Veriasi vis nauji karų ir konfliktų židiniai. Jie, viena vertus, turi globalinį, visuotiną poveikį, kita vertus, vienaip ar kitaip, nebūtinai tiesiogiai, yra tarpusavyje susiję, persipynę vienas su kitu.
Vienu iš aiškiausių signalų, jog pasaulis žengia į tokią naują epochą, be abejo, buvo ir tebėra atviras ir pilno masto Rusijos karas prieš Ukrainą. Jis kėlė itin aiškų ir aštrų pojūtį, jog Rusijos diktatūrai žengus va bank, kartu peržengta svarbi riba, ir išjudinti, greičiausiai, iki šiol neregėto masto istoriniai procesai, galintys turėti tokio pat masto padarinių.
Ar tokia pačia gaire bei ženklu galima laikyti praėjusį savaitgalį pilnu mastu atsinaujinusį teroristinės grupuotės „Hamas“ ir Izraelio karą? Be abejo.
Visi dabar svarsto, kokie buvo „Hamas“, surengusio neregėto masto invaziją į Izraelį, tikslai ir kas galėjo stovėti už teroristų nugaros. Tuose svarstymuose dažnai matyti tokia pati klaida, kokia buvo ir tebėra daroma, stengiantis paaiškinti, pavyzdžiui, Rusijos režimo veiksmus ir jų logiką. Toji klaida – žūtbūtinis bandymas „racionalizuoti“.
Žinoma, konkretūs pragmatiniai-politiniai motyvai buvo aiškūs, kaip ant delno, nuo pat invazijos pradžios. Tai – noras sustabdyti arba visai sugriauti įsibėgėjantį Izraelio bei pagrindinių arabų pasaulio valstybių santykių normalizacijos procesą. Į jį pastaruoju metu turėjo įsijungti ir esminį lūžį paženklinti vienu iš kertinių žaidėjų visame regione tapusi Saudo Arabija.
Tai – ir siekis ne tik pasinaudoti neregėtai įtempta susiskaldžiusio Izraelio vidaus politine situacija, bet ir ją paaštrinti iki maksimumo ir, galbūt, sprogimo.
Tai – ir „Hamas“ noras pagrobti kuo daugiau įkaitų, kuriuos po to būtų galima keisti į Izraelio rankose esančius palestinietiškojo bei islamiškojo terorizmo lyderius.
Pagaliau, akivaizdu, jog tokiu būdu Gazą valdantis „Hamas“ nori įtvirtinti savo, kaip esą pagrindinės ir net vienintelės „kovotojos“ už palestiniečių „laisvę“ bei prieš Izraelį apskritai vaidmenį, taip nuo scenos galutinai nustumiant ne tik pagrindinę konkurentę – Vakarų krantą valdančią „Fatah“ – bet ir kitas grupuotes.
Visi šie ar bent dauguma motyvų – ir pagrindinio „Hamas“ rėmėjo, sąjungininko bei maitintojo Irano, ir pastarojo sąjungininkės Rusijos tikslai.
Tačiau sunku įsivaizduoti, kad ir „Hamas“, ir visi jo rėmėjai bei draugai nesuprastų, kuo gresia Izraelio atsakas, kurio jis dabar tiesiog turės imtis – tiek gindamas savo valstybės geopolitinį statusą, tiek vidaus politinės bei psichologinės situacijos požiūriu.
Pilno masto ir jėgos sausumos pajėgų puolimas į Gazos ruožą, perimant visišką jo kontrolę ir fiziškai sunaikinant ne tik „Hamas“ vadovavimo infrastruktūrą, bet ir pačią grupuotę apskritai. Būtent tai – mažiausia, ką padaryti tuojau pat ir nedelsiant žada ne tik Izraelio valdžia, bet ir dauguma visuomenės.
Perspektyvoje – oficialus ir jau atviras Izraelio kryžius ne tik ant Palestinos bei Izraelio „derybų“, buvusių klinikinės mirties būklėje, bet ir ant „dviejų valstybių“ koncepcijos ir Palestinos autonomijos apskritai.
Tai reiškia tūkstančius ne tik teroristų, bet ir civilių žmonių mirčių, neregėto masto destrukciją bei chaosą, kuris garantuotai lietųsi per kraštus.
Bet kaip tik tai, greičiausiai, ir yra pagrindinis, sąmoningai siektas „Hamas“ tikslas, planuojant praėjusio savaitgalio „operaciją“ dar gerokai iki visų tų procesų, kurie lemia konkrečią dabartinę politinę bei geopolitinę konjunktūrą. Pastaroji – netgi antrajame plane.
Labiausiai tikėtina, kad lemiamas, svarbiausias ir, galbūt, net vienintelis „Hamas“ siekis – išprovokuoti kuo didesnį karo gaisrą regione, kuris, gal net sudegintų ir pačią grupuotę, tačiau sukeltų atvirą ir pilno masto Izraelio karą su Libano „Hezbollah“, jos maitintoju ir vedliu Iranu, taip pat Sirija.
Akivaizdu, kad toks karas virstų ne mažesne grėsme ne tik visam regionui, bet ir pasauliui, nei dabar yra Ukrainos karas, ar būtų Kinijos antpuolis prieš Taivaną.
Ar tai reikštų, kad tai – ne tik ir ne tiek „Hamas“, kiek, pavyzdžiui, Irano ar net už nugaros stovinčios Rusijos siekis?
Vieni skelbia įsitikinę, kad „Hamas“ bei Irano žinios ir palaiminimo negalėjo ne tik įvykdyti šio antpuolio, bet ir jam tinkamai pasirengti. Lygiai tokia pati tokį patį vaidmenį – netgi gal ir didesnį – čia linkstama priskirti ir Rusijai.
Kiti tvirtina, kad „Hamas“ jau seniai yra tiek savarankiška, jog jei vyresnieji broliai bei globėjai ir galėjo žinoti apie jos planus, tai lemiamus sprendimus galėjo priimti ji pati. Dar daugiau – toks didelis tokio masto karo su Izraeliu pavojus esą šiuo metu nėra nei Irano, nei Rusijos interesas.
Vis dėlto, ar Iranas bei Rusija yra tiesiogiai susiję su „Hamas“ antpuoliu, ar pastaroji juos laikė šešėlyje – tik viena reikalo pusė. Kita – tiek Iranui, tiek Rusijai tas antpuolis bei dabartinė padėtis tik į naudą.
Ypač – Rusijai. Viena vertus, ji gali pagrįstai tikėtis, jog sumažės Vakarų dėmesys bei parama Ukrainai. Ypač – JAV, kuri dabar apskirtai yra panirusi į neregėtą vidaus politinę sumaištį, kuri, akivaizdu, tik didės ir gilės.
Antra, toks Rusijos interesas apskritai – kuo daugiau įvairių konfliktų bei karų – taigi, ir sumaišties – visame pasaulyje, tuo jai patogiau šiuose drumstuose ir kruvinuose vandenyse. Ir nesvarbu, ar vienus ugnies židinius ji gali pakurstyti pati – kaip Balkanuose – ar jie ima liepsnoti be jos tiesioginio įsikišimo.
Tačiau esminis klausimas visiems – ir Vakarams, ir jų priešams – yra tai, iki kokio masto iš tiesų gali išsivystyti dabartinis karas?
JAV nuo pirmųjų jo minučių paties prezidento Joe Bideno lūpomis aiškiai perspėjo visus – pirmiausia, Iraną – nemėginti kištis. Pasiųsdama savo karinį laivą, Amerika žodžius sutvirtino veiksmais. Kaip ir pradėjusi siųsti karinę paramą Izraeliui.
Pastarasis, aklinai blokavęs visą Gazos ruožą ir perspėjęs visus civilius kuo greičiau pabėgti, taip pat demonstruoja, jog bent kol kas linkęs apsiriboti tik karu šioje teritorijoje, perimant jos kontrolę.
Tačiau ir tai, akivaizdu, bus ilga ir kruvina istorija, pareikalausianti ir daug pačių Izraelio karių aukų.
Be to, ore kybo klausimas – o kas po to, kai Izraelis vis dėlto perims tą kontrolę? Daugiau, nei du milijonai žmonių visiškai sunaikintoje, pagal plotą mažesnėje, nei Vilnius, teritorijoje – štai su kuo teks tvarkytis.
Kaip? Prašant įvesti kokias nors tarptautines pajėgas bei valdymą? Kokias ir kieno? Ir vėl – o kas po to?
Taigi, bet kokiu atveju ten bus kruvinos sumaišties pelkė, iš kurios lįs vis naujos teroristinės hidros galvos, auginamos to paties Irano.
O kur dar antrasis frontas iš šiaurės, kuriame jau iltimis kalena Libane Irano išauginta „Hezbollah“.
Taigi, visiškai teisūs tie, kurie jau dabar sako, kad karas Gazoje gali virsti Izraelio Irako ar Afganistano mišiniu, ar dar net blogiau. Ir svarbiausia, kad jis nuolatos grės iš hibridinio Izraelio ir Irano karo, kurį regime jau dabar, virsti atviru.
Iš esmės, galima pasakyti tą patį, ką ir apie Ukrainos karą. Kaip ir tuo atveju, kai sakome kad jis neturės šansų priartėti prie pabaigos, kol nežlugs ar nebus sužlugdyta pati Rusijos diktatūra, taip ir šiuo atveju bus galima kartoti, kad tas karas išties priartės prie pabaigos tik kai ir jei žlugs ar bus sužlugdytas Irano fundamentalistinis režimas.
Taigi, net ir tuo atveju, jei pagrindinį karo židinį pavyks lokalizuoti pačiame Gazos ruože, bendra padėtis visame regione liks itin nestabili ir nuolatos balansuos ant plataus regioninio masto karo ribos.
Dar viena galima itin pavojinga tendencija – „Hamas“ ir jo bendrai bei globėjai stengsis kiek įmanoma daugiau kraujo iš Gazos perkelti ne tik į Izraelį, bet ir į Vakarus.
Nauja kruvinų teroro aktų banga, nukreipta ne tik ir ne tiek prieš žydus, bet ir visus kitus – štai grėsmė ir Europai, ir Amerikai.
Bet, kaip sakė klasikai, ten, kur pavojus, taip pat auga ir tai, kas gelbsti.
Sulig kiekvienu tokiu nauju kraujo verpetu, lygiagrečiai su baime, jog laukia naujas ir dar didesnis, o gale – visiškas chaosas, vis dėlto auga ir tikimybė, jog Vakarai, kuriems civilizacine prasme priklauso ir Izraelis, pagaliau susitelks.
Daugelis Izraelio politikų, taip pat ir pačių aukščiausių, taip pat ir didelė dalis visuomenės ir iki šiol aiškiai suvokė, kas yra kas bei kas yra su kuo ne tik Ukrainos, bet ir Vidurio rytų fronte.
Ne vienas jų – net ir buvę dabartinio premjero B. Netanyahu bendražygiai, ar prezidentas Isaakas Herzogas – yra viešai sieję Rusijos ir Irano režimus, taip pat pagrindines islamiškojo terorizmo grupuotes kaip vieną, prieš vakarietiškąją civilizaciją ir demokratiją nukreiptą jėgą.
Pavyzdžiui, tai buvo viena iš pagrindinių minčių prieš keletą mėnesių vykusioje aukšto lygio konferencijoje Paryžiuje, skirtoje Europos sąjungos ir Izraelio santykiams. Ten dalyvavę Izraelio parlamentarai, buvę vyriausybės nariai, aukšti pareigūnai kalbėjo apie būtinybę Izraeliui vienytis su Europa ir JAV prieš „bendrą iššūkį“, kurį kelia Rusija, Iranas ir jų globojamos teroristinės grupuotės.
Tačiau realios politikos ir, pirmiausia, Ukrainos karo kontekste Izraelio valdžia ir valstybė vis dėlto laikėsi atokiau nuo bendros Vakarų linijos. Viena iš pagrindinių priežasčių – nenorėjo „provokuoti“ Rusijos per Iraną ir „Hezbollah“.
Pats B. Netanyahu net ir viešai yra aiškinęs, jog Izraelis nesiunčia karinės paramos Ukrainai dėl to, kad tuomet Rusija per Iraną padės dar labiau ginkluoti teroristus, kurių rankose gali atsidurti net ir izraelietiški ar vakarietiški ginklai iš tų, kurie buvo nusiųsti į Ukrainą.
Kad ir kaip bebūtų, visa ši „neprovokavimo“, o teisingiau, pasidavimo šantažui politika žlugo per akimirksnį. Net jei ir Rusija tiesiogiai ir konkrečiai neprisidėjo prie šeštadienio antpuolio prieš Izraelį, ji vis viena stovi „Hamas“ užnugaryje petys į petį su Iranu ir kita brolija.
Dabartinis Rusijos propagandos triumfališkas ir džiaugsmingas tonas pirštu prikišamai rodo, kas ir taip buvo seniai akivaizdu – Kremlius Izraelį laiko „Vakarų sistemos“ dalimi, kuriai kuo blogiau, tuo geriau ir kurią apskrita reikėtų sunaikinti, kaip ir kitas. O tai, ar Izraelis remia Ukrainą, ar laikosi atsargiau – Kremliaus akyse visiškai neesminis dalykas.
Tai – viena grupuotė, kurios bendrai padeda vieni kitiems ir Ukrainoje, ir Vidurio rytuose.
Galima tikėtis, kad po savo rugsėjo 11-osios į naujo karo ugnį žengiantis Izraelis tai mato aiškiau, negu bet kada. Galima tikėtis, kad tai ne mažiau aiškiai mato ir visos pagrindinės Vakarų sostinės.
Tad gali būti, kad šis karas kaip tik taps paskata visai šiai civilizacinei bendrijai vienyti pajėgas ir imtis bendros ir išties ryžtingos kovos prieš globalinį diktatorių ir teroristų aljansą, metantį naują iššūkį. O jei taip neatsitiks, tas aljansas mes kitą iššūkį – ar ten pat, ar kitur.
