Tačiau penktadienio rytą, pasibaigus paliaubų terminui, kovos atsinaujino. Izraelio kariuomenė išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad ji atnaujino kovas prieš „Hamas“ Gazos Ruože, kaltindama ginkluotą palestiniečių grupuotę pažeidus paliaubų sąlygas ir apšaudžius Izraelio teritoriją. Gauta pranešimų apie sprogimus ir susišaudymus šiaurinėje Gazos Ruožo dalyje.
Nuo pat sprendimo po spalio 7 d. išpuolių imtis griežto ginkluoto atsako už karinį požiūrį agresyviausiai pasisakė gynybos ministras Yoavas Gallantas. Premjeras Benjaminas Netanyahu per visą krizę laikėsi aršios pozicijos, tačiau jis pozicionavo save kaip šalies politinį lyderį, griežtai karinius reikalus palikdamas buvusio profesionalaus kariškio rankose.
Y.Gallantas, dar neseniai buvęs aktyvus generolas, karjerą pradėjęs kaip jūrų desantininkas ir vadovavęs Izraelio invazijai į Gazos Ruožą 2010 m., yra žinomas kaip žodžių kišenėje neieškantis generolas. Šių metų pradžioje jis perspėjo „Hezbollah“, kad Izraelis „grąžins Libaną į akmens amžių“, jei bus užpultas.
Operacijų prieš Gazos Ruožą pradžioje jis Izraelio priešus pavadino „žmogiškais gyvuliais“. Kariuomenės nariai, pradedant aukščiausio rango generolais ir baigiant paskutiniu rezervistu, beveik neabejoja, kad tai, ką sako Y.Gallantas, atspindi oficialią politiką.
Pirmadienį, paskutinę pradinės keturių dienų paliaubų dieną ir prieš paskelbiant apie pirmąjį jų pratęsimą dar dviem dienomis, jis aiškiai išreiškė savo norus ir ketinimus, sakydamas grupei karininkų ir kareivių, kad paliaubos truks neilgai: „Jūs turite kelias dienas. Kai grįšime į kovą, panaudosime tokias pat ir dar didesnes pajėgas ir kovosime visame Gazos Ruože.“
Galima daryti prielaidą, kad Y.Gallantas daug aiškiau ir tiksliau atstovauja bei išreiškia Izraelio kabineto politiką Gazos Ruožo atžvilgiu nei B.Netanyahu, kuris vis dažniau tik stengiasi užsitikrinti savo politinį išlikimą.
Y.Gallantas nori tęsti karą, nes mano, kad kariuomenė gali pasiekti sėkmingesnių rezultatų, kuo greičiau bus atnaujintos kovos. Tačiau jis gali galvoti ir apie kitus dalykus: nepaisant Izraelio politinės tradicijos neabejoti šalies vadovybe vykstant karui, B.Netanyahu vis dažniau abejoja ne tik politiniai oponentai, bet ir buvę jo bendražygiai.
Dabar jau aišku, kad, nepaisant jo pagarsėjusio politinio užsispyrimo, B.Netanyahu turės prisiimti atsakomybę ne tik už tai, kad nesugebėjo užkirsti kelio spalio 7 d. įvykusiam Izraelio žvalgybos pažeminimui ir saugumo katastrofai, bet ir už tai, kad, nepaisydamas perspėjimų, jog tai pakenks šaliai, atkakliai bet kokia kaina siekė politiškai skaldančių teismų reformų. Tikėtina, jog karui pasibaigus Izraelis galutinai atsikratys B.Netanyahu.
Būdamas aukščiausio rango dabartinei koalicijai vadovaujančios partijos „Likud“ narys, Y.Gallantas turi suprasti, kad po B.Netanyahu politinio žlugimo partijai reikės naujo lyderio. Izraeliečiai dažnai pirmenybę teikia buvusiems pareigūnams, ypač jei jie turi sėkmingos veiklos patirties, todėl jis gali norėti užimti lyderio poziciją šiose lenktynėse, geriau anksčiau nei vėliau.
Nors jis asmeniškai nedalyvavo derybose, tačiau, būdamas vidinio sprendimus priimančių asmenų rato nariu, tikrai žinojo apie visus sunkumus, kylančius derantis dėl papildomos pertraukos nuo kovos.
Pirmadienį gynybos ministras atrodė toks tikras, kad paliaubos ilgai netruks, kad net nurodė, kaip vyks atnaujintos atakos: „Pirmiausia jie sulauks oro pajėgų bombų, po to – tankų ir artilerijos sviedinių bei D9 [šarvuotų buldozerių] pabūklų, galiausiai – pėstininkų apšaudymo.“
Jis taip pat paskelbė apie tolesnį kovos etapą, sakydamas, kad Izraelis kovos „visame Gazos Ruože“.
Sausumos invazijos pratęsimas į pietus nuo dabartinės Gazos miesto apsupties linijos reikštų pavojingą eskalaciją. Dėl Izraelio bombardavimų iš 2,3 mln. gyventojų Gazos Ruože mažiausiai 1,8 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, dauguma jų persikėlė į pietus.
Tai reiškia, kad pietinė dalis dabar yra tokia perpildyta, kad kyla pavojus, jog Izraelio antžeminis puolimas gali palikti Gazos gyventojams vienintelę išeitį – bandyti prasiveržti per pasienio tvorą į Egiptą.
Nuo pat konflikto pradžios Egiptas perspėjo, kad nepriims jokių pabėgėlių, baimindamasis politinės destabilizacijos ir pavojaus saugumui. Jei jis susidurs su šia realybe, gali tekti imtis blogiausio scenarijaus – panaudoti jėgą.
Toks suintensyvėjimas beveik neabejotinai į karą įtrauktų daugybę ginkluotų grupuočių ir valstybių, kurios iki šiol rodė kantrybę, tikėdamosi racionalios išeities.
Parengta pagal „Al Jazeera“ inf.
