Atvirai vertinti savo karines nesėkmes gali būti neprotingas žingsnis, nes dėl to gali sumažėti moralė ir parama. Buvusiam JAV prezidentui Barackui Obamai padidinus karių skaičių Afganistane, visuomenės parama ilgainiui mažėjo, iš dalies dėl to, kad trūko supratimo apie tai, kaip iš tiesų vyksta karas.
Ukraina savo bėdas labai menkai pristato daugiausia dėl savo sąjungininkų trumparegiškumo.
Kai kurių JAV Kongreso narių nesupratimas gniaužia kvapą, rašo CNN. Šią savaitę vienas kongresmenas pasiūlė Ukrainai įvardyti galutinę kainą ir konkretų, paprastą tikslą. Po dviejų JAV pasirinktų karų per du dešimtmečius, kainavusių trilijonus dolerių, stulbina, kad Kongreso atmintis tokia trumpa, o supratimas toks ribotas.
Vietoj to Kijevas nuolat nurodo praeities laimėjimus ir ateities tikslus. Jie susigrąžino maždaug pusę teritorijos, kurią pernai užėmė Rusija; jie strategiškai pakenkė jos buvimui Juodojoje jūroje. Jie turi planą 2024 metams, sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, bet jis yra slaptas.
Tačiau iš tiesų naudingiausia antraštė Kijevui turėtų būti ta, kad dabar fronto linijos jiems yra nepaprastai niūrios. Beveik visomis kryptimis naujienos yra prastos. Rusijos pajėgos atplėšia dalį rytinio Avdijivkos miesto – dar vieno miesto, kuriam Maskva, atrodo, mielai atiduoda tūkstančius gyvybių, nors jo svarba yra minimali. Palei Zaporožės frontą, kur buvo sutelktas kontrpuolimas, bet galiausiai pasirodė esantis lėtas ir nedavė rezultatų, rusų daliniai grįžo su nauja jėga, o gynyba Ukrainai brangiai kainuoja. Kijevo pajėgos drąsiai (arba kvailai) persikėlė per Dniepro upę ir šiek tiek pasistūmėjo į rusų linijas. Nuostoliai buvo didžiuliai, jų tiekimo linijos problemiškos, o perspektyvos miglotos.
Ukrainos pareigūnai teigia, kad dabar Kijevas beveik kasnakt patiria sparnuotųjų raketų atakas, kurias dažniausiai sulaiko priešlėktuvinė gynyba. Kol ši apsauga tęsis, Ukraina gali turėti šansų sulaukti pavasario su nepažeista infrastruktūra. Tačiau, pasak JAV prezidento Joe Bideno administracijos, oro gynyba gali būti pirmoji, kuri nukentės, kai baigsis JAV pinigai.
V.Zelenskio savaitė buvo išties siaubinga. Jo komanda trimitavo apie simbolinę derybų dėl narystės ES pergalę, o jis tai pavadino ženklu, kad „istoriją kuria tie, kurie nepavargsta kovoti už laisvę“. Tačiau norint iš tikrųjų tapti ES nare, karas turi baigtis, ir jis turi baigtis tuo, kad Ukraina išliktų gyvybinga valstybė. Nė vienas iš šių dalykų šiuo metu nėra garantuotas.
Vietoj to V.Zelenskis per keturias dienas turi drąsiai nusiteikti dviem neatidėliotinoms finansavimo katastrofoms. Vengrijos sprendimas vetuoti 50 mlrd. eurų ES finansavimą Ukrainos karo veiksmams buvo priimtas ES pareigūnams patikinus, kad sausio pradžioje greičiausiai bus balsuojama vienbalsiai ir teigiamai. Tačiau Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas – dešinysis populistas, nepaaiškinamai mėgstantis kaltinamąjį karo nusikaltėlį Vladimirą Putiną – atvėrė duris Europos susiskaldymui. Iki šiol Vakarų vienybė buvo išskirtinė. Tikėtina, kad per rinkimus visoje Europoje ir būsimus svyravimus išgirsime daugiau diplomatijos reikalavimų ir atsakymų, kaip baigsis karas.
V.Zelenskio kelionė į Vašingtoną ir jos metu išsakyti nuoširdūs prašymai nepavyko. Net jei Vašingtonui pavyks atnaujinti finansavimą kitų metų pradžioje, tai jau pakenkė Ukrainai. Dėl vilkinimo ir politinio teatro gyvybiškai svarbi pagalba, kuria siekiama apginti JAV sąjungininkes Europoje, NATO nares, kad jos nebūtų dar labiau įveltos į didžiausią sausumos karą Europoje nuo 1940 m., tapo partizaninių mainų objektu.
Debatai Kongrese vyko ne apie karo politiką Ukrainoje, Kijevo veiksmingumą ir ne apie tai, kodėl nepavyko kontrpuolimas. Jos buvo kur kas paviršutiniškesnės: keitimasis nuomonėmis dėl JAV pasienio politikos, kartu su nepagrįstais reikalavimais Ukrainai numatyti tolesnę karo eigą. Tai – žandikaulį atvėpti priverčianti JAV užsienio politikos nesėkmė, kurios padariniai atsilieps ateinančius dešimtmečius. Nuo to laiko, kai Neville'is Chamberlainas rankoje laikė popieriaus lapą, kuriame buvo nurodyta, kad su naciais galima derėtis, ant kortos nebuvo pastatyta tiek daug, sako CNN apžvalgininkas Nickas Patonas Walshas.
Karinė situacija Ukrainoje buvo niūri ir prieš Kongresui sustabdant JAV pagalbos teikimą. Dabar didžiausias iššūkis – galimybė, kad Ukraina gali susidurti su Rusija be NATO paramos – slegia tuos, kurie turėtų būti susitelkę į būsimus žiemos mūšius.
„Be pagalbos mums galas“, – ketvirtadienį CNN sakė vienas ukrainiečių medikas, kelis mėnesius „lopęs“ karius ir vasarą praradęs savo kolegą. Kiti kariai sugeba būti stoiškesni ir tvirtina, kad kovos toliau, nes neturi kito pasirinkimo. Tačiau JAV ir ES, arba vienos iš jų pinigų nebuvimas greičiausiai reikštų, kad didžioji Ukrainos dalis per ateinančius dvejus metus bus okupuota Rusijos, rašo N.P.Walshas.
Tai reikštų, kad prie pat NATO sienų atsidurs karinga, itin įkaitusi, keršto trokštanti Rusijos kariuomenė, o tai iš karto taptų Vašingtono problema. Kodėl? Todėl, kad, neskaitant NATO abipusės gynybos sutarties, grynai praktiniu lygmeniu saugios ir laisvos demokratijos Europoje yra pagrindiniai Amerikos prekybos partneriai ir JAV pasaulinės galios pagrindas.
Tačiau V.Zelenskis susiduria su sąjungininke Amerika, kuri yra tokia susiskaldžiusi ir nežino dalies savo politinių pažiūrų, kad turi apsimesti, jog viskas nėra taip blogai. Pripažinimas, kad Ukraina patiria sunkumų, tik sustiprina kai kurių argumentą, kad nėra prasmės finansuoti pralaimėtojus. Jei jis sako, kad Ukraina laimi, tai kodėl jai reikia daugiau pagalbos, paklaustų kritikai. O jei tai yra aklavietė, tai nėra jau taip blogai po dvejų metų, pridurtų jie.
Kai kurie kraštutiniai respublikonai tvirtina, kad neva nuo pradžių buvo aišku, jog Rusija galiausiai laimės, tad kam atidėlioti neišvengiamybę teikiant pagalbą, dėl kurios žūsta ukrainiečiai? Tiems, kurie nori pasakyti Ukrainai „ne“, nereikia jokių pasiteisinimų. Tačiau tai atitolina kitą, tamsesnį klausimą, kada pagaliau pasakyti „ne“ Maskvai?
„Kokią Ukrainos, o gal vėliau ir jos Europos kaimynių dalį V.Putinui priimtina pajungti prie savo teritorijos ar sulyginti su žeme? Ar šis klausimas bent kiek pažįstamas?“ – klausia N.P.Walshas.
Parengta pagal CNN inf.
