Šiuo metu, Rusija nebėra akivaizdi karo pralaimėtoja. Jau kurį laiką ji nepraranda jokios užgrobtos teritorijos, todėl Ukraina karo dar tikrai nelaimi. Visose Europos sostinėse artėja rinkimai ir net ištikimos sąjungininkės Lenkijos ūkininkai kivirčijasi su Ukrainos kaimynais.
JAV Senato respublikonai gruodžio 6 d. vakare, vykstant priešpriešai su demokratais dėl JAV sienų ir imigracijos politikos, užblokavo teisės aktų paketo, į kurį įtraukta 60 mlrd. dolerių pagalba Ukrainai, judėjimą į priekį.
Bandydamas išeiti iš aklavietės, JAV prezidentas Joe Bidenas anksčiau trečiadienį kreipėsi į Kongresą, ragindamas neleisti, kad smulkmeniška partinė politika trukdytų teikti pagalbą Kijevui.
„Istorija griežtai teis tuos, kurie atsuka nugarą laisvei, – sakė prezidentas. – Negalime leisti V.Putinui laimėti“.
Ketvirtadienį Vašingtone kartu su JAV valstybės sekretoriumi Antony Blinkenu turėjo kalbėti ir naujai paskirtas Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Davidas Cameronas, nes Jungtinė Karalystė taip pat ragina tęsti tarptautinę paramą Ukrainai, kovojančiai su Rusijos invazija.
Vieningas tikslas ir ketinimai – tokie ryškūs per pirmuosius 21 mėnesį nuo svarbiausio įvykio Europoje po Berlyno sienos griuvimo – visada buvo išskirtiniai. Dabar gresia dar didesnė netvarka ir susiskaldymas.
Vašingtone demonstruojamas neužtikrintumas dar labiau glumina. Kongreso nenoras teikti skubiai reikalingą pagalbą dažnai aiškinamas tuo, kad susirūpinę respublikonai nenori įtraukti JAV į dar vieną konfliktą. Tačiau pagalba skirta būtent tam, kad to būtų išvengta: užtikrinti, kad Ukraina galėtų toliau kovoti su Maskva, o ne leisti V.Putinui priartėti prie NATO sienų tiek, kad JAV būtų priverstos kovoti už savo sąjungininkus asmeniškai, o ne per tarpininkus.
Prasidėjo nuosaikus kaltinimų žaidimas, daugelyje straipsnių aprašoma, kodėl Ukrainos kontrpuolimas nedavė ilgai lauktų rezultatų. Laikraštis „The Washington Post“ citavo anoniminius JAV pareigūnus, kurie aiškino, kad Kijevas per vėlai ėmėsi veiksmų arba neatidžiai klausėsi nurodymų.
Ukrainos pareigūnai vis dar turi stebėtis savo sąjungininkais, kurie tikisi, kad jie įvykdys sudėtingas karines atakas, neturėdami oro erdvės pranašumo, be kurio NATO kariuomenė net nesvarstytų jokių atakos galimybių.
Tai lėtas aktyvumo mažėjimas yra būtent tai, ko V.Putinas neabejotinai seniai norėjo. Ir tai nepaprastas posūkis autoritariniam lyderiui, kuris vos prieš šešis mėnesius susidūrė su atviru, bet neilgai trukusiu pakaliko Jevgenijaus Prigožino maištu.
J.Prigožinas žuvo, kartu su kitais svarbiausiais „Wagner“ veikėjais per paslaptingą lėktuvo katastrofą. Maskva disponuoja gausiais naftos pinigais. Kalėjimai pripildyti, regis, neišsenkančios „patrankų mėsos“. Rusijos kariuomenė atsistojo ant kojų ir kol kas didžiąja dalimi sulaikė Ukrainos kontrpuolimą – kartu su į jį investuotais milijardais dolerių, skirtų NATO mokymams ir ginkluotei.
Fronto linijos pasakoja tris istorijas. Vakaruose Ukraina drąsiai, nors ir sunkiai išsilaikydama, persikėlė per Dniepro upę, kad sukurtų priešakinį placdarmą, ir grasina pulti Rusijos prieigą prie Krymo iš vakarų. Už tai moka netoliese esantis Chersono miestas, kasdien apšaudomas ir beveik nebegyvenamas. Ukrainai šiame fronte gali nusišypsoti sėkmė, bet jos reikės daug, kad padėtis pasikeistų ir jos pajėgos būtų tinkamai aprūpinamos.
Centre, žemiau Zaporožės esančios fronto linijos, kurios kelis mėnesius buvo pagrindinis Ukrainos puolimo į Melitopolio miestą židinys, iš esmės nesikeičia. Čia tikėtasi proveržio – pagrindiniu rezultatu Vakarai ir Kijevas galėjo vadinti pergalę, atkirsti Rusijos žemyninę dalį nuo aneksuoto Krymo, – tačiau tai gali ir neįvykti. Artėjantis sniegas ir tamsa dar labiau sulėtins kovas.
Rytuose, Avdijivkos miesto apylinkėse, situacija dar grėsmingesnė. Jis neturi didelės strateginės vertės, tačiau simbolizuoja Rusijos neribotą toleranciją skausmui ir aukoms siekiant pagrindinės, triuškinančios pergalės. Jos pajėgos pamažu apsupa miestą, panašiai kaip anksčiau šiais metais apsupo Bachmuto miestą. Jos gali jį užimti ir prarasti tūkstančius žmonių. Baiminamasi, kad taip jie judės į priekį visoje Ukrainoje. Po vieną mažą bei brangiai kainuojančią pergalę.
Didžiausias V.Putino pranašumas yra tai, kad Vakarai nebeturi idėjų – Aljansas, kuris matė, kad jo pagrindinė strategija su Kijevu žlugo, ir dabar mano, kad daugiau tokios pat pagalbos iš esmės yra beprasmiška, nes karo negalima užtikrintai laimėti.
Netrukus V.Putinas gali pasirodyti palankesnis deryboms, o Europa gali pastūmėti Kijevą į jas, kad būtų ramu. Tačiau taip yra nepaisant to, kad dauguma Vakarų lyderių puikiai supranta, jog V.Putinu negalima pasitikėti ir kad Maskva diplomatiją naudoja kaip naudingą triuką savo kariniams tikslams pasiekti. Bet koks taikos susitarimas gali trukti tik tiek, kad V.Putinas galėtų atnaujinti atsargas, apsiginkluoti ir grįžti į Ukrainą.
Jei kitais metais JAV prezidento rinkimuose pergalę pasiektų Donaldas Trumpas, į šią Europos saugumui labai pavojingą mišrainę įsimaišytų nepaaiškinamo palankumo Kremliaus vadovui nestokojantis JAV prezidentas. D.Trumpas giriasi galįs sudaryti taikos susitarimą Ukrainoje per 24 valandas. Jam pasisektų, jei pats susitarimas truktų bent tas pačias 24 valandas.
Taigi, ką daryti dabar? Ką daro Ukraina? Pirma, Vakarai turi atsisakyti baimės prieš pažemintą Rusiją. Po išpuolių Rusijos žemyninėje dalyje, nepavykusio perversmo ir kelių jo Juodosios jūros laivyno laivų, persikėlusių į saugią pagrindinę Rusijos Juodosios jūros pakrantę, V.Putinas parodė, kad jis nesuinteresuotas eskalavimu. Jis stengiasi nugalėti savo silpną kaimynę ir visiškai negali mesti iššūkio NATO. Tas pats pasakytina ir apie branduolinį karą.
Antra, Vakarai turi visapusiškai apginkluoti Ukrainą – ir greitai. Lėtas ginkluotės tiekimo būdas pasirodė esąs katastrofiškas: JAV kariuomenės taktinės raketų sistemos (ATACMS), tankai „M1 Abrams“ – jie atkeliauja, bet per vėlai, kad ką nors pakeistų.
Trečia, Vakarai turi aiškiai pasakyti, kad joks taikos susitarimas su Rusija negali leisti jai išlaikyti sausumos koridoriaus per pietryčių Ukrainą tarp Rusijos žemyninės dalies ir Krymo. Tai atims iš Maskvos tai, ką ji gali vadinti strategine pergale.
Tačiau svarbiausia, kad Europa ir JAV turi išlaikyti įsitikinimą, jog tai yra egzistencinė kova dėl Vakarų saugumo. Nuo jos baigties priklauso Kinijos ambicijos Taivano atžvilgiu, pačios NATO sienų saugumas ir leidimas karo nusikaltimais kaltinamam lyderiui išsisukti nuo atsakomybės.
V.Putinas negali laimėti, kitaip kainą sumokės galbūt ne tik ši, bet ir ateinančios kartos.
Parengta pagal CNN inf.
