje.“
Ukrainos atveju šį vaidmenį dešimtmečius atliko keli aukšto rango pareigūnai ir politikai, susiję su Rusijos saugumo tarnybomis, sakoma ataskaitoje.
Aukšto rango agentai Ukrainos vyriausybėje turėjo savo didelį aparatą, kuris buvo naudojamas įvairioms užduotims atlikti – nuo grynųjų pinigų pervežimo iki slėptuvių organizavimo. Šie eiliniai agentai buvo įvairūs – nuo Rusijai lojalių ukrainiečių iki paprastų apmokamų agentų, dažnai iš nusikalstamų bendruomenių.
Nors invazijos planams šis aparatas neturėjo didelės reikšmės, jis pasirodė esąs labai svarbus Rusijos veiksmams okupuotose teritorijose.
Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į Rusijos stačiatikių bažnyčios, kaip vienintelės institucijos, rėmusios ideologiškai angažuotus Rusijos įtakos agentus, svarbą. Kadangi valstybės ir religinių institucijų santykiai yra gana jautrus klausimas, net ir po invazijos Ukrainos valdžia ne iš karto sugebėjo apriboti šių Rusijos paramos aparato dalių veiklą.
Rusijos agentai taip pat turėjo išprovokuoti plataus masto protestus. Ir šis planas apėmė ne tik provokacijas, bet ir bandymus paveikti aukščiausią Ukrainos vadovybę ir priversti ją atsisakyti kurso stoti į NATO bei užimti neutralią poziciją invazijos išvakarėse. Pasak Rusijos specialiųjų tarnybų, tai turėjo išprovokuoti masinius protestus, panašius į 2014 m. revoliuciją, ir palengvinti šalies destabilizaciją paralyžiuojant valdžios struktūras ir karinę vadovybę.
Planavimo klaidos
Ataskaitos autoriai pažymi, kad aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnai rekomendavo invaziją atidėti iki 2022 m. vasaros – jų nuomone, dar nebuvo susidariusios būtinos sąlygos greitai pergalei metų pradžioje. Tačiau Maskva nusprendė veikti, nes Kremlius manė, kad supranta Ukrainos politiką.
Galbūt šį požiūrį sustiprino Maskvoje gyvenantys buvę aukšti Ukrainos pareigūnai. SBU duomenimis, su Rusijos specialiosiomis tarnybomis nuolat bendradarbiauja V. Janukovyčiaus režimo atstovai: buvęs gynybos ministras Pavlo Lebedejevas, buvęs SBU vadovas Oleksandras Jakymenka, buvęs vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka ir buvęs prezidento administracijos vadovas Andrijus Kliujevas.
Ukrainos tyrėjai sakė, kad nepradėjo bylos prieš buvusį SBU vadovą Ivaną Bakanovą. Jis buvo įtariamas sutrikdęs pasirengimą karui. Ataskaitos autoriai skubotą ir ne iki galo parengtą invaziją vertina kaip įrodymą, kad Rusijos agentai pervertino savo įtakos mastą, o pačioms saugumo tarnyboms buvo įsakyta sudaryti sąlygas okupacijai per nustatytą laiką, neįvertinant jos perspektyvumo. Autoriai mano, kad ši institucinė įsakymų vykdymo kultūra yra viena iš priežasčių, dėl kurių žlugo pirminiai invazijos į Ukrainą planai.
Rusijos saugumo tarnybų tinklai buvo sukurti kitoms užduotims ir pasirodė netinkami veikti užsitęsusiame konflikte. Be to, nusikaltimai prieš civilius gyventojus pakeitė ne tik paprastų ukrainiečių, bet ir prorusiškų organizacijų atstovų požiūrį į Rusiją.
Nors Maskva būtų norėjusi visiško Kijevo pasidavimo, iš tikrųjų Rusija tikėjosi užimti Ukrainą paralyžiuodama centrinį valstybės aparatą kartu su atskirų izoliuotų Ukrainos dalinių kapituliacija. „Panašu, kad rusai klaidingai perkėlė savo valdymo iš viršaus žemyn kultūrą į Ukrainą“, – mano autoriai.
Ką jiems pavyko padaryti
Vis dėlto, nepaisant to, kad įvykiai Ukrainoje klostėsi pagal visiškai kitokį scenarijų, klaidinga manyti, kad Rusijos planai buvo visiškai neveiksmingi, teigia ekspertai. Okupuotose teritorijose rusai pademonstravo, kad gali kontroliuoti gyventojus ir valdyti kontržvalgybos aparatą, turėdami pakankamai bendradarbių.
Okupacinėms administracijoms jų veikloje talkino vietos teisėsaugos pareigūnai ir valstybės tarnautojai, prieš karą užverbuoti kaip Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Kai kuriais prieškariniais vertinimais, šie žmonės turėjo suimti vietos valdžios atstovus ir vėliau juos perduoti rusams. Praktiškai užverbuotų agentų buvo kur kas mažiau.
Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnybos MI5 vadovas sako, kad dėl karo Ukrainoje Maskva neteko šimtų agentų Pavyzdžiui, iš 800 rusų agentų, aptiktų okupuotuose Charkovo srities rajonuose, dauguma buvo jaunesnieji vietos valdžios institucijų, įskaitant tokius departamentus kaip Miškų departamentas, pareigūnai. Su rusais bendradarbiavo mažiau nei 100 vietos teisėsaugos pareigūnų.
Tačiau FSB planuose nebuvo reikalaujama, kad įsiveržimui pritartų dauguma ar net didelė dalis gyventojų. Remiantis Čečėnijos patirtimi, planuojant buvo daroma prielaida, kad tam, jog okupacinis režimas būtų veiksmingas, su juo savanoriškai ar jėga turi bendradarbiauti 8 proc. gyventojų. Beje, išanalizavę padėtį Rusijos kontroliuojamose teritorijose, Ukrainos žvalgybos pareigūnai priėjo prie išvados, kad apskritai FSB skaičiavimai buvo teisingi.
Kita stiprioji Rusijos nekonvencinio karo pusė – sisteminga okupuotų teritorijų slopinimo metodika, pažymėjo ataskaitos autoriai. Čečėnijos patirtis rodo, kad visiškai nuslopinti pasipriešinimą gali prireikti ne vienos kartos, tačiau tai nereiškia, kad pasipriešinimo veikla kelia rimtą grėsmę Rusijos pozicijoms.
Ataskaitos autoriai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos sėkmingai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis, kurių pagalba sukūrė didelę duomenų bazę apie okupuotų teritorijų gyventojus – kas kur gyvena ir dirba, ar yra susiję su Ukrainos saugumo tarnybomis, kur gyvena ir dirba jų giminaičiai ir pan. Specialiosios tarnybos sudarė išsamius aukšto rango Ukrainos valdžios rėmėjų sąrašus, kad, jei įmanoma, juos pašalintų arba suimtų parodomiesiems teismams.
Skaitmeniniu būdu daugelis operatyvininkų turi prieigą prie šių duomenų, kurie padeda daryti spaudimą tiems, kurie priešinasi okupacijai, grasindami, pavyzdžiui, jų šeimos nariams.
Sisteminiai trūkumai
Autoriai pažymi, kad nepaisant visų Rusijos požiūrio į nekonvencinį karą privalumų, jis turi ir aiškių sisteminių trūkumų. Visų pirma tendencija remtis nedideliu skaičiumi elitinių agentų, kurie valdo savo tinklus, reiškia, kad šių agentų eliminavimas daro neproporcingą poveikį Rusijos žvalgybos pajėgumams.
Kalbant apie fronto žvalgybą ir taikinių paiešką, nepaisant gerų informacijos rinkimo pajėgumų, dėl painios žvalgybos duomenų apdorojimo schemos nuo jų atsiradimo iki smūgio prieš nustatytus taikinius praeina nemažas laiko tarpas. Paprastai tai užtrunka bent parą, jei ne gerokai ilgiau, pavyzdžiui, kai smūgis buvo suduotas iš jūros paleidžiamomis raketomis „Kalibr“.
Be to, kai kurie taikiniai, į kuriuos buvo smogta, buvo daugelio metų senumo kariniai objektai, o tai galima interpretuoti kaip žvalgybos pareigūnų siekį sukurti taikinius net ir neturint realių žvalgybos duomenų, teigia autoriai.
Ataskaitoje aprašytos grėsmės – aukšto lygio verbavimas ir paramos aparato kūrimas – yra ne tik Ukrainos problema: apie tai primena neseniai Vokietijos žvalgyboje suimti Rusijos agentai ir nauji Maskvos bandymai destabilizuoti Moldovą.
