Kaip apibūdino Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, puolimas vyksta lėtai. Vangus tempas neturėtų stebinti žmonių, kurie tyrinėjo karinius konfliktus ir puolamųjų operacijų iššūkius.
Visgi daugeliui stebėtojų, įpratusių prie greito rezultato (arba norinčių, kad pagrindinis konflikto sprendimas būtų priimtas iki 2024 m. JAV rinkimų), gali būti sunku įvertinti apgalvotą, tolygų ukrainiečių tempą. Kai kurie JAV saugumo pareigūnai ir politikos formuotojai net užsiminė, kad greitos pažangos stoka reiškia, jog kontrpuolimas nebus sėkmingas.
Tačiau dar per anksti spręsti, kokia bus konflikto baigtis.
Pavyzdžiui, praėjus 18 Pirmojo pasaulinio karo mėnesių, sąjungininkai pralaimėjo kampaniją dėl Turkijos rytinio pusiasalio, o Verdeno mūšis tebevyko. O po pirmųjų 18 Antrojo pasaulinio karo mėnesių didžiąją Europos dalį buvo okupavę naciai, Singapūras atiteko Japonijai, o Jungtinės Valstijos kovojo Bataano pusiasalyje Filipinuose.
Palyginus, Ukrainos kova su Rusija nuteikia optimistiškai. Tačiau, kaip rodo Ukrainos pietiniame fronte vykstantys žiaurūs mūšiai, Kijevo laukia daug iššūkių, kol bus išlaisvinta visa šalis. Bene didžiausias iš jų yra tas, kad Vakarai, nors ir teikė didelę paramą, stokoja nuoseklios strategijos dėl Ukrainos.
Atsižvelgiant į tai, kad šis karas tikriausiai tęsis iki 2024 m., o galbūt ir dar ilgiau, JAV ir Europa turi ją parengti. Jos turi sugalvoti, kaip geriau panaudoti savo fizinius ir intelektinius išteklius, kad galėtų paremti Ukrainą dabar, ateinančią žiemą ir ateinančiais metais, kad Kijevas galėtų pasiekti teisingą ir ilgalaikę pergalę.
Todėl JAV ir NATO turi aiškiai parodyti, kad jų aiškus tikslas yra nugalėti Rusijos pajėgas Ukrainoje ir nutildyti Rusijos naratyvą pasaulyje.
Tuomet jos turi suteikti Ukrainai standartizuotą įrangą ir sustiprinti individualų bei kolektyvinį mokymą. Kijevui turi būti suteikta daugiau išminavimo įrangos ir padedama kurti naują taktiką, siekiant įveikti Rusijos gynybą. Tai geriausias būdas užtikrinti, kad Ukrainos kova už laisvę baigtųsi neabejotina pergale.
Kontrpuolimo situacija
Ukrainos kontrpuolimo operacijos vyksta jau kiek daugiau nei du mėnesius. Jos prasidėjo nuo pradinio puolimo, kurio tikslas buvo greitai prasiskverbti pro Rusijos gynybines linijas pietuose. Tačiau, deja, šios pastangos žlugo, susidūrus su kompetentinga Rusijos gynybos schema, apimančia plačiai paplitusius minų laukus ir, pasak karo analitiko Michaelo Kofmano, šarvuočių, pėstininkų, inžinierių ir artilerijos integracijos aukštesniuose lygiuose trūkumais.
Ukrainos rėmėjai nepakankamai dėmesio skyrė Rusijos gynybos keliamiems iššūkiams. Šių kliūčių praleisti pro akis nereikėjo: Vakarų karinėje doktrinoje minų laukų pavojai yra gerai žinomi. NATO valstybės turėjo aprūpinti Ukrainą didesniu kiekiu mechanizuoto pralaužimo ir minų valymo įrangos. Tai, kad jos to nepadarė, rodo intelektualinius trūkumus, kuriais užsikrėtė daugelis Vakarų karinių institucijų.
Kare pagrindinis dėmesys yra sutelkiamas į pačius mūšius, todėl daugelis kariuomenių dalinių, kurie valdo sudėtingą įrangą, reikalingą minų laukams išvalyti ir pralaužti, yra nepakankamai finansuojami. Jiems skiriama nepakankamai lėšų net ir tada, kai minų įveikimas yra labai rizikinga užduotis, ir net tada, kai prarandama daug įrangos (kaip pastebėjo ukrainiečiai). Daugiau tokios inžinerinės įrangos Ukrainai galėjo ir turėjo būti suteikta anksčiau.
Prie šios klaidos prisidėjo ir tai, kad jungtinių ginkluotųjų pajėgų kliūčių ir minų laukų įveikimo doktrina ir mokymai yra dešimtmečių senumo, o Vakarai turėjo nedaug laiko parengti Ukrainos jungtines ginkluotųjų pajėgų grupes, ypač naujai suformuotose brigadose.
Ukrainiečiai prisitaikė prie esamos situacijos ir priėmė „įsikandimo ir laikymosi“ (angl. „bite and hold“) strategiją pietuose, mažindami nuostolius ir kartu palaipsniui didindami spaudimą Rusijos gynybai. Dėl šios priežasties ukrainiečiai daro pažangą pietuose, išlaisvindami kelis svarbius miestus.
Tuo pat metu Ukrainos vyriausioji vadovybė vykdo kelias kitas kampanijas. Rytuose ji vykdo dar vieną puolimą aplink Bachmuto miestą. Čia, nesant didelių Rusijos gynybinių pozicijų, kurios yra pietuose, ukrainiečiai daro pažangą. Ir jie jau nebekovoja su „Wagner“ samdiniais, kaip buvo anksčiau vasarą. Rusijos kariai aplink Bachmutą yra aukštesnės kokybės reguliariosios pajėgos, ir jų išsekimas ateityje mažins Rusijos puolamąsias galimybes.
Toliau į šiaurę ukrainiečiai vykdo gynybinę kampaniją prieš Rusijos puolimą Luhansko srityje. Kol kas jie laikosi savo pozicijų. Nepaisant išteklių, kuriuos Maskva skyrė šiam puolimui, rusai čia patiria ne didesnę sėkmę nei 2023 m. pradžioje.
Tuo pat metu Ukraina tęsia gynybinę kampaniją prieš Rusijos oro, raketų ir dronų atakas bei vykdo puolamąją jūrų kampaniją, naudodama nuolat tobulinamus pusiau povandeninius ir slaptus jūrinius atakos dronus. Be visų šių fizinių kampanijų, Ukraina vykdo strategines įtakos operacijas, kurios apima jos globalios diplomatijos pastangas – pavyzdžiui, trumpas V.Zelenskio keliones į užsienio valstybes. Ukrainos operacijos taip pat apima tolimojo nuotolio dronų smūgius į Rusiją, kuriais siekiama susilpninti rusų valią kovoti.
Sunku objektyviai įvertinti Ukrainos pažangą, nes tik keli aukščiausi Ukrainos kariuomenės ir civiliai vadovai žino tikruosius strateginius ir operatyvinius šalies puolimo tikslus. Tačiau karą stebintys pašaliniai žmonės šalies pažangą gali vertinti pagal užimtą teritoriją, sunaikintas Rusijos pajėgas, pažangą, padarytą siekiant sukelti pavojų Rusijos pajėgoms Kryme, ir tai, kiek Ukraina įtikino Vakarų vyriausybes, kad jai sekasi. Po dviejų mėnesių galima teigti, kad kiekvienas iš šių tikslų yra „pažengęs į priekį“.
Ukrainietiškas karo būdas
Sudėtinga ir tarpusavyje susijusi Ukrainos kampanijų serija būtų nepakeliama net didžiausioms ir sudėtingiausioms Vakarų karinėms institucijoms. Kijevo gebėjimas organizuoti šiuos strateginius, operatyvinius ir taktinius iššūkius per pastaruosius 18 mėnesių stabilizavosi. Tobulindami tai, kaip jie koordinuoja įvairių lygmenų karą daugybėje kampanijų šiuolaikinėmis sąlygomis, neturėdami aiškaus pranašumo ore, laivyne ar artilerijoje, ukrainiečiai sujungė NATO ir sovietinių laikų ginkluotę bei doktriną. Tai darydami ukrainiečiai sukūrė savitą požiūrį į šiuolaikinį karą.
Šį besivystantį Ukrainos karo būdą verta studijuoti, nes dauguma Vakarų karinių institucijų tikriausiai yra panašesnės į Ukrainos kariuomenę nei į JAV ginkluotąsias pajėgas, kurių doktriną jos neišvengiamai kopijuoja. O pagrindinė Ukrainos karo būdo dalis yra gebėjimas mokytis, įsisavinti naują įrangą ir idėjas, pritaikyti naujas taktikas ir strategijas.
Tačiau net ir labiausiai prisitaikančios institucijos turi ribotas galimybes įsisavinti naujas idėjas ir technologijas. Itin pajėgios karinės organizacijos, ypač turinčios daug naujų formuočių, sukūrimas, palaikymas ir tobulinimas gali užtrukti mėnesius ar metus.
Kaip pastebėjo Aimée Fox-Godden knygoje „Mokymasis kovoti“ (angl. „Learning to Fight“), kurioje nagrinėjamas 1914–1918 m. Didžiosios Britanijos kariuomenėje vykęs masinis institucinis mokymasis, Jungtinė Karalystė sugebėjo palaipsniui pagerinti savo veiklos rezultatus dėl „prieškarinių įpročių ir padidėjusio lankstumo karo metu“, kuris sukūrė „organizacinį ir kultūrinį lankstumą, skatinantį neformalų mokymąsi ir skatinantį asmenis diegti naujoves“.
Vakarai, kaip ir britai Pirmojo pasaulinio karo metais, turi pripažinti, kad prireiks laiko naujokų mokymui, techniniam parengimui, lyderių ugdymui ir kolektyviniam mokymui, reikalingam tam, kad tokia karinė organizacija kaip Ukrainos kariuomenė taptų didelėmis, integruotomis ir patvariomis pajėgomis, galinčiomis vykdyti didelius puolamuosius manevrus po savo oro kontrolės skėčiu ir įvaldžiusiomis elektroninį karą.
Tolimesni veiksmai
Tiek ukrainiečiai, tiek rusai turi išteklių ir valios tęsti karą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ypač tvirtai laikosi savo pasakojimo, kad NATO kelia grėsmę Rusijai. Jis ir toliau propaguoja klaidingą didžiosios Rusijos idėją.
Rugpjūčio 2 d. jis pasakė kalbą, kurioje skatino „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų bei Chersono ir Zaporožės sričių integraciją į bendrą Rusijos kultūrinę erdvę“.
Todėl Vakarai turi susitaikyti su tuo, kad šis karas bus ilgas. Daugelis kartų flirtavo su mintimi, kad karai tarp didelių, daug gyventojų turinčių ir technologiškai išmanių valstybių gali būti trumpalaikiai.
Pavyzdžiui, kiekvieno iš jų pradžios metu analitikai teigė, kad Pirmasis pasaulinis karas, Antrasis pasaulinis karas, Korėjos karas ir Irako karas bus trumpi, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaidinga. Taip bus ir su Ukrainos bei Rusijos karu. Reikės laiko toliau stiprinti Kijevo sausumos, oro, jūrų, kibernetinius, pramoninius ir informacinius pajėgumus, kad šalis galėtų nugalėti Maskvą.
Nors šiame kare rusai padarė daug strateginių ir taktinių klaidų, jie taip pat pasimokė ir prisitaikė. Kaip sakė Ukrainos sausumos pajėgų vadas Oleksandras Syrskis, rusai „nėra idiotai“. Kijevui prireiks daug mėnesių, kad juos nugalėtų ir išstumtų iš maždaug 18 proc. neteisėtai užimtos Ukrainos teritorijos.
Vakarai dabar dalyvauja kartų kovoje su dideliais, negailestingais ir turtingais autoritariniais režimais. Pripažindami, kad tai bus ilgas karas, Vakarai turėtų aiškiai parodyti, kad jų tikslas yra Ukrainos pergalė, pasiekta pralaimėjus Rusijai. Įsipareigodami remti Ukrainą viso konflikto metu, Vakarai gali pakenkti V.Putino pastangoms pergudrauti Ukrainos globėjus. Šis įsipareigojimas taip pat suteikia tikrumo šalims donorėms, kurios gali padidinti gamybą ir vykdyti būtinus mokslinius tyrimus ir plėtrą, reikalingus kovai su dronais ir minomis.
Kitas Vakarų strategijos elementas – nustatyti pagrindines veiklos ir institucines problemas, kurioms reikia paramos. JAV gali tekti pripažinti, kad jų doktrina, skirta labai sudėtingiems oro ir sausumos karams, nėra visiškai pritaikyta Ukrainai. Šis faktas nereiškia, kad jungtinės ginkluotės karas nėra veiksmingas.
Tačiau NATO dabar turi vadovauti skubiam savo doktrinos persvarstymui, kad galėtų plėtoti jungtinių ginklų taktiką ir doktriną su mažomis išlaidomis. Kolektyviai tai reiškia, kad Vakarų valstybės turi rasti būdą, kaip vykdyti antžeminę kovą aplinkoje, kurioje jos bus dažnai atakuojamos iš oro – to joms nereikėjo daryti ištisas kartas, bet Ukraina tai turi daryti dabar.
Tokia analizė turi apimti naujųjų laikų civilinių ir karinių jutiklių tinklo poveikį, dėl kurio Ukrainos kontrpuolimai yra vieni svarbiausių ir pražūtingiausių mūšių moderniajame amžiuje. Dronų, sujungtų su moderniais skaitmeniniais mūšio valdymo tinklais, plitimas leidžia abiejų šalių kariuomenėms greitai aptikti ir atakuoti viena kitos pajėgas.
Dabartinė Vakarų doktrina nėra tinkamai prisitaikiusi prie šios naujos aplinkos. Doktrina yra visų karių, jūreivių, jūrų pėstininkų ir aviatorių mokymo ir ugdymo pagrindas. Jei šis intelektinis šalies kariuomenės komponentas yra nepakankamas, sumažėja bendras tų pajėgų kovinis potencialas. Ir nors Ukraina yra savo požiūrio į karą pradininkė, daugelyje savo operacijų ji vis dar priklauso nuo Vakarų doktrinos.
Todėl šį Vakarų karinės doktrinos trūkumą bene geriausiai iliustruoja dabartinis Ukrainos bandymas prasiskverbti pro Rusijos minų laukus pietuose. Tankios kliūčių juostos, įskaitant minų laukus, vargu ar yra naujovė. Tačiau, jei ši gynybos schema yra papildyta sujungtais civiliniais ir kariniais jutikliais, vertinimais ir ugnimi, įveikti šias juostas tampa dar sunkiau.
Tokių įsilaužimų technologijos ir taktika nesikeičia jau beveik pusę amžiaus. Naujųjų laikų Manheteno projektas, skirtas atrasti naujus būdus, kaip greitai aptikti ir išvalyti minas, padėtų Ukrainos puolimui. Jis taip pat padėtų išvalyti minas ir nesprogusius sprogmenis iš didžiulių išlaisvintos Ukrainos teritorijos plotų.
Naujoji Vakarų strategija taip pat galėtų paskatinti standartizuoti Ukrainai teikiamą įrangą ir paramą mokymams. Ukrainai suteiktas šarvuočių ir artilerijos rinkinys buvo dosnus, tačiau jis nėra tvarus. Ne veltui kariuomenės paprastai turi vieno tipo tankus arba vienos rūšies artileriją kiekvienam poreikiui.
Mokymo ir logistikos našta, susijusi su kelių tipų panašių sistemų laikymu, būtų didelė kariuomenei taikos metu. Ilgainiui ji taps nepakeliama ir Ukrainai. Strategiškesnis požiūris į paramą Ukrainai leistų aprūpinti šalies kariuomenę standartizuotais įrangos komplektais.
Tuo pat metu reikia ne tik mokyti personalą, bet ir teikti techninius nurodymus, kaip naudotis įranga. Kolektyvinis mokymas yra labai svarbus veiksmingų karinių institucijų kūrimo aspektas, ir tai yra sritis, kurioje Vakarai turėtų teikti papildomą paramą.
Tobulinant kuopų, batalionų ir brigadų vadus ir vadovavimo komandas, ilgainiui Ukraina įgis kariuomenės, galinčios organizuoti dideles operacijas ir kampanijas laike ir erdvėje, pagrindą. Kolektyvinis mokymas, paremtas Ukrainos mūšio lauko patirtimi ir išvystyta NATO doktrina, suteiktų Ukrainai esminį pranašumą prieš Rusiją.
Tokia Ukrainos strategija leistų Vakarų šalių vyriausybėms greičiau pasiūlyti Kijevui paramą ir taip panaikinti vangumą, kuris buvo viena didžiausių karo problemų.
„Mums reikia greičio, sprendimų greičio, kad apribotume Rusijos potencialą, – kalbėdamas 2023 m. Miuncheno saugumo konferencijoje teigė V.Zelenskis. – Greičiui alternatyvos nėra. Nes būtent nuo greičio priklauso gyvenimas. Vėlavimas visada buvo ir tebėra klaida“.
Vakarų sprendimai dėl tankų, priešlėktuvinės gynybos sistemų ir naikintuvų užtruko daug mėnesių. Tačiau gavus šias naujas sistemas, jos buvo greitai įsisavintos Ukrainos organizacijose ir naudojamos naujoviškai. Naujoje strategijoje turi būti pripažinta, kad Ukraina gali greitai įsisavinti pažangias ginklų sistemas ir, tiesą sakant, gali daug ko išmokyti Vakarus apie jų naudojimą.
Atsižvelgiant į artėjančius JAV ir kai kuriose Europos šalyse vyksiančius rinkimus, daugeliui Vakarų politikų gali būti nepalanki žinia, kad Kijevui siūloma ilgalaikė parama. Tačiau per pastaruosius 18 mėnesių ukrainiečiai pademonstravo ryžtą kovoti, gebėjimą įsisavinti naujus ginklus, mokytis, prisitaikyti ir didinti savo karinį veiksmingumą.
Kitas būdas padėti ukrainiečiams tęsti kokybės ir ištvermės raidą – užtikrinti, kad jie žinotų, jog Vakarai yra pasirengę paremti juos kovoje siekiant nugalėti Rusiją ir pasiūlyti šią paramą ne tik 2024 m., bet ir ateityje.
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.
