Anot instrumento savininkės, jis geros būklės ir vis dar neblogai skamba.
Tačiau praėjo keturi mėnesiai, bet nė vienas žmogus nesusigundė perimti senojo Karen pianino globą.
„Nepaskambino niekas. Tyla“, - naujo šeimininko paieškos rezultatus apibūdino moteris.
Amerikietė pasakojo, kad instrumentą nupirko savo vaikams, kai jie dar buvo maži. O dabar ji nori atnaujinti namus, jai trūksta erdvės.
„Mano dukra jį myli. Jeigu ji žinotų, kad pianinas pateks į gerus namus, būtų lengviau. Mintis, kad jis gali būti sunaikintas, sugniuždytų ją. Tai – sunkus sprendimas“, - prisipažino Karen.
Restauravimas – pinigai į balą?
Johnas Gistas iš Luisvilyje (Kentukio valst.) įsikūrusios bendrovės „Gist Piano Center“ žino daugybę žmonių, kurie išgyvena panašius vidinius prieštaravimus, kurie kankina K. Harper.
„Pianinas – kaip žmogus. Jo sveikata po truputį silpsta. Vis daugiau ir daugiau pianinų iškeliauja į kapus. Taip ši rūšis po truputį nyksta, - aiškino J. Gistas, kurio šeimos bendrovė prekiauja pianinais ir juos remontuoja.
Vyras atskleidė, kad jis kasdien sulaukia 10 – 15 žmonių skambučių, kurie klausia, kiek vertas jų pagyvenęs instrumentas.
Tačiau, anot J. Gisto, realybė tokia, kad visa daugelio senų pianinų vertė – tai tik sentimentai, kuriuos jiems jaučia šeimininkai.
Tiesa, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, „Steinway & Sons“ pianinai net ir pasenę išlaiko savo vertę.
Pasak specialisto, restauruoti seną instrumentą neverta. Mat pianino atnaujinimas gali kainuoti netgi daugiau, nei kainuoja pats daiktas.
Taip yra todėl, kad instrumentas turi tūkstančius dalių, tad jo restauravimas užima labai daug laiko ir reikalauja specialisto žinių. Vien jo poliravimas gali trukti apie 70 valandų. Beje, restauratoriai senus pianinus dažnai lygina su antikvariniais automobiliais: pigiau nusipirkti naują, nei restauruoti ir išlaikyti seną. Tai gali būti hobis, bet ne praktinis sprendimas.
„Dažniausiai tai bus tiesiog pinigų išmetimas į balą“, - neslėpė J. Gistas, keletą kartų per dieną žmonėms duodantis paprastą patarimą: „Tiesiog atsikratykite jo.“
Apibrėžė šeimos statusą
Tik nedaugelis prieš 100 metų būtų pagalvojęs apie tokią liūdną pianinų ateitį.
XIX a. pradžioje pianinas buvo aukštesniosios ir viduriniosios klasės atstovų (pavyzdžiui, gydytojų ar teisininkų) privalomas atributas. Tačiau amžiaus pabaigoje savo namuose jį jau turėjo ir daugelis anglų angliakasių.
Pianinas buvo svarbus namų akcentas, skirtas ne tik pramogoms, bet šeimos statusui apibrėžti. Jį paprastai statydavo geriausiame namo kambaryje, kur instrumentą galėdavo pamatyti į svečius užsukę kaimynai.
Be to, pianinas buvo svarbus netgi ieškant jaunikio! Manyta, kad jauna moteris, kuri moka gražiai groti pianinu, yra labiau tinkama santuokai.
Masinė gamyba pakenkė kokybei
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pianinų gamyba klestėjo. Šis instrumentas netgi tapo savotišku epochos simboliu.
Jungtinės Karalystės pianinų industrijos širdis prieš 100 metų buvo Londono Kamdentaunas. Čia veikė apie 100 nedidelių fabrikėlių ir dirbtuvių, kuriose pačiais geriausiais laikais (1920 m.) plušėjo apie 6 tūkst. žmonių.
Tuo metu JAV pianinų gamybos centras buvo Niujorkas.
Iš šių dviejų miestų pianinai, tarsi viena kitą bandančios užgožti potvynio bangos, plaukė į visą pasaulį.
O kadangi pianinų paklausa buvo tokia didelė, ir jie gaminti didžiuliais kiekiais, jų kokybė ne visuomet buvo pati geriausia.
„XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje jais buvo prekiaujama masiškai. Pianinai buvo gaminami ne tam, kad ilgai tarnautų, o tam, kad juos būtų galima parduoti“, - pastebėjo Oksforde veikiančios bendrovės „Roberts Pianos“ atstovas Marcusas Robertsas.
Anot jo, pianinas, kaip ir namas, turėtų būti statomas bent jau ant gerų pamatų. „Pigūs pianinai niekada nebuvo gerai surenkami“, - įsitikinęs specialistas.
Būtent tokie instrumentai šiais laikais dažniausiai ir keliauja į šiukšlyną.
Pianino dabar geidžia kinai
Jungtinėse Valstijose per pastaruosius 10 metų pianinų pardavimai sumažėjo perpus. Užtat dvigubai išaugo elektroninių pianinų paklausa.
Anksčiau senojo tipo pianinų žinovai labai kritikavo šias modernias instrumento versijas. Tačiau ilgainiui pastarųjų kokybė gerokai išaugo. Be to, jų kaina – prieinamesnė, jie užima daug mažiau vietos, groti galima užsidėjus ausines, taip neerzinant kaimynų.
Ir vis dėlto yra rinka, kur tradiciniai pianinai parduodami tiesiog masiškai. Tai – Kinija.
Pernai šioje šalyje buvo pagaminta apie 300 tūkst. pianinų, iš kurių 250 tūkst. buvo skirti vietinei rinkai. Pastaruosius kelerius metus turėti pianiną ir mokėti juo groti Kinijoje tapo garbės reikalu.
1966-1976 metais šioje šalyje vyko Didžioji kultūrinė proletarinė revoliucija, pelenais pavertusi daugybę senosios Kinijos kultūros ir istorijos vertybių ir kaip vienintelės tiesos šaltinį iškėlusi komunistinę propagandą.
Pianinas revoliucionierių buvo laikomas bene pavojingiausiu vakarietišku instrumentu. Tad dabar daugybė Kinijos šeimų jį įsigyja pirmą kartą ir mano, kad tai prisidės prie jų vaikų lavinimo.
Tiesa, ir čia parduodami įvairūs pianinai – tiek prasti, tiek geros kokybės. Visai kaip prieš 100 metų JAV ir Jungtinėje Karalystėje.
Tad dar po 100 metų kinų šeimos su gailesčiu lydės savo instrumentus į šiukšlynus taip, kaip dabar daro europiečiai ir amerikiečiai.
Galimi panaudojimo variantai
Tačiau grįžkime prie reikalo. Kaip vis dėlto pasielgti su savo senuoju pianinu, kuris jau nereikalingas, bet saugo tiek mielų prisiminimų?
Jūs galite jį restauruoti.
Tačiau jeigu pasiryžote pasinaudoti specialisto patarimu, ir atsisveikinti su šiuo daiktu, turite žinoti, jog patiems ardyti instrumentą gali būti pavojinga.
Pianino stygos yra labai stipriai įtemptos, tad reikia saugotis, kad jos jūsų nesužeistų. Pasak amerikiečio pianinų restauratoriaus Matto Hirschfelderio, stygų atlaisvinimas ir medžio nuo metalo atskyrimas net įgudusiam žmogui gali užtrukti iki 10 valandų.
Jeigu instrumentas ilgai buvo apleistas, jame galėjo apsigyventi ar lankytis pelės bei žiurkės. Tad patariama naudotis pirštinėmis, kad neužsikrėstumėte graužikų platinamomis ligomis.
M. Hirschfelderio nuomone, paplušėti verta, nes pianino stygos yra pagamintos iš itin aukštos kokybės plieno ir gali atlaikyti labai dideles apkrovas.
Klavišai dažniausiai būdavo gaminami iš juodmedžio ir dramblio kaulo, kurie gali būti panaudoti papuošalų gamybai ar kitiems meno kūriniams – pavyzdžiui, išradingam vonios kambario ar baseino dekoravimui.
Pianinai paprastai gaminami ne iš vienalytės medienos, bet iš medžio faneros. Dažnai ji būna papuošta gražiais ornamentais ir ją kaip išskirtinę detalę galima panaudoti gaminant kokį nors baldą.
Likusias medines dalis galima sudeginti arba susmulkinti ir panaudoti sode kaip mulčią.
Emocijos – dėl kadaise patirtos laimės
Bet netgi pianino išrinkimas ir išrūšiavimas jo šeimininkui gali atrodyti netinkamas būdas atsisveikinti su šia kadaise svarbia namų detale. Tėvai, žvelgdami į jį, prisimena savo mažus vaikus, o vaikai – savo tėvus.
Atlantoje (Džordžijos valst.) įsikūrusios bendrovės „Cooper Piano“ atstovas Blake'as Cooperis – jau penktosios kartos atstovas, dirbantis šiame versle.
Tad vyras žino, ką žmonėms reiškia šlovingą praeitį išgyvenęs klavišinis instrumentas.
B. Cooperis dažnai priima nereikalingus pianinus, tačiau jų šeimininkams nepasako, kad ketina juos sunaikinti.
„Visi šie pianinai kada nors ką nors privertė bent trumpam pasijusti laimingu. Tai žmonėms kelia daug emocijų“, - atsisveikinančiųjų su pianinu jausmus supranta B. Cooperis.
