Taip galima vertinti visą šią savaitę bangavusią reakciją į praėjusį savaitgalį Rusiją ir pasaulį sukrėtusį nepavykusį karinį maištą.
Kremliaus viršūnėms oficialiai paskelbus, kad „Wagner“ grupuotės vadeiva J.Prigožinas su ištikimiausiais sėbrais keliasi į Baltarusiją, atrodo, išties vertėjo sunerimti.
Juk čia pat, už NATO sienos, atsiduria Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) ar bent jos įtakingos dalies kontroliuojama teroristinė organizacija.
Bet kone iškart paaiškėjo, kad J.Prigožino maišto istorijos pabaiga ir ją esą lėmę „susitarimai“ gali būti tik muilo burbulas, paleistas tik tam, kad būtų padaryta taktinė pauzė.
J.Prigožinui bei už jo, be abejo, stovėjusiems įtakingiems veikėjams iš FST artėjant prie Maskvos vis didėjo būtinybė Kremliui pagaliau numalšinti tą maištą visa jėga.
Tad pats „Wagner“ vadovas, kurį jo priešai Rusijos kariuomenės vadovybėje buvo jau pasirengę likviduoti, tiesiog nusprendė eiti va bank ir, kaip greitai paaiškėjo, bent trumpam laimėjo.
Butaforiniam tarpininko vaidmeniui pasitelkus marionetę A.Lukašenką padėtį lyg ir pavyko sušvelninti, esą pažadėjus J.Prigožinui ir tiems, kurie liks jam ištikimi, neliečiamybę.
Tačiau netrukus V.Putinas, jo artimiausias ratas ir kariuomenės vadovybė vis dėlto pasuko keliu, kuriuo tiesiog negalėjo nepasukti, – nuritinti keletą galvų net tiesiogine prasme, taip parodant, kad niekas negali pakelti rankos prieš Kremliaus šeimininką be jokių pasekmių.
Pirmiausia pasklido žinios, kad taikiklyje atsidūrė buvęs Rusijos pajėgų Ukrainoje vadas S.Surovikinas ir jo artimiausi žmonės įtarus juos buvus „Wagner“ rėmėjais. Akivaizdu, kad tai – ir platesnių kadrinių valymų bei režimo apsaugos priemonių dalis.
Grupuotė „Wagner“, panašu, apskritai išformuojama arba bent pereina kariuomenės žinion. O ir J.Prigožino likimas bei jo buvimo vieta tapo neaiški greičiausiai toliau vykstant užkulisinėms deryboms dėl jo galvos. Taigi ar jis iš tiesų nusės Baltarusijoje, ar ilgam ir su kokiomis pajėgomis – neaišku.
Tuo metu teroro išpuolių ar provokacijų tikimybė Lietuvos ar kitų šio regiono NATO šalių teritorijoje jau seniai neatmetama, bet priklausys ne nuo šių procesų.
Vis dėlto teisūs ir tie, kurie sako, jog šie įvykiai Rusijoje, vienareikšmiškai pakirtę V.Putino autoritetą, yra ryškus ženklas, kad dabartinis režimas tikrai ne toks stabilus, kaip gali atrodyti.
Naujas erozijos etapas gali laukti dar greičiau, nei atrodo.
Kokia turėtų būti Vakarų taktika ir strategija? Ar reikia dar labiau ir skubiau ginkluotis, ypač rytiniame pasienyje? Ar reikia kaip nors kištis į Rusijos režimo išcentrinius procesus? Ar tai daryti remiant jėgas, kurios režimą destabilizuoja ir meta iššūkį V.Putinui su jo aplinka, ar, priešingai, susilaikyti nuo bet kokių „eskalacinių“ veiksmų, galinčių dar labiau išsiūbuoti dabartinį režimą? Ar tiesiog apskritai laikytis kuo atokiau nuo to Rusijos vidaus pragaro?
Kur link gali palinkti strateginė Vakarų mąstysena ir ar ji kur nors palinks, tebelieka neaišku. Tai rodo, pavyzdžiui, ir Berlyno viršūnėse tebesitęsiančios diskusijos dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje.
Šiomis dienomis Vilniuje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras B.Pistoriusas sukėlė tikrą furorą staiga paskelbęs, jog Vokietija įsipareigoja, kad Lietuvoje nuolat bus 4 tūkst. karių – visa brigada.
Tokio lygio pareiškimas iš Berlyno viršūnių, iki šiol aiškinusių, kad joms labiausiai tiktų Lietuvoje laikyti tik „priešakinį vienetą“, – išties didelis lūžis.
Lietuvos politikai tuojau puolė ne tiktai švęsti, bet ir plėšytis dėl šio nuopelno. Konservatoriai paskelbė, kad tai įvyko tik dėl nuolatinio spaudimo ir net Berlyno erzinimo, o tai darė užsienio reikalų ministras G.Landsbergis.
Dešiniųjų krašto apsaugos ministras A.Anušauskas, kariuomenės vadovybė, Prezidentūra ir kadenciją baigęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje M.Sonnas laikosi priešingos nuomonės – esą konservatorių viršūnės tik kenkė jiems solidžiai susiderėti dėl nuoseklių planų ir veiksmų, o Berlyno pažadas yra būtent šių derybų rezultatas.
Taip pat išsiskyrė nuomonės, ar B.Pistoriuso pareiškimą galėjo paskatinti J.Prigožino vadinamojo maišto istorija. Vieni sakė, kad taip, kiti – kad jokiu būdu.
Šiaip ar kitaip, atslūgus pirmajai ekstazei dėl būsimos brigados paaiškėjo, kad tos detalės, kuriose slypi velnias, kol kas lieka tokios pat neaiškios.
Pirmiausia nežinoma, ar Lietuva sugebės ir spės iki pažadėtų 2026 m. parengti visą vokiečių karių gyvenimui reikalingą infrastruktūrą – tai buvo ir lieka pagrindinė Vokietijos sąlyga.
Antra (ir tai dar svarbiau), ar B.Pistoriuso pareiškimas iš tiesų atspindi ir kolektyvinio oficialiojo Berlyno mąstymo lūžį bei jo esminį apsisprendimą.
Visą šią savaitę Vokietijos žiniasklaidoje, kariniuose ir politiniuose sluoksniuose virė diskusijos, kurių metu dažnas kaltino B.Pistoriusą savivale ir improvizavimu, prognozavo, kad Vokietija vis dėlto nežengs tokios „eskalacijos“ ir „Rusijos provokavimo“ keliu.
Antai pats Vokietijos kancleris O.Scholzas, reaguodamas į J.Prigožino istoriją, skubiai pakartojo seną vokišką mantrą, jog Vokietija, gink Dieve, tikrai nesiekia ir, suprask, netgi nenori, kad režimas Rusijoje pasikeistų.
Žodžiu, teks laukti naujos dramos serijos, po kurios gal tas režimas ir pats pasikeis nespėjus pasikeisti Vakarų mąstysenai.
