NATO sekmadienį pranešė, kad apie 200 Jungtinės Karalystės karių bus dislokuoti Kosove, kad sustiprintų NATO pajėgas. Jie taps dalimi taikos palaikymų pajėgų Kosove (KFOR), kurias sudaro apie 4 500 karių iš 27 šalių.
Netrukus po incidento JAV įspėjo dėl „didelio serbų karinio buvimo palei sieną su Kosovu“.
Serbija vėliau patikino, kad karių skaičių pasienyje vėl sumažino iki „normalaus“ lygio. Generalinio štabo vadas Milanas Mojsilovičius žurnalistams Belgrade sakė, kad kareivių skaičius prie sienos su Kosovu sumažintas nuo 8 350 iki 4 500.
Portalas lrytas.lt trumpai apžvelgs įtampos tarp abiejų šalių ištakas ir tai, kaip ji paaštrėjo šiais metais.
Konfliktas regione tęsiasi šimtmečius
Kosovas yra nedidelė, neturinti išėjimo į jūrą šalis Balkanuose, pietryčių Europoje. Ji ribojasi su Albanija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija ir Serbija.
Daugelis serbų ją laiko savo tautos gimtine. Tačiau iš 1,8 mln. Kosovo gyventojų 92 proc. yra albanai ir tik 6 proc. serbai. Likusieji yra bosniai, goranai, turkai ir romai.
2008 m. jis gavo nepriklausomybę nuo Serbijos, kurioje daugiausia gyvena krikščionys stačiatikiai. Kosovo nepriklausomybę dabar pripažįsta 99 iš 193 Jungtinių Tautų (JT) šalių, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę ir 22 iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių.
Nors JAV ir dauguma ES šalių pripažįsta Kosovą kaip suverenią valstybę, Serbija atsisako pripažinti savo buvusios pietinės provincijos nepriklausomybę, praėjus dešimtmečiui po mirtinai pavojingo Kosovo nepriklausomybės partizanų ir Serbijos pajėgų karo, kuris baigėsi po NATO bombardavimo kampanijos.
Sovietų Sąjungos gyvavimo metais Kosovas buvo autonominė buvusios Jugoslavijos provincija, įtvirtinta 1974 m. Jugoslavijos konstitucija. Tačiau etniniai albanai ten norėjo gauti visateisės respublikos statusą. 1981 m. kilo riaušės.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Serbijos prezidentu tapo Slobodanas Miloševičius. Jis pradėjo naudotis įtampa su serbų mažuma Kosove ir iki 1989 m. panaikino Kosovo autonomijos statusą, įvesdamas tiesioginį Belgrado valdymą.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje į tai atsakė taikus Kosovo pasipriešinimo judėjimas. Tačiau jam nepavykus pasiekti savo tikslų, 1997 m. jį pakeitė Kosovo išlaisvinimo armija (KLA), kuri, siekdama nepriklausomybės, buvo pasirengusi naudoti smurtą.
1998 m. S. Miloševičiui žiauriai susidorojus su KLA, žuvo apie 13 000 žmonių. Serbijos lyderis, kuris vėliau buvo apkaltintas karo nusikaltimais, 1998 m. nesilaikė NATO parengto taikos susitarimo, todėl NATO pradėjo karinę kampaniją kovoms nutraukti.
Ją rėmė tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Tony Blairas, kurį daugelis Kosovo gyventojų iki šiol laiko „gelbėtoju“. Po 78 dienų, daugiausia intensyviai bombarduojant, S. Miloševičius pasidavė.
1999 m. birželio mėn. Serbija perdavė Kosovo kontrolę laikinajai JT laikinajai administracijos misijai Kosove, kurią rėmė NATO taikos palaikymo pajėgos (KFOR). Vis dar vyko etninių albanų represijos, etniniai serbai buvo pagrobti arba nužudyti, iki milijono žmonių pabėgo iš savo namų.
Po to, kai 2000-ųjų pradžioje Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Rusija padėjo parengti Kosovo ateities principus, 2008 m. vasario 17 d. jis tapo nepriklausomas.
Kodėl šiemet vėl kilo įtampa?
Etniniai albanai sudaro daugiau kaip 90 proc. Kosovo gyventojų, tačiau šiaurės serbai jau seniai reikalauja, kad būtų įgyvendintas prieš dešimt metų tarpininkaujant Europos Sąjungai sudarytas susitarimas dėl autonominių savivaldybių sukūrimo šiaurėje.
Balandžio mėnesį šiaurinėje Kosovo dalyje vyko vietos valdžios rinkimai. Serbų daugumos gyventojai boikotavo balsavimą, nes vis dar nori susijungti su Belgradu. Todėl į merų ir asamblėjos postus buvo išrinkti tik etniniai albanai ir kitos nedidelės mažumos. Jiems atėjus eiti pareigų, serbai protestavo prie savivaldybių pastatų, neleisdami jiems užimti savo postų.
Jie susirėmė su NATO taikdariais ir vietos policija, kuri panaudojo ašarines dujas. NATO pranešė, kad per susirėmimus buvo sužeista 30 jos karių, 11 iš Italijos ir 19 iš Vengrijos.
Pasak NATO taikos palaikymo pajėgų Kosove vado generolo majoro Angelo Michele Ristuccia, 52 serbai buvo sužeisti, trys iš jų – sunkiai. Susirėmimai kilo po to, kai Serbija praėjusių metų pabaigoje sustiprino savo karinę parengtį, dislokuodama savo karines pajėgas Kosovo pasienyje.
Ko tikėtis toliau?
Nuo pat 1990-ųjų smurto, tarptautiniu mastu buvo dedamos pastangos sumažinti įtampą regione. Šiuo metu bandoma paspartinti derybas ir pasiekti naują susitarimą.
NATO taikos palaikymo pajėgos stengiasi neleisti serbams išprovokuoti smurto Kosove – nes tai sukeltų platesnį konfliktą su NATO sąjungininkais. Gegužės pabaigoje NATO šiuo tikslu dislokavo papildomus 700 karių.
ES taip pat bandė normalizuoti abiejų pusių santykius, tačiau nesėkmingai. Nei Kosovas, nei Serbija nėra ES narės, tačiau Serbija nuo 2012 m. yra ES šalis kandidatė. Kosovas pateikė oficialią paraišką dėl narystės ES 2022 m. gruodžio mėnesį. Tapimo ES nare procesas gali užtrukti dešimtmečius. Kosovas ir Serbija turėtų išspręsti savo ginčą, kad galėtų tikėtis įstoti į jį.
Balandžio mėnesį pagaliau atsirado vilties ženklų, kai Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius ir Kosovo ministras pirmininkas Albinas Kurtis pagaliau tyliai, nors ir nedrąsiai, pritarė ES tarpininkaujamam planui, pagal kurį abi šalys pagaliau turėtų užkasti karo kirvį.
Tačiau nepaisant visų įkalbinėjimų ir įtikinėjimų, to padaryti nepavyko.
JAV ir Europos pareigūnai užsiminė, kad čia labiau kaltas A. Kurti, o ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellas atkreipė dėmesį į tai, kad nepavyko įsteigti savivaldybių asociacijos Šiaurės Kosove, kuri būtų suteikusi Kosovo serbams tam tikrą autonomiją anklave, kuriame jie sudaro daugumą.
Užkulisiuose JAV ir Europos pareigūnai taip pat tyliai gyrė A. Vučičių už kai kurių ginklų tiekimą Ukrainai ir siekį sumažinti Serbijos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių tiekimo.
Kas stovi už dabartinio incidento?
Praėjusią savaitę įvykęs ginkluotų serbų ir policijos susirėmimas Banjska kaime, šiaurinėje Kosovo dalyje, ypač glumina – ir verta paklausti, kieno interesams jis tarnauja.
Kosovo vadovai greitai apkaltino A. Vučičių dėl šio išpuolio, o Kosovo prezidentė Vjosa Osmani penktadienį pareiškė, kad „(ginkluota) grupuotė paprasčiausiai pasinaudojo Serbijos, kaip šalies, ir A. Vučičiaus, kaip vadovo, ketinimais ir motyvais“.
V. Osmani tvirtina, kad Belgradas bandė kopijuoti 2014 m. Maskvos įvykdytą Krymo aneksiją, kuri prasidėjo nuo vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų infiltracijos į Ukrainos pusiasalį. „Jie bando įgyvendinti Krymo modelį Kosovo Respublikoje, bet mes to visiškai neleisime“, – pridūrė ji.
A. Kurti paragino įvesti sankcijas Serbijai už tai, ką jis vadina valstybės remiamu teroristiniu išpuoliu, ir perspėjo, kad jei nusikaltimas liks nenubaustas, Belgradas jį pakartos. Pasak jo, A. Vučičius suplanavo ir įsakė surengti išpuolį šiaurės Kosove, „siekdamas destabilizuoti“ šalį, kad būtų pradėtas karas.
Atsakydamas į tai, A. Vučičius įnirtingai neigė šiuos kaltinimus, tačiau pastebimai sugriežtino savo retoriką, galimai siekdamas įtikti serbų ultranacionalistams. Tačiau dar didesnį nerimą kelia tai, kad po mirtinų susirėmimų Serbija sustiprino savo pajėgas prie sienos su Kosovu.
Baltieji rūmai tai pavadino „precedento neturinčiu įvykiu“. Pasak JAV Nacionalinio saugumo tarybos atstovo spaudai John'o Kirby, valstybės sekretorius Antony Blinkenas, paskambinęs A. Vučičiui, paragino „nedelsiant deeskaluoti padėtį ir grįžti prie dialogo“.
Tačiau jei Belgradas iš tiesų prisidėjo prie šio išpuolio, tai, atrodo, prieštarauja A. Vučičiaus atsargumui, kurį jis demonstruoja nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. A. Vučičius neprisidėjo prie Vakarų sankcijų Rusijai, bet pasmerkė invaziją ir teigia, kad nori siekti, jog Serbija eitų link narystės ES.
Serbijos ambasadorius JAV Marko Djuričius antrina A. Vučićiaus argumentui, kad šiuo metu planuoti ar pritarti išpuoliui Kosove būtų beprasmiška ir tai galėtų sugriauti gerėjančius Belgrado santykius su Vakarais. „Mes galime daug prarasti dėl bet kokio eskalavimo Kosove, – sakė jis. – Įskaitant komercinę žalą šaliai.“
M. Djuričius taip pat sakė, kad išpuolis apsunkino šalies vidaus politiką, pažymėdamas, kad „kraštutiniai dešinieji Serbijoje stengsis kuo labiau tuo pasinaudoti“.
Tačiau Kosovo lyderiai turi bylą prieš Belgradą, į kurią reikia atsakyti.
Siekdami pagrįsti kaltinimą, kad A. Vučičius pritarė išpuoliui, jie pabrėžia Serbų sąrašo – partijos, kuri dominuoja serbų politikoje Šiaurės Kosove ir palaiko glaudžius ryšius su A. Vučičiaus Serbų pažangos partija – vadovo pavaduotojo Milano Radoičičiaus vaidmenį.
M. Radoičičius, vadinamas „šiaurės bosu“, savo advokato išplatintame pareiškime prisipažino organizavęs išpuolį ir jam vadovavęs, sakydamas, kad tik jis vienas yra už jį atsakingas. „Aš apie tai neinformavau nė vieno iš Serbijos Respublikos valdžios struktūrų, nei iš vietinių politinių struktūrų iš Kosovo ir Metohijos šiaurės, nesulaukiau iš jų jokios pagalbos, nes mes jau turėjome skirtingas nuomones dėl ankstesnių pasipriešinimo A. Kurti terorui metodų“, – sakė jis.
Tačiau Kosovo premjeras A. Kurti atmeta mintį, kad M. Radoičičius būtų ėmęsis veiksmų be A. Vučičiaus pritarimo. „Neabejoju, kad M. Radoičičius buvo tik vykdytojas. Tas, kuris suplanavo ir įsakė įvykdyti šį teroristinį, nusikalstamą išpuolį prieš mūsų valstybę, siekiant pažeisti mūsų teritorinį vientisumą, nacionalinį ir valstybės saugumą, yra ne kas kitas, o prezidentas A. Vučičius“, – nurodė jis.
Kiti Prištinos pareigūnai taip pat teigia, kad būtų neįtikėtina manyti, jog Serbijos žvalgybos agentūros BIA vadovas Aleksandaras Vulinas nebūtų žinojęs apie planuojamą išpuolį.
Serbijos teisės profesorius, buvęs Serbijai priklausančios autonominės Voivodinos provincijos prezidentas Bojanas Pajtičius sutinka, kad Banjsko provokacija nebūtų įvykdyta be saugumo agentūros žinios. Jo teigimu, neįtikėtina, jog BIA būtų nepastebėjusi operacijos, kurią tokioje mažoje teritorijoje rengia gerai ginkluotas būrys, sudarytas iš kelių dešimčių žmonių. „BIA paprastai žino, kas su kuo vakar Zvečane gėrė kavą“, – sakė jis.
„Kai įvyksta incidentas, kuris nėra atsitiktinis, o kažkieno pastangų rezultatas, visada kyla klausimas, kieno interesais tai daroma, – sakė B. Pajtičius. – Šiuo atveju tai tikrai neatitinka Aleksandro Vučičiaus interesų, nes po paskutinio bandymo užmegzti dialogą Briuselyje, Vakarų akyse, kalbant apie A. Kurti, jis vis dar atrodė kaip konstruktyvus partneris.“
B. Pajtičius ne vienintelis klausia, kieno interesais buvo įvykdytas išpuolis, ir kol kas tiek Vašingtonas, tiek Briuselis savo komentaruose buvo itin atsargūs. Europos Komisijos atstovas spaudai Peteris Stano sakė, kad ES palauks, kol bus baigtas tyrimas, ir tik tada padarys išvadas dėl to, ką jis pavadino teroristiniu išpuoliu. Vašingtonas, stengdamasis išlaikyti neutralią kalbą, taip pat konkrečiai nenurodė, ką kaltina.
„Šis incidentas, rimčiausias smurto Kosove pavyzdys per daugelį metų, apvertė A. Vučičių“, – sakė „Carnegie Europe“ vizituojantis mokslininkas Dimitaras Bechevas. Jis taip pat suabejojo, ar šis išpuolis nebuvo nesąžininga Serbijos ultranacionalistų ir Kosovo serbų lyderių operacija.
„Jei pasitvirtintų M. Radoičičiaus laisvai samdomo darbuotojo istorija, atrodytų, kad A. Vučičius prarado savo buvusių įgaliotinių kontrolę“, – sakė jis.
