Įš kiemo išbėgęs vaikinas pamatė, kad nebėra kitoje gatvės pusėje stovėjusios kavinės. Vaikinas tačiau visų pirma nusprendė suteikti pagalbą dviems šalia tėvų namo pargriuvusiems kruvinais veidais kariškiams.
Šie sakėsi sustoję su mašina ketindami apsipirkti parduotuvėje, o į ją einant sprogimo banga kareivius pargriovė. S.Pletinka kareiviams išnešė binto ir jodo apsitverti griuvimo žaizdas, ir nubėgo į tragedijos vietą.
„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems šalia stovinčioje parduotuvėje, kuri ne visiškai sugriuvo“ – pasakojo S.Pletinka.
Šešis asmenis, kurie judėjo, vaikinas su pagalbon atbėgusiais kitais vyriškiais nunešė ant žolės, tačiau vienas sužeistasis mirė dar prieš atvykstant greitosios pagalbos mašinai. „Dauguma kitų žmonių buvo suplėšyti į gabalus; matyti taip sudarkytus pažystamus asmenis buvo nepakeliama, ašaros bėgo veidu, nieko nebemačiau ir pasitraukiau į šoną, kad netrukdyčiau atvykusiems medikams bei gelbėtojams“ – pasakojo vaikinas.
„Man 31, gelbėtoju dirbu jau 12 metų, ir esu daug ką regėjęs, ypač per šį karą, tačiau tai, ką pamatėme čia, taip mane sukrėtė, jog po darbo susiverčiau visą butelį degtinės, tačiau matytų vaizdų košmaras visvien persekojo visą naktį“ – sakė Charkovo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.
Į Hrozi kaimelį, nutolusį 85 kilometrus nuo Charkovo, gelbėtojai atvažiavo labai greitai, tačiau sprogimo epicentre buvusiems padėti nebegalėjo. Mat priešo paleista galinga bomba „Iskander“ akimirksniu pražudė 51 asmenį, atėjęs į gedulingus pietus.
Tragedija nutiko buvusiame vaikų darželyje. Jį prieš keletą metų nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę., o kitame nedidelę kavinukę. Pastaroji dažnai veikdavo vien savaitgaliais, o visa užsipildydavo tik joje rengiant vestuves ar gedulingus laidotuvių pietus.
Hrozi kaimelis yra mažytis, iki karo jame gyveno 330 žmonių, o prieš tragediją kiek daugiau, nei šimtas. Kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, o dabar randasi 35 kilometrus nuo fronto linijos, esančios ties Kupiansko miestu.
Įdomu tai, jog priešui traukiantis penktadalis Hrozi gyventojų pabėgo kartu su okupantais, nes buvo tapę kolaborantais – Maskvos talkininkais. Kaime todėl dabar spėliojama, kad kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas pranešė okupantams apie minėtus gedulingus pietus ir prišaukė nelaimę.
Rusijos kariai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kariūno Andrejaus Kozirio perlaidojimą, tačiau kavinėje buvo vien civiliai kaimiečiai. Tikrumoje, kaip man paaiškino vienas civiliais rūbais apsirengęs kariškis, kaime gyvena daug kariūnų, tačiau jie nėjo į kavinę, nes jiems yra uždrausta būriuotis.
Šalia fronto esančių kaimų namuose kariškiai po kelis yra apgyvendinti todėl, nes nebegali būriais apsistoti bendrabučiuose ar kareivinėse. Mat priešų „dronai“ viską stebi, ir į karikiškų susibūrimus paleidžia raketas.
Todėl fronte kovojntys kariai kas kiek laiko yra keičiami pailsėjusiais kovotojais, o patys po kelis apsigyvena tuščiuose namuose netoli esančiuose kaimuose.
47 metų A.Koziris du metus iki karo kartu su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau Rusijai pradėjus maštabišką puolimą nusprendė grįžti ginti tėvynę. Į kariuomenę savanoriumi įstojo ir vyriškio sūnus, tačiau abu buvo pasiųsti į skirtingas fronto vietas.
Prieš metus A.Koziris žuvo, tačiau ilgai nebuvo žinoma kur jis yra palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, kad genetiniais DNR tyrimais pavyko nustatyti, jog karys Dnipre yra palaidotas kaip nežinomas asmuo.
Šeima nusprendė karį perlaidoti gimtame kaime ir į gedulingus pietus pakvietė ateiti visus, kas tik nori. Pusę dviejų visiems susėdus prie stalų atskriejo bomba, užmušusi ir A.Kozirio sūnų, žmoną, šios seserį ir tėvus.
„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt metų, tą ketvirtadienio rytą jisai dviračiu buvo atvykęs pas mane į už penkių kilometrų esantį Ševčenkovo miestelį ir susitarėme, kad jubiliejų kartu su žmonomis nueisime švęsti į kavinę Hrozoje“ – pasakojo Leonidas Gluško. Prieš pietus Aleksandras atsisveikino ir išvyko namo, pasakęs, kad skuba į šermenis.
Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs kur jis įvyko, L.Gluško suskubo skambinti broliui, tačiau šis neatsiliepė. Atsiliepė tačiau jo žmona Halina, kuri ašarodama pasakė, jog žuvo ne tik vyras, bet ir 46 metų duktė Svetlana Platonenko, kuri kartu su tėvu buvo kavinėje.
Brolio žmona gyva liko todėl, nes tą popietę prastai jautėsi ir nusprendė pasilikti namie. Pasisekė ir 41 metų Natašai Berezanec, kuri dirba buchaltere gretimame kaime, ir ketino eiti į kavinę kartu su šešiolikamečiu sūnumi Dima.
„Pykau ant darbdavio, jog mane visą valandą užlaikė ir vėluoju į šermenis, bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes likau gyva ir aš ir sūnus“ – kalbėjo moteris. „Lovoje gulinėjau ir žaidžiau telefone, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dūžti langų stiklai; paskambinau tėčiui į frontą, o šis pasakė kuo greičiau bėgti pas gimines į kaimo pakraštį, nes bijojo kad į kavinę atskris dar kelios raketos“ – pasakojo paauglys.
Priešai dažniausiai taip daro – po minutės ar kelių į sprogimo vietą pasiunčia dar vieną ar kelias raketas, kad pražudytų pagalbon atskubėjusius žmones. Tą kartą tačiau daugiau raketų neatskrido, bet užtat net šešios bombos aplink Hrozi kaimą sprogo kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalaistai.
„Kas kelias dienas dabar mums iš fronto atveža Rusijos karių lavonus ar tai, kas yra iš jų likę ir turime juos tvarkingai perdėti į specialius maišus bei talpinti į šaldytuvus, kad vėliau būtų galima iškeisti į žuvusių mūsų karių palaikus“ – pasakojo gelbėtojas S.Parchomenko. Anot vaikino, į rusų lavonus gelbėtojai tačiau žiūri kaip į nekenčiamą okupantą ir nusipelniusį tokios mirties.
Tai, ką pamatė čia, Hrozi kaime, buvo visai kas kita, nes tai ne kariai, kurių mirtis fronte yra natūralus dalykas. Žuvo civiliai, paprasti vargani kaimo žmonės, suėję paminėti perlaidoto kariūno atminimą. Gelbėtojas rusų sprendimą paleisti raketą į tokį renginį pavadino nesuvokiamu nusikaltimu, nes žuvo visi kai kurių šeimų nariai, o dauguma kūnų buvo tiek sudarkyti, jog privalėjo rinkti jų dalis po mažą gabaliuką.
Griuvėsių valymo pabaigoje viską esą atsargiai šlavė šluotele, kad nepražiopsotų kokios menkos kūno dalelės, nes jos bus reikalingos DNA tyrimams ir tam, kad nors kažkas būtų įdėta į karstą, o giminačiai turėtų ką palaidoti.
„Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozi žmonėmis, norisi keršyti okupantams, norisi prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių, norisi rėkti Vakarų politikams – ko snaudžiate, ko vėlinante ginklų tiekimą, ko nepadedate sudoroti Putino“ – taip savo skausmą ir pyktį liejo S.Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.
