Su maistu lygiai taip pat – kiekvienas asmuo pats savarankiškai nusprendžia, ką, kaip, kur ir kada valgyti. O proceso neišvengiamybė maistą paverčia bene ryškiu politiniu įrankiu - dešrainis rankoje gali suveikti efektyviau už skambiausią propagandos šūkį.
Ypač rinkiminių kampanijų įkarštyje, kai net menkiausias politikų žingsnis ar poelgis (taigi, ir kąsnis) gali labai lengvai nulemti rinkėjų poslinkį į vieną ar į kitą pusę.
Ir kas, jeigu ne Jungtinių Valstijų politikai šį socialinės manipuliacijos įrankį yra įvaldę tobuliausiai?!
Kur, jeigu ne šioje valstybėje kiekvienų politinių lenktynių darbotvarkėje stengiamasi nepamiršti palikti vietos viešai lyderių užkandai ar pietums kavinėje, kurią mėgsta paprasti žmonės.
Toks valgymas nepraslysta pro laikraščių puslapius ir neišblėsta, nepatraukęs konkrečios žmonių grupės. Toks poelgis yra užkoduota žinutė: „Aš esu toks pats kaip ir jūs. Aš esu savas.“
Viskas prasidėjo nuo dešrainių
JAV magnatas Nelsonas Rockefelleris yra pasakęs: „Nė vienas JAV kandidatas į prezidentus negali tikėtis sėkmės, jei prieš tai jis nebuvo nufotografuotas valgantis dešrainį.“
Dešrainiai – tai vienas iš JAV kultūrinių-kulinarinių simbolių. Paprastos visuomenės maistas – nebrangus, kasdienis, visiems prieinamas, todėl politikai itin mėgsta pasinaudoti juo kaip tam tikru solidarumo ženklu. Dwightas Eisenhoweris, Ronaldas Reaganas, George'as Bushas, Billas Clintonas, Barackas Obama – vis jie buvo užfiksuoti viešose vietose kertantys dešrainius, o už to slypinti žinutė dažniausiai būdavo labai paprasta: „Pažiūrėkite, mes valgome lygiai tą patį, ką ir jūs!“ Tai visuomenės glostymas, mylavimas ir pataikavimas jai.
Maistas suvienija ir suformuoja tam tikrą bendrą identitetą, todėl prezidentai, norėdami palenkti į savo pusę rinkėjus, yra priversti valgyti tai, ką valgo didelė dalis amerikiečių. O greta paties valgymo ne ką mažiau svarbi yra ir vieša šio proceso demonstracija. Ji tampa savotiška solidarumo išraiška, vienybės pagrindu pasirenkant kažką, kas pažįstama, priimtina ir pasiekiama kiekvienam.
Ir kas gali būti geriau, jei ne dešrainiai? Dar 1939 metais tuometis prezidentas Franklinas Rooseveltas jais vaišino Anglijos karalių George'ą per šio viešnagę Valstijose, o po Antrojo pasaulinio karo Jaltoje prie derybų stalo jais mėgavosi jau drauge su Winstonu Churchillu ir Stalinu.
Nežinia, ką tai turėjo simbolizuoti – ar JAV prezidento prisirišimą prie savo šalies, ar Amerikos viršenybę kitų valstybių atžvilgiu, ar tiesiog paprastą svetingumą, tačiau aišku viena – dešrainiai visuomet buvo Jungtinių Valstijų tapatybės dalis.
Vien per Nepriklausomybės dienos šventę visoje šalyje dešrainių suvalgoma daugiau kaip 150 milijonų. Šio skaičiaus nepamiršta nė vienas kandidatas į prezidentus. Dešrainiai tampa kiekvieno jų viešosios retorikos dalimi – tam tikras prielankumo visuomenei spektaklis, už kuriuo slypi gerai apskaičiuota strategija į pergalę.
Būta ir nesėkmių
Vis dėlto, tokie kandidatų į prezidentus rinkiminiai triukai ne visuomet buvo lydimi sėkmės. Dar prieš pralaimėdamas Richardui Nixonui 1972 metais, jo varžovas George'as McGovernas patyrė daug didesnį pažeminimą, kai viename iš Niujorko prekyviečių užsisakė košerinį dešrainį ir stiklinę pieno. Nors tai tebuvo siekis pamaloninti gana gausią miesto žydų bendruomenę, bet didelė visuomenės dalis to nesuprato ir negailestingai pasmerkė G. McGoverną pralaimėjimui.
Vėliau panaši nesėkmė ištiko ir būsimą prezidentą Geraldą Fordą, preliminariuose rinkimuose lenktyniavusį su visąlaik gana atsakingai ir sėkmingai maistą besirinkusiu Ronaldu Reaganu. Siekdamas pagerinti savo įvaizdį Amerikos meksikiečių akyse, G. Fordas nuvyko į San Antonijų, kur prielankumo vietinei bendruomenei išraiška turėjo tapti jo mėgavimasis tradiciniu meksikietišku vyniotiniu su kukurūzų lapais (tamale).
Tačiau problema buvo ta, jog iki tol G. Fordas taip ir nebuvo gerai susipažinęs su vietinės virtuvės tradicijomis, o jau po pirmo kąsnio tai tapo akivaizdu visiems.
Reikėjo netgi restorano šefo įsikišimo, kad šis pašalintų kukurūzų lapus, kurie, kaip būsimam prezidentui vėliau tapo aišku, nėra valgomi. Ir nors G. Fordas galiausiai laimėjo prezidento rinkimus, tačiau Teksaso apygardoje jam visgi teko skaudžiai nusileisti Reaganui. Matyt, visuomenė taip ir nesugebėjo atleisti dėl tų nelemtų kukurūzų lapų.
Valgyk tai, ką mėgsti
Didžiausios nesėkmės gresia tuomet, kai atsiduriama naujoje ar svetimoje erdvėje: patiekalas yra nepažįstamas arba dar blogiau – netgi nemėgstamas.
Dažnai taip nutinka tada, kai žūtbūt siekiama pamaloninti tam tikrą žmonių grupę, glaudžiai susijusią su konkrečiomis kulinarinėmis tradicijomis. Vis dėlto, čia bene visuomet iškyla neišmatuojamas pavojus tiesiog nežinoti, kaip vieną ar kitą patiekalą valgyti ar net kaip jį užsisakyti.
Tokia nelaimė būtent ir ištiko Johną Kerry, 2003 metais besivaržiusį dėl JAV demokratų kandidato į prezidentus vietos.
Kai siekdamas vietos gyventojų balsų jis atvyko į vieną nedidelį Filadelfijos miestelį ir užsisakė šią vietą itin garsinantį kepsnį su sūriu, Kerry padarė esminę klaidą - paprašė šveicariško sūrio ant savo patiekalo.
Kitą dieną kone visų laikraščių pirmieji puslapiai mirgėjo antraštėmis: „Filadelfijoje galiausiai buvo išnarpliota mįslė, kas bus Demokratų partijos kandidatas į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus“. Tai, ką padarė Johnas Kerry, buvo nedovanotina, kadangi niekas niekada neužsisakinėja Filadelfijos kepsnio su šveicarišku sūriu. Tai žino visi vietiniai, o šitoks jo poelgis parodė J. Kerry neišmanymą ir vietinės bendruomenės tradicijų nežinojimą. Geriausiai čia tinka senas posakis: „Kai esi Romoje, elkis kaip romėnas“. Pastarąją pamoką J. Kerry teko skaudžiai išmokti.
O Billas Clintonas savo kadencijos metu sulaukė daugybės simpatijų dėl nors ir labai nesveikų, tačiau itin amerikietiškų savo valgymo įpročių.
Dešrainiai, mėsainiai, aštrūs sūrainiai, sultinga jautienos išpjova, ant grotelių kepta kiauliena, gruzdinta vištiena ir saldžiųjų bulvių pyragas ar cinamoninės bandelės desertui – visa tai buvo įtraukta į prezidento valgiaraštį. Tiek viešai, tiek ir už uždarų durų – visuomet toks pats.
O nuolatinis B. Clintono maršrutas į greitojo maisto restoraną „McDonald's“ dar per 1992 metų rinkiminę kampaniją prieš G. Bushą, galintį būti bet kuo, bet tik ne greitojo maisto entuziastu, buvo bene ryškiausias maisto, kaip tam tikros politinės žinutės, atspindys. Joje slypėjo amerikietiškosios kultūros, paprastumo pažadas, kuris galiausiai leido B. Clintonui atsisėsti į prezidento kėdę.
Iš savo pirmtakų neabejotinai mokosi ir Barackas Obama. Nors jo perduodama žinia yra kritikuojama daugybės gydytojų kaip itin nesveika, tačiau visuomenei tai glosto širdį. Ir pilvą taip pat. Pica, mėsainiai, kola, spurgos, alus – toks tas B. Obama, kiekvieno rinkiminio turo po Ameriką metu niekada nepraleidžiantis progos užsukti į žymiausias vietos užkandines, kepyklėles bei šokoladines.
Be to, jis propaguoja ir viešo valgymo su kitų valstybių lyderiais idėją. 2010 metais JAV lankėsi Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy su žmona Carla Bruni. B. Obama juos vaišino ne kuo kitu kaip vienais geriausių Vašingtono dešrainių.
Šį patiekalą JAV lyderis valgė ir su britų premjeru Davidu Cameronu ir stebėjo studentų lygos krepšinio varžybas.
O buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pertraukos tarp įtemptų derybų dėl bendros branduolinės strategijos metu buvo pavaišintas sultingu amerikietišku sūrainiu ir didele lėkšte gruzdintų bulvyčių, kurią, rodydami abipusį draugiškumą, lyderiai netgi dalinosi tarpusavyje.
Lyderių maistas – visuomenės atspindys
Prezidentų viešo valgymo tradicijos Jungtinėse Valstijose yra itin gajos, ypač kai kalba pasisuka apie senąjį amerikietišką kulinarinį paveldą. Nei vienas politikas nenori viešai demonstruoti savo vizitų į prašmatnius restoranus, kuriuose gali sau leisti pavakarieniauti tik turtingi žmonės, tačiau mažos užkandinės – tai jau visai kitas reikalas.
Pastarosios – tai visos Amerikos atspindys, persipynęs kultūrine įvairove, ilgametėmis tradicijomis ir tuo, kas per ilgą laiką suformavo bendrą Amerikos veidą. Lankydamiesi jose politikai bando parodyti, kad už politinės retorikos, Baltųjų rūmų spindesio ir aukštos visuomeninės padėties iš tiesų slypi paprasti piliečiai, mėgstantys dešrainius ir kokakolą.
Ar jie iš tikrųjų tokie – čia jau kitas klausimas, tačiau daugeliu atvejų tokie gestai tampa gana sėkminga apeliacija į visuomenės prielankumą. Tad perfrazuojant N. Rockefellerio žodžius, galbūt vertėtų teigti, kad nė vienas JAV kandidatas į prezidentus negali tikėtis sėkmės, jei prieš tai jis neišlaikė visuomenės maisto testo.
Žvelgiant į nūdienos realijas, galima išvysti gana intriguojantį paveikslą: Barackas Obama, aiškiai save apibrėžęs gilių tradicijų ir greitojo maisto valgymo terminais, prieš absoliučiai priešingame poliuje stovintį Mittą Romney. Vedinas mormoniškojo tikėjimo principų ir apeliuojantis į sveiką mitybą, natūralų ir konservantais nepažymėtą maistą, M. Romney ragina visuomenę naujovėms ir geresniam gyvenimui, kartu rizikuodamas. Nors daugelis amerikiečių vis dažniau ima jausti prielankumą sveikesnei gyvensenai, tačiau dar nėra aišku, ar šios naujovės yra pajėgios išstumti per ilgą laiką įsikerojusias nelabai sveikos mitybos normas.
Tik laikas parodys, ar M. Romney rizika pasiteisins, bet turbūt neverta ginčytis dėl to, jog būsimi rinkimai leis susirungti ne tik dviem viena kitai prieštaraujančioms stovykloms politine ar ekonomine prasme, bet ir dviem skirtingoms valgymo tradicijoms. Cholesterolio bombas amerikiečių gyslose sprogdinančio greitojo maisto chuliganas Barackas Obama prieš pavyzdingąjį natūralumą ir „teisingą“ mitybą propaguojantį aristokratą Mittą Romney.
