Rusijos finansų ministerija ketvirtadienį pranešė, kad 2024 m. šalies išlaidos gynybai sieks 10,8 trln. rublių (apie 105 mlrd. eurų) – tai sudarys apie 6 proc. Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP) ir yra daugiau nei 68 proc. didesnė suma nei karinėms išlaidoms buvo skirta šiemet.
Pats Kremlius savo užmojį tradiciškai argumentavo prisiimdamas aukos vaidmenį. „Akivaizdu, kad toks padidinimas yra būtinas, absoliučiai būtinas, nes esame hibridinio karo būklėje, tęsiame specialiąją karinę operaciją“, – dėstė Rusijos lyderio Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. – Turiu omenyje hibridinį karą, kuris prieš mus buvo pradėtas.“
Ministerija savo pranešime nurodė, kad lėšų didinimas, be kita ko, apims keturių Ukrainos regionų, kuriuos Maskva teigia aneksavusi praėjusiais metais, tačiau iki šiol pilnai nekontroliuoja – Luhansko, Donecko, Chersono ir Zaporožės – „integravimą“ į Rusiją.
Tačiau su portalu lrytas.lt kalbėjusio karo apžvagininko, buvusio Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karininko, gynybos ir saugumo eksperto Aurimo Navio nuomone, šis Rusijos ėjimas ryškiausiai iliustruoja jos ryžtą dar ilgai tęsti karą Ukrainoje, norą įsigyti pažangios ginkluotės iš potencialiai naujų partnerių bei pasiruošimą toliau vykdyti intensyvias propagandos kampanijas, o ateityje galbūt netgi pradėti tiesioginius karo veiksmus už Ukrainos ribų.
– Maskva paskelbė kitais metais didinsianti savo išlaidas gynybai daugiau nei 68 proc., kas sudaro apie 105 mlrd. eurų. Ką tai sako apie Rusijos kariuomenės būklę ir tolimesnius planus? – lrytas.lt paklausė A.Navio.
– Tai rodo, kad Rusija yra nusiteikusi tęsti karą, kuris vyksta Ukrainoje, nusiteikusi stiprinti savo karines pajėgas, greičiausiai turėdama mintyje, kad tai, ką dabar daro Vakarai remdami Ukrainą nepasiseks tiek, kiek mes galvojame arba kiek galvoja Vakarai ir, aišku, jie nori atstatyti tai, ką yra praradę.
Būtų logiška manyti, kad dalį tų pinigų Rusija taip pat skirs tyrimams, technologijų auginimui ir plėtrai.
Taip pat nereikia atmesti to, kad tie pinigai bus skiriami ne tik gamybai ir ne tik naujoms technologijoms, bet ir tiesioginiam ginkluotės pirkimui iš kitų šalių. Aš kalbu apie Šiaurės Korėją, apie Iraną, galbūt netgi Kiniją, kuri nors ir viešai teigia, kad neteikia ginkluotės, bet galbūt teikia daug dvigubos paskirties priemonių, iš kurių galima komplektuoti ginkluotę.
Tikriausiai šiems trims dalykams Rusija tų pinigų skirs daugiausiai ir logiška manyti, kad toliau bus tęsiami agresyvūs veiksmai, toliau bus tęsiamas karas ir, deja, bet situacija ant žemės rodo tą patį.
– Kiek laiko Rusija ir Ukraina dar yra pasirengusios kariauti?
– Yra įvardijami įvairūs skaičiai, bet pasakysiu, ką esame paskaičiavę savo agentūroje. Mes skaičiuojame ne pinigus, ne kaip veikia sankcijos, ne netektis, ne netektos ginkluotės vienetus ir panašiai, bet tai, kiek kiekviena šalis gali sugeneruoti arba mobilizuoti savo rezervo – žmonių.
Jeigu karas vyks tokiu intensyvumu kaip dabar, tai truks dar 3–4 metus. Tą patį, beje, skaičiuoja ir Rusija, bet po 3–4 metų mobilizacinis rezervas Ukrainoje artės prie išsekimo ribos. Kitaip sakant, nebebus žmonių, kurie galėtų kariauti.
Ir čia yra Rusijos kariuomenės generalinio štabo analitikų skaičiavimas, kad Kremlius negali konkuruoti su Vakarais ekonomiškai, negali konkuruoti su Vakarais technologijomis, bet tol, kol Vakarai patys nekariauja, kol nėra įvestos taikdarių pajėgos, kol nėra įvesti mūsų pajėgumai, tol Rusija skaičiuoja, kad šį karą ji gali laimėti. Tiesiog dėl to, kad turi daugiau žmonių.
– Ar reikėtų sunerimti, kad Rusija gali praplėsti savo agresiją už Ukrainos ribų?
– Tas biudžetas, žinoma, bus naudojamas ir įvairioms provokacijoms ne tik Ukrainoje, bet tos provokacijos greičiausiai bus informacinėje erdvėje. Tiek kalbant apie psichologinę propagandą, tiek apie kibernetines operacijas, be abejo, bus išnaudojami visi dalykai, susiję su klimato kaita, su maisto resursų trūkumu Afrikoje ir Azijoje, nes Rusija tai laiko, kaip vieną iš spaudimo galimybių – kuo daugiau migrantų, pabėgėlių, bandančių kirsti mūsų sieną, tuo sunkiau Europos Sąjungai, tuo sunkiau NATO šalims, kurios yra ES narės, remti dar ir Ukrainą.
Matyt, tokių skaičiavimų pagrindu kažkokios panašios provokacijos galėtų būti, bet tiesiogiai tol, kol Rusija kariauja prieš Ukrainą yra labai nerealu apie tai galvoti, nes, pirma, Rusija neturi su kuo kariauti, be to, ji iš tiesų bijo kariauti su NATO, nes jei tai paliestų Baltijos šalis, Lenkiją – tai jau būtų visai kitas karas. Tai nebėra 2021 m. pabaiga arba 2022 m. pradžia – NATO yra pasirengusi, Aljansas yra aiškiai pasakęs, ką tokiu atveju darys.
Šiuo atveju net tai, ką demonstruoja Rusijos strateginė komunikacija, ką pateikia viešojoje erdvėje rodo, kad Rusija neturi nei technologinių, nei karinių galimybių kariauti su Aljansu, todėl jai belieka jį bauginti ir gąsdinti.
Tačiau ateityje – taip, jeigu Rusijai pavyks kažkokiu būdu išlaikyti Ukrainoje aneksuotas teritorijas arba jas dar labiau praplėsti – derinant savo veiksmus su savo potencialios sąjungininkės Kinijos veiksmais, tai yra jeigu Pekinas pradėtų tiesioginius veiksmus ar netiesioginius, provokacinius veiksmus aplink Taivaną – be abejo, kad Rusijai būtų žymiai lengviau galvoti ne tik apie Ukrainą, bet ir apie Baltijos šalis, nes tol kol egzistuoja režimas, kol egzistuoja saugumo struktūros Rusijoje, tol Maskva savo imperinio ketinimo atstatyti įsivaizduojamas skriaudas, ką Kremlius ne kartą yra įvardijęs, neatsisakys.
Mes turime puikiai suprasti, kad „naša Palanga“ ir „naša Jurmala“ Rusijoje yra įstrigę dalykai ir jie, be abejo, gali siekti tai „susigrąžinti“, bet tam turi būti sąlygos.
– Apskaičiuota, kad kitais metais Rusijos gynybos išlaidos bus maždaug tris kartus didesnės už išlaidas švietimui, aplinkosaugai ir sveikatos apsaugai kartu sudėjus. Ką tai reiškia Rusijos visuomenei? Ar galima iš jos tikėtis kokio nors pasipriešinimo?
– Rusija yra karinė valstybė, todėl čia kažkokių nuostabių dalykų nematau. Jau 2013 m. buvo patvirtinta „Gerasimovo“ doktrina ir Rusijos nacionalinio saugumo strategijoje yra aiškiai išdėstyta, kad normalus Rusijos valstybės būvis yra karas, o ne taika.
Tam, kad režimas išlaikytų šalį, jam reikia arba laikyti savo žmones fiziškai prispaustus, prie bado ribos, kaip Šiaurės Korėjoje, arba surasti priešą ir su juo kariauti, nes karas išlaiko bendrą nusiteikimą. Tada žmonės nebegalvoja apie švietimą, nebegalvoja apie tai, kas pas juos šaldytuve, jie galvoja, kaip reikia išgyventi kitą dieną, galbūt apie tai, kad nepašauktų į kariuomenę.
Šiuo atveju tos išlaidos švietimui ar sumažės, ar nesumažės – 80 proc. Rusijos gyventojų tai yra visiškai vienodai. Maisto jie turės, degtinės jie turės, viskas tvarkoje, svarbu nugalėti priešą – „fašizmą“, „banderą“ – režimas gali sukurti kokį tik nori „baubą“.
Mes matome, kad Rusija tą puikiai daro, ji keliauja labai aiškia kryptimi – dar nepasiekė, bet tuoj pasieks tai, kas buvo nacistinėje Vokietijoje. Matome, kad karinė Kremliaus propaganda jau yra iš esmės ugdoma darželiuose, mokyklose.
Rusija per savo vadovėlius, per savo vaikų, jaunimo ugdymą ruošiasi tam „Didžiajam Tėvynės karui“. Jie įvardija, kad visas Vakarų Pasaulis yra priešai, o „mes čia giname savo paskutinę tvirtovę“.
Mums vakariečiams, gyvenantiems demokratinėmis sąlygomis, gali atrodyti, kad „kaip čia taip?“, kad švietimui skiriama mažai pinigų ir t.t., bet Rusijos gyventojams tai yra visiškai vienodai.
– Vokietija ketvirtadienį pasirašė susitarimą su Izraeliu dėl hipergarsinių raketų sistemos „Arrow 3“ įsigijimo. Kiek iš tiesų galinga ši ginkluotė ir kiek tai svarbu Europos ir Lietuvos saugumui?
– Manau, kad jei Vokietija pasirašė tokį susitarimą, vien tai sako, kad tai yra svarbi raketų sistema ir jei Berlynas ją perka, tai jau yra kokybės ženklas.
O ar ji yra apskritai reikalinga? Matome, kad Rusijos raketos ir dronai lekia ir krenta į viena ar kitą pusę, NATO galvoja ar čia tyčia, ar netyčia, tai tas netyčia kitą kartą gali driokstelti visai šalia mūsų.
Todėl vokiečiai daro labai teisingai – jie numato, kas gali būti ateityje. Visada yra pravartu žiemai pasiruošti vasarą – ne tada, kai jau raketos krenta ant galvos galvoti, ką daryti, bet iš anksto. Todėl reikia sveikinti šį sandorį.
