Tačiau vietoj ramių šeimos susitikimų, kurių jie tikėjosi kelionės pabaigoje, šeimai teko susidurti su smūgiais ir sprogimais.
„Buvo nuolatinis bombardavimas, bombardavimas, bombardavimas, o namai drebėjo“, – sakė I. AlAgha.
Izraelis pradėjo atsakomuosius smūgius Gazos ruože po to, kai per „Hamas“ kovotojų išpuolį žuvo mažiausiai 1 400 žmonių. Iki šiol Gazoje žuvo maždaug 3 300 žmonių.
Po to, kai Izraelis liepė 1,1 mln. žmonių vykti į pietus prieš planuojamą antžeminę invaziją, šeima susikrovė daiktus savo bute Gazos mieste ir išvyko į Ibrahimo tėvų namus pietiniame Chan Juniso mieste.
Kadangi vis daugiau žmonių bėgo į pietus, prie jų prisijungė giminaičiai ir draugai, neturintys kur apsistoti. Šiuo metu name gyvena 90 žmonių. I. AlAgha pažymėjo, kad jo šeima niekada niekam neatsisakytų padėti.
90 žmonių gyvenimas keturių miegamųjų name nėra lengvas. Grupė stengiasi miegoti pamainomis, po du ant čiužinio. Inžinieriaus profesiją turintis Ibrahimas išėmė langus iš rėmų, kad galimo dronų atakos atveju stiklas nesužeistų žmonių. Tačiau Gazos ruože blokuojant maisto, vandens ir elektros tiekimą, niekas negali atsipalaiduoti.
„Nuo tada, kai pabundame, iki tada, kai užmiegame, tiesiog stengiamės išgyventi“, – pasakojo jis.
Kai kurie grupės nariai kasdien stengiasi išeiti į lauką ir patikrinti, ar dalijami konservuoti maisto produktai. Nors iš mažėjančių kviečių ir vandens atsargų jie gali išsikepti duonos kaimyno malkinėje krosnyje, daugiau nei vienam valgiui per dieną jų neužtenka.
Ypač sunki padėtis 30 vaikų, iš kurių 10 yra jaunesni nei penkerių metų.
„Jie visada prašo maisto ir vandens, o mes stengiamės jiems kiek tik galime daugiau. Tai labai sunku, – sakė jis. – Mes, vyresni žmonės, galime šiek tiek ištverti, galime likti alkani, bet kai vaikai prašo maisto, negalime jiems atsisakyti.“
I. AlAgha ypač nerimauja dėl kai kurių grupės narių, tarp kurių yra nėščia moteris ir pagyvenęs diabetu sergantis vyras, kuriam, pasak jo, netrukus baigsis vaistai, sveikatos. Jei kas nors sunkiai susirgs, grupė negalės jų nuvežti į ligoninę.
Įvykiai labai paveikė ir paties Ibrahimo vaikus. Vos trejų ir ketverių metų Omaras ir Eileen išsigąsta išgirdę smūgį ar sprogimą. Ibrahimas ir jo žmona bando įvairiais būdais juos išblaškyti, pavyzdžiui žaisdami žaidimus.
Naktį sprogimų triukšmas ne kartą nutraukė jų miegą. Ibrahimas atviravo, kad labiausiai dėl situacijos nerimauja aštuonmetis Sami. Jis bijo, kad dronai pataikys į jį.
„Jis supranta, kas vyksta. Jis girdi ir jaučia, kokį nusivylimą išgyvename, ir tikrai nerimauja“, – sakė jis.
Kol sąlygos Gazoje blogėja, Ibrahimas ir jo šeima visomis išgalėmis stengiasi grįžti į Dubliną ir bendrauja su Airijos ambasada dėl evakuacijos. Šeštadienį jie leidosi į rizikingą kelionę iš Chan Juniso į Rafos pasienio perėją su Egiptu – vieną iš dviejų sausumos kelių iš Gazos ruožo.
Tačiau kai jie ten nuvyko, anot Ibrahimo, jie gavo pranešimą iš ambasados, kuriame jiems liepiama sugrįžti atgal. Šiuo metu jis nerimauja, kad gali pritrūkti degalų, kad galėtų vėl pasiekti sieną, jei šiuo metu uždaryta perėja vėl bus atidaryta. Net jei jis turės degalų, gali prarasti ryšį su ambasada, jei nutrūks telefono ryšys.
„Pradedu prarasti viltį“, – teigė jis.
Po antradienį Gazos mieste esančioje arabų ligoninėje „Al-Ahli“ nugriaudėjusio sprogimo, kuris, kaip baiminamasi, nusinešė šimtus žmonių gyvybių, Ibrahimas teigė, kad jų perpildytuose namuose Chan Junise niekas negalėjo miegoti.
„Mes tikrai baiminamės dėl savo gyvybių. Nėra jokių ribų, bet kas, bet kur gali tapti taikiniu, – sakė jis. – Kasdien darosi vis blogiau“.
