Pateikiami penki Rytų Ukrainos miestai ir jų likimas po Rusijos invazijos, įtraukiant vieną miestą, kuris buvo ne tik visiškai sunaikintas artilerijos ir bombų, bet ir Rusijos okupacinių administracijų ištrintas iš žemėlapio.
Rubižnė
Rubižnės miestas buvo įkurtas 1895 m. Ji yra kairiajame Siverskio Doneco upės krante, netoli Severodonecko ir Lysyčansko miestų. Kaip ir dauguma Ukrainos rytuose esančių miestų, jis pasižymėjo stipria pramonės baze, čia veikė dešimtys įmonių.
Pagrindinės miesto pramonės šakos buvo chemijos ir popieriaus gamyba, tačiau čia taip pat veikė trikotažo gamykla, gaminusi populiarias „Dodo“ kojines.
Gyventojų skaičius 2022 m. pradžioje prieš karą siekė apie 55 tūkst. Nuo 2023 m. gegužės 31 d. tiksliai nežinoma kiek žmonių liko mieste. Luhanske gyvenančio žurnalisto Oleksijaus Artjucho duomenimis, visame Luhansko srities Severodonecko rajone, kuriame yra ir Rubižnė, šių metų gegužės pradžioje gyveno apie 40 tūkst. žmonių.
2014 m. Rusijos remiamos pajėgos kelis mėnesius buvo užėmusios Rubižnę, kol ją atgavo Ukraina. Miestas liko pakankamai toli nuo fronto linijos, kad okupuotų teritorijų gyventojai, įmonės ir švietimo įstaigos galėtų persikelti į jį po to, kai tais pačiais metais Rusija užėmė kitas Luhansko srities teritorijas.
2022 m. vasarį V.Putinui pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Rusijos pajėgos artilerija apšaudė Rubižnę ir sparčiai žengė į miestą.
Galiausiai po sunkių mūšių Ukrainos kariuomenė buvo priversta pasitraukti, o nuo 2022 m. gegužės mėn. Rubižnę okupavo Rusija. Praėjus keturiems mėnesiams po invazijos, iš Rubižnės liko tik griuvėsių krūva.
Vietos gyventojų pasakojimai, taip pat jų darytos Rubižnės nuotraukos ir vaizdo įrašai rodo, kad, nepaisant Rusijos pareigūnų pažadų, Rusija padarė nedaug, kad užimtas miestas būtų atstatytas.
Popasna
Popasna buvo įkurta 1878 m. Šis miestas yra Luhansko srityje, netoli administracinės sienos su Donecko sritimi. 2014 m. Donbase prasidėjus karui tarp vyriausybės ir Rusijos remiamų prieš Kijevą nusiteikusių separatistų, Popasna buvo okupuota beveik tris mėnesius, kol šį miestą atkovojo Ukrainos pajėgos.
Vėlesniais metais miestas retkarčiais tapdavo Rusijos atakų taikiniu iš už demarkacinės linijos. Nepaisant to, Popasna toliau vystėsi bei susilaukė tarptautinės paramos.
Popasnos rajono administracijos vadovas nuo 2014 m. gruodžio iki 2016 m. spalio Romanas Vlasenka teigė, kad iki 2017 m. buvo atkurta būsto ir socialinė infrastruktūra, o miestui pavyko pritraukti milijonines investicijas.
Mieste gyventojų skaičius prieš Rusijos invaziją 2022 m. pradžioje siekė apie 20 tūkst. Pranešama, kad dabartinis gyventojų skaičius – apie 200, remiantis 2023 m. balandžio mėn. duomenimis, gautais iš miesto karo meto administracijos.
Prasidėjus Kremliaus pajėgų invazijai į Ukrainą, miestas buvo stipriai apšaudytas artilerijos ugnimi, o 2022 m. balandžio antroje pusėje čia prasidėjo gatvės mūšiai. Po kelių savaičių Ukrainos kariuomenė pasitraukė iš Popasnos.
2022 m. rugpjūtį Rusijos okupacinė valdžia nurodė, kad Maskva neatstatys miesto.
„Nėra didelės prasmės. Miestas iš tiesų yra beveik visiškai sugriautas“, – sakė Maskvos paskirtas regiono administratorius.
2023 m. kovą Luhansko srities okupacinė valdžia administraciniu būdu panaikino Popasnos miesto statusą ir įtraukė jį į Rusijos kontroliuojamo Ukrainos miesto Pervomaisko teritoriją, nurodydami, kad Popasna dabar yra viena iš miesto gyvenviečių.
Bachmutas buvo įkurtas 1517 m. Jis buvo vienas seniausių ir vaizdingiausių Ukrainos Donbaso regiono miestų, kurio ekonominį pagrindą sudarė šiam regionui neįprastos pramonės šakos: čia buvo gaminama akmens druska ir putojantis vynas.
Kai Rusija užgrobė Krymo pusiasalį ir 2014 m. prasidėjo Maskvos kurstomas Donbaso karas, pakankamas atstumas nuo demarkacinės linijos su Rusijos kontroliuojama Ukrainos teritorija leido Bachmutui toliau vystytis.
Miesto gyventojų skaičius 2022 m. pradžioje siekė apie 70 tūkst, tačiau remiantis naujausiais Donecko srities administracijos duomenimis, dabartiniai gyventojų skaičius siekia 518.
„Nieko nėra. Jie viską sunaikino. Nėra jokių pastatų. Gaila, tai tragedija, bet šiandien Bachmutas yra tik mūsų širdyse. Šioje vietoje nieko nėra“, – praėjusį mėnesį kalbėdamas su JAV prezidentu Joe Bidenu sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
V.Putino plataus masto invazijos metu Rusija okupavo nemažą kiekį regiono miestų ir miestelių, tačiau Maskva akivaizdžiai užsibrėžė užgrobti ir Bachmutą, nors ekspertai teigė, kad šis žingsnis neturi nei strateginės, nei taktinės prasmės.
Po kelis mėnesius trukusių intensyvių kovų Rusijos privati samdinių grupė „Wagner“ pranešė, kad gegužės mėn. perėmė Bachmuto kontrolę ir perdavė jį Rusijos reguliariosioms pajėgoms. Ukraina neigė, kad miestą visiškai kontroliuoja Rusijos pajėgos, ir tvirtino, kad kovos tęsiasi.
Šį mėnesį pranešta apie didelius susirėmimus aplink Bachmutą. Pastarosiomis dienomis Ukrainos pajėgos susigrąžino teritorijas į šiaurę nuo miesto, o Ukrainos gynybos ministerija pareiškė, kad Kijevas toliau kontroliuoja pietvakarinius Bachmuto pakraščius.
Nuotraukos, vaizdo įrašai ir rodo, kad Bachmutas yra beveik visiškai sunaikintas. Praėjusį mėnesį laikraščio „The New York Times“ paskelbtame dronu nufilmuotame Bachmuto vaizdo įraše pateikiami stulbinantys vaizdai, atskleidžiantys šio miesto sununiokojimo mastą.
Avdijivka
Avdijivkos miestas buvo įkurtas 1778 m. Avdijivka yra viena seniausių Donecko srities gyvenviečių, esanti maždaug už šešių kilometrų nuo Donecko miesto pakraščio. Tai buvo pramoninis miestas, kuriame veikė keliolika įmonių, įskaitant didžiausią Europoje sieros rūgšties ir mineralinių trąšų gamintoją – Avdijivkos koksochemijos gamyklą.
2014 m. Avdijivką keturis mėnesius buvo okupavusios prorusiškos pajėgos, kol ją atsikovojo Ukrainos pajėgos. Per kitus aštuonerius metus miestas kentėjo nuo apšaudymų iš Rusijos okupuotos teritorijos Donecko srityje.
2015 m. koksochemijos gamyklą teko sustabdyti dėl galimos ekologinės katastrofos, jei į ją būtų pataikiusi Rusijos artilerija, tačiau vėliau darbas joje buvo atnaujintas, o miestas buvo atstatomas ir pritraukė investicijų.
Po Rusijos visiškos invazijos 2022 m. vasario mėn. Maskva suintensyvino puolimą prieš Avdijivką, bandydama veržtis iš vakarinio Donecko pakraščio, todėl 2022 m. balandžio mėn. gamyklą teko vėl uždaryti.
Miesto gyventojų skaičius 2022 m. pradžioje siekė apie 32 tūkst. Remiantis naujausiais Donecko srities administracijos duomenimis, dabartinis gyventojų skaičius – 1 753.
Iki 2023 m. kovo mėn. Rusijos pajėgos visiškai sunaikino Avdijivkos infrastruktūrą, teigė miesto karinės administracijos vadovas Vitalijus Barabašas. Beveik visas miesto gyvenamasis plotas taip pat buvo sunaikintas.
Avdijivką ir toliau kontroliuoja Ukrainos kariuomenė, tačiau Rusijos pajėgų atakos tęsiasi.
Mariupolis buvo įkurtas 1778 m. Šis miestas yra pagrindinis Donecko srities uostas prie Azovo jūros, kadaise klestėjęs dėl stiprios pramonės bazės. 2014 m. prasidėjus Donbaso karui, miesto padėtis suteikė jam strateginę reikšmę kovose fronto linijoje.
2014 m. miestą kelias savaites trumpam kontroliavo Rusijos remiami separatistai, o vos už keliasdešimties kilometrų nuo demarkacinės linijos jis išliko fronto linijos miestu ir po to, kai jį atgavo Ukraina.
Nepaisant to, Mariupolis vystėsi ir klestėjo. Buvo atstatyti apgadinti pastatai, toliau veikė pagrindinės pramonės įmonės, įskaitant uostą. Mieste vyko daugybė kultūros festivalių, koncertų ir parodų.
2022 m. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, okupantai sunaikino miestą naudodami artileriją bei aviacines bombas. Viena žiauriausių Kremliaus pajėgų atakų buvo nukreipta prieš Mariupolio dramos teatrą. Įvairiais vertinimais, Rusijos smūgio metu teatre slėpėsi nuo 500 iki 1 200 civilių gyventojų, įskaitant vaikus.
Miesto valdžia ant žemės priešais ir už teatro didelėmis raidėmis užrašė „deti“ (rusiškai – vaikai), taip tikėdamasi atgrasyti okupantus nuo ketinimo smogti. „Associated Press“ tyrimas parodė, kad žuvo apie 600 žmonių.
Jungtinių Tautų skaičiavimais, per Mariupolio apgultį buvo sugriauta arba apgadinta apie 90 proc. daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų ir apie 60 proc. privačių namų.
Gyventojų skaičius prieš karą siekė 425 tūkst. Dabartinis gyventojų skaičius yra nežinomas. Rusijos okupacinė valdžia teigė, kad šiuo metu mieste gyvena apie 230 tūkst. gyventojų. Ekspertai šiuos duomenis laiko abejotinais, atsižvelgiant į tai, kad tokiam skaičiui gyventojų paprasčiausiai trūktų gyvenamųjų patalpų.
Mariupolio mero patarėjo Petro Andriuščenko teigimu, šis skaičius veikiausiai siekia apie 40 tūkst. civilių, kuriuos Rusija atgabeno į nuniokotą miestą.
