Jiems pripažinta daug privilegijų: rinkti savivaldą, atleisti nuo mokesčių, nebesilaikyti aplinkos apsaugos, prekybos, medžioklės taisyklių.
Kai XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje JAV aukščiausiasis teismas patvirtino vadinamuosius indėnų traktatus, o vėliau Australijoje įsigalėjo aborigenų žemių įstatymas, jie buvo pripažinti istoriniais teisingumo atkūrimo aktais.
Idealistų viltys, kad kas nors savo noru užsidarys rezervate ir pradės gyventi kaip proseneliai, tapo košmariška utopija.
Šokantys su žetonais
Daugiau kaip pusei milijono indėnų, gyvenančių trijuose šimtuose rezervatų, priklauso 225 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės.
Bet nė viena iš 550 oficialiai pripažintų genčių nepastatė prerijose vigvamų ir nepersėdo iš automobilių ant arklių. Priešingai – net du šimtai genčių verčiasi azartiniais lošimais.
Pradininkai buvo Floridos seminolai, 1976 metais įkūrę bingo saloną turtingiems pensininkams ir turistams.
Valstijos valdžia nusprendė, kad tai prieštarauja įstatymams, bet teismai leido indėnams savo žemėje užsiimti bet kokia ekonomine veikla. Lavina pajudėjo. Laimingiausios tapo gentys, turinčios žemės šalia didžiųjų miestų. Jų lošimo namams netrūksta klientų.
Sumanymas iš pradžių kėlė abejonių, bet tokios gentys kaip oneidai ir čoktavai prižiūrėdavo, kad dalis kazino pajamų būtų investuojama į muziejų, kultūros namus ir mokyklą, mokančią vaikus protėvių kalbos.
Šitaip elgiasi tiktai dvi dešimtys genčių. Likusiose pelną sugriebia elitas, o eiliniai kariai ir jų šeimos gyvena iš socialinių pašalpų ir spekuliacijos.
Naudodamiesi mokesčių privilegijomis, indėnai išmoko prekiauti pigiu benzinu ir papirosais.
Apsukriausias buvo Richardas Haywardas, dviejų paskutinių gyventojų mažame rezervate tarp Bostono ir Niujorko provaikaitis. Senutėms mirus rezervatas buvo uždarytas, bet R.Haywardas įrodė esąs jų paveldėtojas ir atsikovojo prarastą žemę.
Kad pagrįstų savo pretenzijas, jis surinko 300 žmonių ir „atkūrė” Mašantuketo pekvotų (Mashantucket Pequot) gentį. Tai metisų ir mulatų sambūris. Jie nė nebuvo girdėję apie tos genties praeitį, nemokėjo nė vieno jos kalbos žodžio.
Tačiau JAV valdžia taip troško atlyginti skriaudas mažumoms, kad įrašė Mašantuketo pekvotus į indėnų genčių registrą. Niekas nebetrukdė R.Haywardui statyti vieno didžiausių pasaulyje azartinių lošimų centrų. Jo „Foxwood Casino” duoda 2–3 milijonus dolerių pelno. Kasdien.
Tokia saujelės apsukruolių finansinė sėkmė nekeičia indėnų padėties. Jie tebėra skurdžiausia JAV visuomenės grupė.
Juk tikėtasi, kad žemė ir teisinės privilegijos padės atgimti jų kultūrai. Vis dėlto sunku įsivaizduoti ką nors tolimesnio indėnų tradicijoms kaip žetonų skaičiavimas ir ruletės sukimas.
Meškos paslauga meškoms
Kaimyninėje Kanadoje neeksperimentuota su azartiniais lošimais. Atlyginant už diskriminavimo metus pirmykščiams šalies gyventojams išmokamos pašalpos ir leidžiama laikytis genties papročių. Eskimai, dar vadinami inuitais, išsaugojo baltųjų meškų medžioklės monopoliją.
„Tai mūsų kultūros, gyvenimo būdo dalis. Jeigu mums pritrūktų lokienos, pasiilgtume jos taip pat kaip jūs jautienos žlėgtainio”, – aiškino Lootie Toomasie, Bafino salos medžiotojų draugijos pirmininkas.
Taip jis kone teisindamasis kalbėjo per spaudos konferenciją, kuri įvyko dėl grėsmės poliarinių meškų populiacijai. Apie 120 meškų, reguliariai klajojančių tarp Šiaurės Kanados ir Grenlandijos, dingo be pėdsakų.
„Kol eskimai medžiodavo tiktai maistui, problemos nebuvo”, – paaiškino žurnalistas Paulas Watsonas. – Žvėriui nušauti reikėdavo laiko, medžioklė ne visada būdavo sėkminga.”
Dabar padėtis visiškai kitokia. Medžiotojai pakeitė šunų kinkinius motorinėmis rogėmis, o senovinius šautuvus – karabinais su optiniais taikikliais.
P. Watsonas tvirtina, jog kas trečias žvėris žūsta ne todėl, kad vietos gyventojams reikia maisto, o todėl, kad koks nors baltasis užsimanė medžioklės trofėjaus.
Pagunda didelė. Pakaktų „aptarnauti” dešimtį atvykėlių, kad keliolikos eskimų šeimų kaimelis praturtėtų ketvirčiu milijono dolerių!
Padėtis taip blogėjo, kad JAV 2010 metais uždraudė įvežti į šalį produktus, pagamintus iš poliarinių meškų kailių ar kaulų. Kanados vyriausybė bandė sumažinti medžioklės limitus.
Bet tai sukėlė eskimų protestus, kaltinimus diskriminacija ir šimtmečių tradicijos naikinimu.
L. Toomasie be užuolankų pareiškė, kad jo tėvynainiai niekada neišsižadės medžioklės, o jei valdžia ją uždraus, medžios slapta.
Drama kengūrų šalyje
Vis dėlto jei padaryta skriauda, reikia mokėti. Ar su tuo sutinka australai?
Australijos aborigenams tikrai reikėjo atlyginti skriaudą, juk iki XX amžiaus jie buvo įrašyti į vietos faunos sąrašus greta kengūrų ir koalų.
1977 metais jiems buvo padovanota beveik pusė Šiaurės Teritorijos – 1,25 milijono kvadratinių kilometrų. Aborigenus, nors jie ir liko Australijoje, pradėta traktuoti kaip skurdžios nepriklausomos valstybės gyventojus. Jiems suteikta finansinė ir humanitarinė pagalba nesikišant į vidaus reikalus.
Po dvidešimties metų patikrinta, kaip tas „labai pavykęs sprendimas” vykdomas praktiškai. Ekspertų ataskaita 1996 metais buvo sukrečianti.
„Tiktai žmonėms iš Vakarų galėjo atrodyti, kad iki baltųjų kolonistų atvykimo aborigenų gyvenimas buvo idilė, į kurią dabar norėtų sugrįžti, – rašė garsių knygų autorė Chlore Hooper. – Jų troškimai tokie patys kaip likusios visuomenės – nori geresnio gyvenimo ir teisės išsaugoti savo kultūrą.”
Jiems davė ir viena, ir kita, bet televizijos ir neribotos pinigų valdžios epochoje neįmanoma sugrįžti į laikus, kai aborigenų gyvenimą reguliavo genties moralės normos ir religija.
Palikti likimo valiai aborigenai atsisakė civilizacijos primestų apribojimų, tačiau buvusių ryšių nebeatkūrė.
Efektas buvo sukrečiantis. Paaiškėjo, kad aborigenės moterys penkiasdešimt kartų dažniau kenčia nuo prievartos ir smurto negu baltosios australės. Visuotinai prievartaujami vaikai.
Pasibaisėjusi valdžia visiškai uždraudė pardavinėti alkoholį ir platinti pornografiją Šiaurės Teritorijoje.
Draudimų vykdymą turėjo prižiūrėti tūkstantis kareivių ir policininkų, visus vaikus iki šešiolikos metų privalėjo periodiškai kontroliuoti gydytojai, tikrinti, ar jie nėra išnaudojami.
Vyriausybės veiksmai atrodė pagrįsti ir būtini, bet radikalūs kairieji iškart paskelbė, kad sugrąžinama diskriminacija. Masiškai kritikuojama vyriausybė pažadėjo, kad tokie įstatymai bus privalomi tiktai šešis mėnesius, o po to padidės socialinė parama.
Vėliau buvo siunčiami ne policininkai, o socialiniai darbuotojai tikrinti, ar padėtis gerėja.
Buvo netgi kreiptasi į Raudonąjį Kryžių ir humanitarines organizacijas su prašymu skubiai padėti, nes suaugusieji prageria pašalpas, o beglobiai vaikai badauja, serga ir klaidžioja po šiukšlynus ieškodami maisto.
Kiekvienai salai po ministrą
Kas sugeba kirpti kuponus nuo sąskaitų už praeities skriaudas, gali neblogai verstis. 15 tūkstančių šiandien nepriklausomos Palau salų valstybės Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje gyventojų po Antrojo pasaulinio karo buvo amerikiečių valdomi pagal Jungtinių Tautų mandatą.
Čiabuviai netrukus susivokė, kad gali nieko neveikti, nes Vašingtonas ir taip juos šelps. Sukūrė šalies vyriausybę su minia ministrų bei valdininkų ir šešiolika valstijų vyriausybių beveik negyvenamose salelėse. Ir garsiai skundėsi esą kolonizatorių išnaudojami.
Palau atstovai Jungtinėse Tautose surado daug gynėjų, pasirengusių apkaltinti Jungtines Valstijas imperializmu.
Galų gale amerikiečiai nebeištvėrė ir kone privertė Palau gyventojus 1994 metais paskelbti nepriklausomybę. Iškart ją pripažino. Čiabuviai suprato, ką gali prarasti, tad gąsdindami protektorius būsimomis pretenzijomis dėl patirtų skriaudų išsiderėjo draugystės sutartį.
Joje buvo numatytos Amerikos dotacijos mainais už dalies Palau teritorijos panaudojimą kariniams tikslams. Dėl šios sutarties vos 20 tūkstančių gyventojų valstybė gali turėti 17 ministerijų ir valdininkų armiją. Beje, amerikiečiai ten nekuria karinių bazių, bet dėl šventos ramybės pinigų siunčia.
