Elzaso žiurkėnas yra artimas tų žiurkėnų, kurie parduodami gyvūnų parduotuvėse, laukinis pusbrolis.
Maždaug trisdešimties centimetrų gyvis Prancūzijoje dar kartais pravardžiuojamas Strasbūro švilpiku.
Šie liucernas ir kviečius mėgstantys griaužikai yra Prancūzijos senbuviai. Ir anksčiau jų čia buvo nesuskaičiuojama galybė. Bent jau tol, kol žalą derliui darančių gyvių nebuvo pradėta naikinti.
Galiausiai Elzase jų liko tik keli šimtai.
„Na, ir kas?” – numotų ranka medžiotojai. Dėl jų, kaip kenkėjas, Cricetus cricetus galėtų regione išnykti be pėdsako. Galėtų, jei tik nebūtų tapęs simboliu kovos prieš urbanizaciją ir pasirinkimą auginti vienintelę kultūrą – kukurūzus, kurie veša 80 proc. Elzaso lygumų.
Ir ypač jeigu jis nebūtų pakliuvęs į Europos teisingumo teismo akiratį.
2011 metų birželio 9 dieną teismas pareiškė, kad Prancūzija nesiėmė pakankamų priemonių graužikui apsaugoti, ir paprašė imtis veiksmų nedelsiant.
Žiurkėnai nyksta
Aukštutinio ir Žemutinio Reino departamentuose pastaraisiais metais rasta tik 480 žiurkėnų urvų, o tai yra gamtininkams nerimą keliantis skaičius.
Gyvybingos populiacijos ženklas – bent 1,5 tūkst. urvų 600 hektarų plote.
Suprantama, graužikų gelbėtojai nesėdėjo sudėję rankų.
Per pastarąjį dešimtmetį buvo imtasi įvairiausių operacijų žiurkėnams gelbėti.
2007–2011 metais buvo sukurtas specialus veiksmų planas, jam numatytas 1,5 milijono eurų biudžetas.
Nelaisvėje išveisti žiurkėnai buvo paleidžiami į laisvę, ūkininkai buvo finansiškai skatinami auginti ne tik kukurūzus, bet ir kitas kultūras.
Bet žiurkėnų skaičius tebemažėja.
Nustatytos apsaugos ribos
Siekdamos laikytis europinių reikalavimų Ekologijos ir Žemės ūkio ministerijos rugpjūčio 6-osios dekretu išplėtė apsaugos sritį iki 600 metrų aplink pastaruosius dvejus metus žinomą urvą.
Spalio mėnesio pabaigoje įsigaliojo naujas dekretas, kuris patikslina draudimą naikinti ar keisti šioms rūšims palankius dirvožemius.
Šie du dekretai virto nesantaikos šaltiniu.
Tuo metu, kai šie šlapžemių nemėgstantys vienišiai nuo spalio iki kovo parpia žiemos miegu, tarp gamtos mylėtojų ir vietos gyventojų verda karšta kova.
Kuo nepatenkintos vietos bendruomenės? Penkios dešimtys Žemutinio Reino bendruomenių lapkričio pabaigoje paskelbė apeliaciją Nacionalinei tarybai dėl piktnaudžiavimo valdžia.
Priežastis – minėtas vyriausybės dekretas, kuris išplečia šių griaužikų apsaugos ribas „neproporcingai, be jokių konsultacijų su vietos išrinktaisiais”.
Graužikus saugo biurokratai
Statybos šiose saugomose teritorijose nėra draudžiamos, tačiau norintiems įsikurti žiurkėno kaimynystėje tenka nueiti biurokratinius kryžiaus kelius.
„Jei norite pasistatyti namą, turite, be įprastų formalumų, konsultuotis su Nacionaline taryba dėl gamtos apsaugos, privalote mokėti ūkininkams kompensacijas, kad jie augintų kviečius ar liucernas.
Ir visa tai tik todėl, kad buvo atrastas žiurkėnas, kuris pasirausė mažiau nei 600 metrų nuo jūsų!” – širdo vienas nepatenkintųjų Baptiste’as Kugleris.
„Žiurkėnų gelbėjimo priemonės dabar veikia ištisas bendruomenes, plėtra tampa neįmanoma”, – dėstė Obernė bendruomenės Elzase direktorė Audrey Schimberle.
Savo ruožtu gamtininkų organizacijos, tokios kaip asociacija „Elzaso gamta”, kovoja už dar ambicingesnius planus Elzaso žiurkėnui išgelbėti. Taigi kol kas atrodo, kad nenugalimoji Prancūzijos biurokratija dar bent kurį laiką bus graužikų pusėje.
