Nuo to laiko jos užėmė keletą kaimų Ukrainos šiaurės rytų pasienyje ir bando veržtis į priekį, kol apginkluotos Ukrainos pajėgos bando sustiprinti susilpnėjusią fronto liniją, rašo BBC.
Buferinė zona ar gilesnis veržimasis?
Įžengdamos į Vovčanską, esantį vos 5 km nuo Rusijos sienos, ir užimdamos didelius Ukrainos teritorijos plotus Charkovo srityje, Rusijos pajėgos gali bandyti sukurti buferinę zoną, kad atremtų pačios Ukrainos tarpvalstybines atakas.
Matydamos palyginti prastą Ukrainos gynybos būklę, jos gali turėti ir kur kas ambicingesnių planų.
Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas jau kurį laiką kalba apie tam tikros „sanitarinės zonos“, kuri apsaugotų pietinę Belgorodo sritį nuo dronų ar raketų atakų, sukūrimą. Belgorodas taip pat pasirodė esąs pažeidžiamas dviejų Ukrainoje įsikūrusių Rusijos sukarintų grupuočių tarpvalstybinių įsiveržimų.
Gali būti, kad Rusija planuoja toliau veržtis per sieną į šiaurės vakaruose esantį Sumų miestą. Ukrainos karinės žvalgybos vadovas Kyrylo Budanovas mano, kad ten laukia „nedidelė pajėgų grupė“, pasirengusi veikti.
Naujasis Rusijos saugumo tarybos vadovas, buvęs gynybos ministras Sergejus Šoigu sakė tik tiek, kad kariuomenė žengia į priekį visomis kryptimis.
Tai gali reikšti veržimąsi gilyn į Ukrainą, siekiant priversti Kijevą atitraukti pajėgas nuo aršiausios fronto linijos rytiniame Donbase arba užgrobti vis daugiau teritorijos.
JAV įsikūręs Karo studijų institutas (ISW) mano, kad pagrindinis tikslas yra sukurti buferinę zoną, taip pat mano ir Rusijos karo analitikas Anatolijus Matvijčiukas.
Tačiau Rusijos pajėgos taip pat veržiasi link Lypčių kaimo, esančio maždaug už 20 km nuo Charkovo šiaurinio pakraščio, ir, jo žodžiais tariant, „per žiūronus praktiškai matome Charkovo priemiesčius“. Staiga užimti antrąjį pagal dydį Ukrainos miestą gali būti Rusijos taikiklyje.
Ar Charkovui gresia pavojus?
Charkovas, kuriame prieš karą gyveno 1,4 mln. gyventojų, pagal ekonominę svarbą Ukrainai nusileidžia tik Kijevui ir Dnieprui. Jis yra per arti sienos, kad turėtų pakankamą priešlėktuvinę gynybą, ir ne kartą buvo mirtinai apšaudytas Rusijos balistinėmis ir perdarytomis priešlėktuvinėmis raketomis bei sklendžiančiomis bombomis.
Jei Rusijai pavyktų jį užimti, A.Matvijčiukas sako, kad tai būtų „lūžio taškas“ kare ir smarkiai paveiktų Ukrainos pramoninį potencialą.
Tai atrodo mažai tikėtina. Ukrainos ir Vakarų komentatoriai įsitikinę, kad Rusija neturi tam išteklių. Jei pernai vasarį nuniokotam rytiniam Avdijivkos miestui užimti prireikė 80 tūkst. Rusijos kareivių, tai tokiam gerokai didesniam miestui, kaip Charkovas, reikėtų skaičiaus, kurio Rusija neturi.
V. Putinas yra sakęs, kad kol kas Charkovo užėmimas „nėra Rusijos plano dalis“. Tačiau dėl savo ambicijų Ukrainoje Rusijos diktatorius toli gražu ne visada sako tiesą.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, apsilankęs Charkove, sakė, kad padėtis regione „iš esmės kontroliuojama“, nors vietovė išlieka itin sudėtinga.
„Strateginis Rusijos karių ketinimas yra... apsupti Charkovą kaip regioninį centrą“, – sako Kijevo karinių ir politinių studijų centro vadovas Oleksandras Musijenka.
Taip jie ne tik sukurtų 10–15 km gylio buferinę zoną, sako jis, bet ir suteiktų Rusijai galimybę vėliau pulti Charkovą.
Ukrainos karinis tinklaraštininkas Jurijus Butusovas sako, kad ginant sieną buvo padaryta per daug klaidų ir dabar, kai Rusijos pajėgos pamatė, kokia plona yra gynyba, jos gali bandyti sukurti ir buferinę zoną, ir priešakinį placdarmą, kad galėtų įsiveržti gilyn į Ukrainos teritoriją: „Žinoma, toks yra jų tikslas.“
Rusijos dėmesys rytams
Jau daug mėnesių karas tęsiasi, o Rusijos pajėgos užsitikrino nedidelius laimėjimus didelėmis žmonių aukomis, ypač rytiniame Donecko regione.
Jackas Watlingas iš Karališkojo Jungtinių tarnybų instituto mano, kad pagrindinis vasaros puolimo tikslas – „išplėsti Rusijos puolimą Donbase“, siekiant nutraukti tiekimo linijas, o vėliau suteikti savo pajėgoms kelią į šiaurę ir pietus.
Kai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją, jos deklaruotas tikslas buvo užimti visą Donbaso regioną, kurį sudaro Doneckas ir Luhanskas.
Praėjus trims mėnesiams nuo Avdijivkos užėmimo, Rusijos kariuomenė nusitaikė į kitus taikinius į šiaurės vakarus nuo miesto, įskaitant strategiškai svarbų Časiv Jaro miestą ant kalvos.
„Foreign Policy Research Institute“ analitikas Robas Lee teigia, kad Ukrainos kariai, kurie buvo įsikūrę Časiv Jare galimai buvo perkelti į Charkovą, todėl Ukrainai ten liko mažiau dalinių.
Praradus Časiv Jarą, Ukrainos miestai Donbase taptų dar labiau pažeidžiami Rusijos puolimo.
Privertus Ukrainą skirti karius, priešlėktuvinę gynybą ir artileriją savo antrojo miesto gynybai, taip pat būtų daromas spaudimas toliau į pietus esančiai fronto linijai prie Dniepro upės, o vėliau kiltų grėsmė dideliam pietrytiniam Zaporožės miestui.
Rusijos pajėgos jau pareiškė užėmusios vieną pietinį kaimą, kurį Ukraina atgavo praėjusią vasarą. Net jei Ukraina vis dar kontroliuoja tą Robotynės kaimą, akivaizdu, kad Rusijos puolimas šiaurėje daro didelį spaudimą kitur esančioms Ukrainos pajėgoms.
Ar Rusija turi pakankamai išteklių, kad galėtų įsitvirtinti? Kijeve manoma, kad Rusijos pajėgų Ukrainoje dabar yra daugiau nei pusė milijono. Dėl to Ukrainos kariuomenė yra ne tik apginkluota, bet ir perpildyta, o V.Putinas gynybai ir saugumui dabar skiria apie 8,7 proc. visos Rusijos ekonominės produkcijos (BVP).
Tačiau už šiaurinės sienos laukiančių pastiprinimo pajėgų, kaip pranešama, yra tik 20 tūkst., o nepaisant visų pranešimų apie Kremliaus planus mobilizuoti dar 300 tūkst. rusų, tokių įrodymų nėra.
Nors visos Ukrainos karinės pajėgos sudaro apie 800 tūkst. karių, Rusija turi didelį kiekybinį pranašumą pagrindinėse kovos zonose. Vienas aukšto rango Ukrainos generolas sakė, kad vietomis šis santykis siekia net 10:1. Pranešama, kad panašus pranašumas yra ir kalbant apie sviedinius.
Neseniai Ukraina pasirašė įstatymą, kuriuo mobilizacijos amžius sumažinamas dvejais metais iki 25 metų, ir tai gali padidinti jos kariuomenės dydį, kaip pranešama, 100 tūkst. žmonių.
Tačiau šiam pokyčiui prireiks laiko. Kaip ir JAV ginkluotės tiekimas pagal 61 mlrd. dolerių pagalbos paketą, už kurį balandžio mėn. balsavo JAV Kongresas.
NATO vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas generolas Christopheris Cavoli sakė esąs įsitikinęs, kad Ukrainos kariuomenė gali išlaikyti liniją: „Rusai neturi skaičiaus, reikalingo strateginiam proveržiui atlikti... dar daugiau, jie neturi įgūdžių ir gebėjimų tai padaryti.“
O vasario mėnesį Ukrainos vyriausiuoju vadu paskirtas Oleksandras Syrskis yra laikomas Ukrainos kovų 2022 m. rugsėjį, kai kariuomenė išstūmė rusų dalinius iš daugiau kaip 500 vietų Donbase ir Charkovo srityse, architektu. Vienas iš jų išvaduotų kaimų buvo Vovčanskas.
Skirtumas dabar tas, kad Rusijos vadai bus pasimokę iš savo klaidų.
„Charkovo miestas ir visa Charkovo sritis dabar yra mūsų pastangų, kad Charkovo gyventojų gyvenimas būtų saugesnis, taškas“, – šią savaitę sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
Ko nori Putinas?
Kol Rusijos vadovas siekia laimėjimų vietoje, pasirodė ženklų, kad Kremlius gali būti pasirengęs grįžti prie prieš dvejus metus nutrauktų taikos derybų.
„Esame atviri dialogui dėl Ukrainos, tačiau tokiose derybose turi būti atsižvelgta į visų konflikte dalyvaujančių šalių, įskaitant ir mūsų, interesus“, – sakė V. Putinas Kinijos valstybinei naujienų agentūrai „Xinhua“.
Jo pastabos buvo išsakytos likus mėnesiui iki taikos aukščiausiojo lygio susitikimo Šveicarijoje, surengto prezidento V.Zelenskio prašymu.
Rusija nebuvo pakviesta į birželio 15–16 d. Liucernoje vyksiantį susitikimą, tačiau šveicarai teigia, kad jame dalyvaus daugiau kaip 50 šalių, įskaitant Ukrainą, ir bando į jį įtraukti Rusijos sąjungininkę Kiniją.
Parengta pagal BBC inf.
