Bet egiptietis visada prisimins pirmuosius du skenduolius, kuriuos ištempė ant kranto.
„Jie buvo Conoras O’Reaganas ir Martinas Gara. Airiai, kurie buvo laikomi atsargiais nardytojais, bet nuskendo 1997 metų lapkričio 19 dieną. Liūdna”, – išberia T. Omaras.
Darbas – jūros dugne
Mėlynosios skylės pakrantėje dažniausiai ramu. Tarekas neretai tiesiog sėdi ant smėlio, žvelgia į mėlynuojančius Akabos įlankos vandenis ir gurkšnoja arbatą su pienu.
Artimiausia gyvenvietė – kurortinis Dahabo miestelis, esantis už 10 kilometrų.
T. Omaro dienos panašios, nes veiklos jam atsiranda vieninteliu atveju – kai pranešama apie skenduolį jūros dugne.
Būtent čia ir nusidriekia jo darbo maršrutas.
„Sykį pamačiau paskendusius žmones 102 metrų gylyje. Jie vis dar laikė vienas kitą už rankų, – atsimena vyras. – Matyt, vienam neriant kilo problemų ir jis ėmė nevaldomai leistis žemyn, o kitas puolė į pagalbą.
O tuomet abu nardytojai prarado sąmonę.
Ir ką gali padaryti? Nieko, tik pastatyti atminimo akmenį ant kranto.”
T.Omaras lyg po namus vaikštinėja po įkaitusį paplūdimį.
Grupelės turistų – tarp kurių kasmet būna ir nemažai poilsiautojų iš Lietuvos – čia nardo su vamzdeliais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
Tai tikrai įdomu – iš karto po vandeniu lenktyniauja daugybė įvairiaspalvių žuvų. Tačiau Mėlynoji skylė garsi ne tik koraliniais rifais ir žuvimis.
T. Omaras parodo į ant įlankos šešėlį metančią uolą ir joje iškirstus žodžius „Žuvusiems atminti”. Ant didžiulio balto akmens surašytos visų Mėlynosios skylės pasiglemžtų skenduolių pavardės.
„Štai, – rodo egiptietis. – Jurijus, rusas. Nuskendo 2000 metų balandį, baisi tragedija. Jo kūnas gulėjo 115 metrų gylyje”.
Už kelių metrų – kitas vardas: „Jamesas, 2003-ieji. Gylys – 135 metrai. Yra atminimo lenta ir kitam rusui Andrejui. Tik jo kūno niekada taip ir neradau – jis nuskendo per giliai.”
Daugiau nei šimtas skenduolių
Paplūdimys iš tiesų atrodo tarsi kapinės. Iš viso čia stovi 14 atminimo akmenų Akabos įlankoje nuskendusiems nardymo mėgėjams.
Nepaisant to, panerti į Mėlynąją skylę – 26 metrų ilgio tunelį, kuriame įmanoma nusileisti į daugiau negu 200 metrų gylį, nuolat plūsta būriai žmonių.
Dažniausia iš netoliese esančio kurorto Šarm aš Šeicho.
Egipte apstu iš pirmo žvilgsnio patrauklesnių vietų nardyti. Ten ir koralai spalvingesni, ir žuvys gražesnės, ir laivų nuolaužos matyti.
Bet Mėlynoji skylė vis tiek vadinama garsiausia povandeninių nuotykių vieta pasaulyje.
Priežastis – itin didelė galimybė nuskęsti.
Nors oficialus sąrašas nesudarytas, T. Omaras mano, jog iš viso čia per pastaruosius 15 metų nuskendo ne mažiau kaip 130 narų. Ne tik mėgėjų, bet ir profesionalų.
O žmogaus, apie Mėlynąją skylę žinančio daugiau nei T.Omaras, nėra. Jis buvo pirmasis žmogus, palietęs šio garsiojo povandeninio tunelio dugną 209 metrų gylyje.
Netoli Egipto ir Libijos sienos gimęs 47 metų beduinas į Dahabą atvyko 1989-aisiais. Po trejų metų jis išmoko nardyti, o 1995 metais jau pradėjo dirbti nardymo instruktoriumi.
Nuo to laiko jis vienas atlieka visas misijas Mėlynojoje skylėje. Misijomis T. Omaras vadina nusileidimą į dugną ištraukti paskendusių nardytojų: „Po vandeniu aš pažįstu kiekvieną kampą, kiekvieną nuolydį.”
Vietiniai Dahabo gyventojai pasakoja apie legendą, kad nardytojus į dugną traukia nuskendusios merginos siela. Ji neva taip keršija savo tėvui generolui, privertusiam ją nusiskandinti Mėlynojoje skylėje.
„Tikrai ne, – nusišypso T. Omaras. – Čia tikrai nėra nei kokios nors pabaisos, nei undinėlės.”
Spąstais tampa ir chaosas
T. Omaras į Mėlynąją skylę neria iš karto, kai krantą pasiekia žinia apie iš dugno neiškilusį nardytoją. Daugiausia praeina septynios dienos, bet dažniausiai – dvi trys.
„Tėvai nori palaidoti savo atžalas. Be to, skenduoliai ilgainiui ima atrodyti gana baisiai. Kūnus pradeda graužti krabai, o tuomet palaikus geriau palikti dugne”, – pasakoja egiptietis.
Pasiekti Mėlynąją skylę nesunku. Nereikia plaukti valtimi ar laivu, nebūtina ir ilgai plaukti iki nėrimo vietos – paplūdimį nuo povandeninio tunelio skiria vos 10 metrų.
Vanduo šiltas, kūno neblaško stiprios srovės, o matomumas – puikus.
„Išties panerti į Mėlynąją skylę nesudėtinga. Priešingai – lengva. Bet būtent tai dažniausiai ir suklaidina nardytojus – jie nuvertina spąstus po vandeniu”, – tvirtina T. Omaras.
Klaidina ir pats Dahabas. Kadaise jis buvo mažytis žvejų kaimas, bet šiandien atvykėliai turi nerti į painų arabišką chaosą. O netvarka tinkamai pasirinkti nardymo įrangą ar instruktorių tikrai trukdo.
Miestelyje greta gausybės viešbučių driekiasi purvini restoranėliai, rikiuojasi nardymo įrangos pardavėjai ir nuomotojai.
Niekas dabar tiksliai nepasakytų, kiek Dahabe veikia nardymą siūlančių bendrovių. Oficialiai – 52, bet nemažai nardymo mokyklų neturi licencijos.
O tai ir tampa klastingomis pinklėmis naiviems ir patikliems turistams.
Arši konkurencija lemia gana žemas kainas. Vadinamasis pradinukų kursas Dahabe kainuoja vos 200 eurų, o panėrimas su kvėpavimo vamzdeliu – 25 eurus. Užsisakius penkis panėrimus, šeštasis – nemokamas.
Neatsargiausi – rusai
Bet turbūt svarbiausia tai, jog tik nedaugelis supranta, ką reiškia nerti kvėpuojant suspaustuoju oru, o ne gerokai saugesniais helio mišiniais „Trimix” ar „Heliox”.
O Mėlynojoje skylėje dažniausiai naudojami būtent suspaustojo oro balionėliai.
Kritinis gylis kvėpuojant suspaustuoju oru Akabos įlankoje – 56 metrai. Panėrus giliau kyla pavojus gyvybei.
Norėdama apsidrausti nuo galimų tragedijų po vandeniu, Egipto nardymo asociacija yra nustačiusi ribą: kvėpuodami suspaustuoju oru narai visoje Raudonojoje jūroje negali nusileisti giliau nei 40 metrų.
Tačiau Dahabe gylį galima nusipirkti. Rasti gidą, kuris už papildomą šimtą eurų sutiks palydėti narą į Mėlynąją skylę ir neužduos nereikalingų klausimų, nėra sunku. Tereikia šiek tiek atkaklumo.
Tokiems drąsuoliams nė motais nardymo sertifikatai ar registracijos knygelė, į kurią surašomas kiekvienas panėrimas ir konkretus jo gylis. Jiems svarbiausia viena: „Kada pradėsime leistis?”
T.Omaro teigimu, daugelis tokių narų – rusai. Rusijos piliečių – tiek instruktorių, tiek narų – reputacija Dahabe labai prasta. Jie laikomi neatsargiais.
„Tarsi žaistų rusišką ruletę”, – tarstelėjo egiptietis.
Nufilmavo savo mirtį
O žaidžiama išties su mirtimi. Patyrę narai žino – 10 metrų pakeliui į dugną prilygsta vienam „Martini” kokteiliui. O nežinant savo galimybių ribų apsvaigstama itin greitai.
Nepatyręs naras dažniausiai sutrinka 30 metrų gylyje.
Pakilęs spaudimas lemia tai, kad į kraują patenka per daug azoto, o tuomet žmogus jau nebesugeba blaiviai vertinti padėties.
Yra narų, kurie gali prisiekti, kad nusileidę į Mėlynąją skylę girdėjo Johanno Sebastiano Bacho koncertą vargonams. Kiti atsimena jautęsi tarsi prisiriję narkotikų.
Tiesa, taip, kaip mėgėjai išgerti pamažu pripranta prie didesnio alkoholio kiekio, taip narai gali lengviau ištverti didelę azoto koncentraciją organizme.
Lygiai taip pat, kaip įmanoma apsinuodyti alkoholiu, taip ir nusileidus pernelyg giliai nesunku prarasti sąmonę apsinuodijus deguonimi.
Šis elementas po vandeniu virsta gyvybei pavojingu toksinu.
T. Omaras prisimena bene garsiausią Mėlynosios skylės tragediją.
2000-aisiais čia nuskendęs rusas Jurijus Lipskis prie savo naro kostiumo buvo prisitvirtinęs vaizdo kamerą ir nufilmavo savo paties mirtį.
„Jis buvo išprotėjęs – į dugną nėrė be palydovo. Iškėliau jo kūną iš 91 metro gylio”, – prisimena egiptietis.
Vaizdo įrašas trunka 7 minutes ir 16 sekundžių.
J. Lipskis į dugną leidžiasi kvėpuodamas suspaustuoju oru.
Iš pradžių atrodo, jog viskas gerai, bet netrukus J. Lipskis pradeda nevaldomai leistis į dugną – 91 metro gylyje naras ima karštligiškai vartytis ir spardyti smėlį, o kamera išsijungia.
„Akivaizdu, kad jis apsinuodijo deguonimi. Be to, Jurijus buvo per sunkus – su savimi turėjo vaizdo kamerą, sunkias baterijas, vandens”, – teigia T. Omaras.
Pats nuskęsti nesibaimina
Padaryti lemtingą klaidą galima ne tik leidžiantis, bet ir kylant į viršų. O norėdamas apibūdinti šį procesą, T. Omaras vėlgi pasitelkia alkoholio pavyzdį.
„Juk po išgertuvių visada būna pagirios. Blaivytis visuomet patariama pamažu. Taip ir kylant į vandens paviršių skubėjimas reiškia pražūtį”, – tvirtina egiptietis.
Kylant gyvybiškai svarbu kelis kartus sustoti ir vis iš naujo priprasti prie skirtingo gylio ir mažesnio spaudimo.
Rekomenduojamas kilimo greitis – ne greičiau kaip 10 metrų per minutę.
Praėjusių metų lapkričio 7-ąją maskvietis Igoris Šalo į tokius profesionalų patarimus neįsiklausė.
Nusileidęs į 150 metrų gylį ir jau ėmęs kilti, rusas kažkodėl sutriko ir tiesiog šovė į viršų. Iškilęs jis jau buvo negyvas.
„I.Šalo tikriausiai burbuliavo kaip „Pepsi-Cola” buteliukas”, – įsitikinęs Dahabe dirbantis medikas Heikalas Tawabas, kuris dėl pavojų Mėlynojoje skylėje niekada neišjungia savo mobiliojo telefono.
Galutinis rezultatas – dešimtys skenduolių. O ištraukti juos – T. Omaro darbas.
„Man nesvarbu pinigai, aš jų neprašau. Reikia tik padengti nusileidimo ir pakilimo išlaidas, – aiškina egiptietis. – O kaip aš aptinku kūnus? Na, jei aš paslėpčiau ką nors jūsų sode, jūs greitai tai surastumėte.”
T. Omaras puikiai pažįsta Mėlynąją skylę.
Paklaustas, ar nebijo pats čia nuskęsti, po sekundės nusišypso ir papurto galvą: „Tikrai ne.”
Garsiausios pasaulyje nardymo vietos
* Ningalu jūrinis draustinis Australijoje. Čia daugelis gamtos stebuklų slepiasi po vandeniu, kur nusidriekęs požeminių olų ir vandens takų tinklas. Po vandeniu apstu bangininių ryklių (nuotr.) ir jūrų vėžlių.
* Didysis barjerinis rifas Australijoje. Šis rifas driekiasi 2 tūkst. kilometrų ir yra sudarytas iš 2 tūkst. skirtingų rifų bei 71 koralinės salos. Čia gyvena daugiau kaip 3 tūkst. gyvūnų rūšių.
* Ras Muhammado nacionalinis parkas, priklausantis Saudo Arabijai, bet administruojamas Egipto. Čia po vandeniu – ne tik puikus matomumas, bet ir per Antrąjį pasaulinį karą nuskendusių karo laivų nuolaužos.
* Galapagų salos Ramiajame vandenyne. Salose retų grožybių daug ir ant kranto, bet po vandeniu įmanoma išvysti garsiuosius kūjaryklius, plaukiojančius po visą Ramųjį vandenyną.
* Maldyvai, Indijos vandenynas. Čia vanduo įkaista iki 30 laipsnių, o jame matomumas siekia net 40 metrų. Įmanoma pamatyti iki tūkstančio žuvų rūšių.
Egipto gelmės pasiglemžė ir lietuvės gyvybę
* 2008-aisiais skaudi tragedija sukrėtė Lietuvos medikų bendruomenę – Egipte nuskendo garsi plastinės rekonstrukcijos chirurgijos specialistė Eglė Knėpienė. E. Knėpienei sustojo širdis naktinio nardymo Raudonojoje jūroje metu panėrus į 20 metrų gylį. Moterį dar bandyta gaivinti, tačiau jos gyvybės išgelbėti nepavyko. Medikė iš Lietuvos buvo profesionali nardytoja, tad mirtis ją greičiausiai pakirto ne dėl aplaidaus pasirengimo.
* Specialistų teigimu, nors pagal statistiką nardymas yra viena saugiausių sporto šakų, prieš neriant būtina žinoti, ar tai daryti leidžia sveikata. Pavyzdžiui, neriant gali susiaurėti kraujagyslės, todėl padidėja kraujospūdis. O jei pavėluojama išnerti, gali pavojingai sumažėti deguonies kiekis kraujyje.
* Dieną prieš neriant negalima vartoti alkoholinių gėrimų, priešingu atveju sutriktų koordinacija, vidaus organų veikla. Neleidžiama nerti ir likus parai iki skrydžio lėktuvu, o nepailsėjusio žmogaus organizmą dideliame gylyje gali ištikti toksinė narkozė.
