Tuo metu Pavlo yra pareigūnas, atsakingas už šaukimą į Ukrainos kariuomenę.
Dauguma tų, kurie norėjo kariauti, yra arba žuvę, arba sužeisti, arba vis dar įstrigę fronte ir laukia, kol juos pakeis naujokai. Kaip ir kituose miestuose, centriniame Čerkasų mieste jų rasti dabar, kai pirmasis entuziazmo ir energijos antplūdis išblėso, nėra lengva. Ukraina yra išsekusi, rašo BBC.
Nuogąstauja dėl ukrainiečių abejingumo
„Aš to nesuprantu. Žmonės atsipalaiduoja, tarsi karas būtų kažkur toli. Bet tai yra pilno masto invazija, o atrodo, lyg žmonėms vis dar nerūpi“, – teigia Pavlo. Jis nusivylęs dalies ukrainiečių abejingumu.
„Mums reikia, kad visi susitelktų, kaip tai darė pirmąją dieną. Tada visi buvo vieningi, kaip broliai“, – situaciją komentuoja Pavlo.
Vietoje to, Čerkasų saugumo tarnyba turi nuolat uždaryti vietinius socialinės žiniasklaidos kanalus, kurie įspėja žmones, kai šaukimo komandos yra mieste, ir perspėja, kurių vietų reikia vengti.
24-metis Pavlo daug paaukojo dėl savo šalies. Jis užaugo svajodamas būti kariu – prisiminus tai, jo akys užsidega – jis tarnavo kariuomenėje 2022 m. vasarį, kai Rusijos kariai peržengė sieną su Ukraina. Jis kovėsi netoli Kijevo, paskui Soledare, rytiniame Donbase, kur vyko žiaurus mūšis. Pirmąją karo vasarą jis buvo perkeltas į Bachmutą.
„Patekome į smarkų apšaudymą. Šalia manęs nukrito sviedinys. Aš praradau visą alkūnę. Nieko neliko“, – prisiminė jis, pasakodamas apie jo gyvenimą pakeitusią ataką. Tada jam pavyko palįsti po krūmu ir jis pradėjo melstis.
Kareivis prisipažįsta, kad patekimas į ligoninę buvo didžiulis palengvėjimas. Ne tik dėl to, kad išgyveno, bet ir dėl to, kad pagaliau atsidūrė už fronto linijos: „Ten buvo sunku. Net negaliu to išreikšti žodžiais.“
Jis pažvelgia žemyn ir nutyla. Pavlo sužeidimai buvo sunkūs. Jam buvo amputuota dešinioji ranka žemiau peties, jis vis dar jaučia skausmą toje vietoje, kur trūksta galūnės, o kojoje yra šrapnelių, protezas stipriai riboja jo judėjimą.
Tačiau jis norėjo toliau tarnauti, todėl tapo karininku, atsakingu už šaukimus į kariuomenę ir kasdien susiduria su vyrais, bandančiais išvengti tarnybos kariuomenėje.
„Vieną dieną jų vaikai paklaus, ką jie veikė per karą, kai vyrai kariavo. Kai jie atsakys, kad slėpėsi, tada jie nukris vaikų akyse“, – tvirtai rėžė Pavlo.
Tačiau kaina, kurią Ukraina moka už savo gynybą, jau dabar yra milžiniška. Paklausus Pavlo, ar kovose neteko draugų, jis prisipažįsta, kad iš visos su juo tarnavusios kompanijos „neliko beveik nieko“: „Liko tik tokie [sužeistieji] kaip aš. Kiti yra žuvę.“
Meldžiasi, kad karas pasibaigtų kuo greičiau
Toliau nuo rytinės fronto linijos tarp griuvėsių jau matyti atsigavimo ženklų.
Irpinė, esanti netoli Kijevo, buvo užimta Rusijos pajėgų pačioje karo pradžioje. Mieste stūkso nuo sviedinių sudaužyti pastatai, bet jau galima girdėti ir statybos darbų garsus.
Tiems, kurie neteko visko, dabar įrengti nedideli miesteliai iš surenkamų namų, kiekviename iš jų yra du kambariai ir dušas. Maždaug pusė šių namelių gyventojų yra iš paties Irpinės, kiti ukrainiečiai buvo perkelti iš dabartinės fronto linijos.
Lilija Saviuk su vyru ką tik persikėlė iš Ukrainos rytuose esančios Kachovkos, kuri vis dar okupuota Rusijos pajėgų. Jų sūnus Serhijus karo pradžioje pateko į nelaisvę ir buvo laikomas rūsyje. Lilija sako, kad jis buvo kankinamas už tai, kad šaukė proukrainietiškus šūkius.
Kai Serhijus išėjo į laisvę, jis išvyko iš regiono ir iš karto užsirašė kovoti už Ukrainą.
Lilijai beieškant nuotraukų telefone pasirodo baisių sužalojimų vaizdai. Didžioji dalis jos sūnaus kojos kūno buvo nuplėšta, o pėda – sudraskyta.
Serhijus buvo sužeistas praėjusį rudenį Avdijivkoje, kur vyko įnirtingos kovos. Ukrainos pareigūnai pripažįsta, kad jų kariuomenė šiame fronto taškė yra pralenkiama tiek karine jėga, tiek personalo kiekiu. Tuo metu kareivių skirtumas yra 8 prie 1 rusų naudai, BBC nurodė vienas šaltinis.
Lilija ir jos vyras negalėjo išvykti iš Kachovkos, nes jų senyvi tėvai atsisakė vykti kartu su jais. Taigi jie liko okupuotoje teritorijoje, išsigandę, kad rusai gali sužinoti, jog jų sūnus yra kareivis.
Galiausiai jie išvyko, kai Serhijus buvo sužeistas, kad galėtų būti su juo ligoninėje, tačiau Lilija verkė iš gėdos, kurią jautė palikdama artimuosius.
„Mes skambiname ir klausiame: „Ar ramu?“, – sako ji, turėdama omenyje, ar vyksta apšaudymas. – Visi ten laukia išlaisvinimo. Kad būtų daug garso. Bet ten tik tylu. Žmonės verkia jau tiek mėnesių, tačiau niekas negerėja“.
Tačiau tai nėra vienintelė Lilijos baimė. Ji rodo vaizdo įrašus, kuriuose matomas jos sūnus neįgaliojo vežimėlyje. Jie abu juokiasi, žaidžia sniege. Vėliau seka jam atliktų odos persodinimų nuotraukos, kuriose Lilija sako, kad gydytojai „padarė stebuklą“.
Tačiau Serhijus pasakė mamai, kad kai bus visiškai sveikas, sugrįš į frontą. Jis sako, kad ten trūksta kareivių. Tikina, kad reikalingas draugams. Todėl Lilija meldžiasi, kad karas spėtų pasibaigti.
„Manau, kad jis jau atliko savo pareigą, – su ašaromis akyse pripažįsta ji – Man, kaip motinai, nuodėmė tai sakyti, bet kol jis ligoninėje, galiu ramiai miegoti. Negaliu miegoti, kai jis yra fronto linijoje. Todėl džiaugiuosi, kad mano sūnus dabar nėra fronte, nors tikrai neturėčiau to teigti“.
„Mes negalime pasiduoti“
Čerkasų pakraštyje yra kapinės su ilga eile neseniai palaidotų žmonių. Jos skirtos įvairaus amžiaus miesto vyrams, žuvusiems kovose po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas davė įsakymą įsiveržti į Ukrainą.
Ukraina pagerbia žuvusiuosius kaip didvyrius, tačiau jų šeimos lieka gedėti.
Kiekvienas kapas papuoštas nacionalinėmis vėliavomis ir nuklotas vainikais bei gėlėmis. Prie kryžių pritvirtinti ar marmuriniuose antkapiuose iškalti karių atvaizdai su karine uniforma.
Inna dar negali prisiversti pakabinti sūnaus nuotraukos ant jo kapo. Paveikslas, kurį ji panaudojo jo laidotuvėms, vis dar yra namuose. Ji nepasirengusi jo paleisti.
Vladislavas Bykanovas žuvo praėjusių metų birželį sprogus minai netoli Bachmuto. Jam netrukus turėjo sueiti 23 metai ir jis jau buvo vado pavaduotojas.
„Tikiu, kad mano sūnus žuvo elgdamasis teisingai“, – tvirtai kalba Inna.
„Esu mokytoja ir visada vaikams sakau štai ką: mes esame teisūs, mes giname savo šalį ir savo vaikus. Mano sūnus gynė mus. Jis tikėjo šiuo reikalu. Ir aš tikiu“, – atvirauja Inna, prieš padarydama pauzę, kad įsižiūrėtų į aplink esančias vėliavas ir veidus.
Ji jau kurį laiką nesilankė kapinėse, o kareivių kapų eilė nuo to laiko dar išaugo.
„Manote, kad mano sūnus nebijojo? Aš irgi bijojau, kai jis nuėjo. Visi bijo mirties“, – dalies ukrainiečių sprendimą išvengti tarnybos komentavo moteris. – Bet gal labiau gąsdina būti pavergtam Rusijos? Dabar mes matome mirtį. Tai labai sunku. Labai sunku. Bet kelio atgal nėra. Mes negalime pasiduoti.“
Paruošta pagal BBC inf.
