Interviu laikraščiui „Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung“ generolas pareiškė, kad jam kelia nerimą tai, kaip Rusija šiuo metu ginkluojasi.
Jis pridūrė, kad Vokietijai teks priprasti prie minties, kad vieną dieną šaliai gali tekti kariauti gynybinį karą.
Paklausus, ar Vokietijos kariuomenė būtų pajėgi atremti Rusijos puolimą prieš NATO po galimos karo Ukrainoje pabaigos, C. Breueris pabrėžė, kad šalis neturėtų kitos alternatyvos.
„Taip. Mes neturime kitos alternatyvos. Galime apsiginti ir apsiginsime“, – pareiškė jis.
Vis dėlto C. Breueris pripažino, kad kalbant apie nacionalinę ir Aljanso gynybą, Vokietijos kariuomenė turi trūkumų, nes daugelį metų daug dėmesio buvo skiriama tarptautinių krizių valdymui.
„Dabar matome Bundesverą (Vokietijos ginkluotąsias pajėgas), kuris dar nėra tam pakankamai parengtas“, – teigė jis ir pridūrė, kad egzistuoja struktūros, dėl kurių priimti greitus ir tikslingus sprendimus beveik neįmanoma.
Spalio mėnesį Rusijos valstybinės televizijos propagandistas Vladimiras Solovjovas savo laidoje grasino, kad Vokietija galiausiai egzistuos „po Rusijos vėliava“.
V. Solovjovas kritikavo Vokietiją už tai, kad ji padidino Ukrainai siunčiamų atsargų kiekį.
„Taigi mes neturime kitos išeities. Mes baigsime, dar kartą užimsime Berlyną, ir šį kartą neišeisime“, – pareiškė Kremliaus propagandistas.
Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius kalba apie Vokietijos gynybines pozicijas tokiais terminais, kurių nebuvo girdėti nuo pat 1990 m., kai šalis buvo suvienyta.
Praėjusį mėnesį laikraštyje „Tagesspiel“ B. Pistorius paragino imtis esminių pokyčių Bundesvere, kuriam, pasak jo, reikia esminės struktūrinės reformos, „kad ateityje jis būtų veiksmingas ir tinkamas karui“.
Tokia formuluotė smarkiai skiriasi nuo gana atsargių Vokietijos vyriausybių pastaraisiais dešimtmečiais taikytų karinės jėgos stiprinimo priemonių.
„Mums reikia keisti ne tik Bundesvero, bet ir politikos bei visuomenės mentalitetą, – pareiškė jis. – Ant kortos pastatytas mūsų šalies saugumas, o kartu ir socialinio sambūvio, pažangos ir ekonomikos augimo pagrindas. Kaip valstybė ir visuomenė turime sugebėti apsiginti ir būti atsparūs, kad ir ateityje galėtume gyventi taikoje, laisvėje ir saugume.“
Prasidėjus karui Ukrainoje, Vokietija iš pradžių vengė siūlyti Kijevui tiesioginių karinių atsargų. Tačiau netrukus po Rusijos įsiveržimo kancleris Olafas Scholzas dramatiškai pakeitė Vokietijos įsipareigojimus.
Savo vadinamojoje „lūžio taško“ kalboje Bundestage jis apibūdino „Putino karą“ Ukrainoje kaip karą, dėl kurio kyla pavojus grįžti į tamsiąsias Europos dienas iki 1940 m., darydamas užuominą į Vokietijos istoriją ir spausdamas parlamentarus pritarti ginklų ir atsargų siuntimui ES ir NATO nepriklausančiai sąjungininkei.
„Daugelis iš mūsų vis dar prisimena savo tėvų ar senelių pasakojimus apie karą, – sakė jis. – O jaunesniems žmonėms tai beveik neįsivaizduojama – karas Europoje. Daugelis jų išreiškia pasibaisėjimą.“
„Šio klausimo esmė yra ta, ar valdžia gali būti viršesnė už įstatymą. Ar leidžiame Putinui atsukti laikrodžio rodyklę atgal į XIX amžių ir didžiųjų galių amžių. Ar turime jėgų sulaikyti tokius karo kurstytojus kaip Putinas. Tam reikia mūsų pačių stiprybės“, – pareiškė jis.
Ši kalba buvo svarbus posūkis ne tik Ukrainos konflikte, bet ir Vokietijos vyriausybės pasitelkiamuose būduose diskutuoti apie karinę strategiją, kuri, atsižvelgiant į šalies istoriją iki 1945 m., ilgą laiką buvo sudėtinga tema.
Iki pastarųjų metų užteko prisidėti prie pasaulio saugumo per NATO, o ne vienašališkai didinant Vokietijos karinę galią, kad būtų išvengta nepatogių diskusijų apie tai, ką „stipri“ Vokietija galėtų reikšti Europai.
