„Jaučiausi, lyg grotume būgnais, kuriuos mums sukūrė gamta, vieni po saule ant užšalusių didingiausio pasaulio ežero vandenų“, - sakė „Etnobit“ vadovė, 31 m. architektė iš Irkutsko Natalija Vlasevskaja.
Baikalas, kuriam jau 25 mln. metų, yra giliausias ir seniausias pasaulio ežeras. Muzikantai kaip instrumentus naudojo sušalusias ežero bangas. Tačiau muzikinį Baikalo potencialą jie atrado visiškai atsitiktinai – kai vieno iš būgnininkų žmona pargriuvo eidama ledu.
„Ji padarė labai muzikalų „buuuum“ - tokį gražų ir gilų, kad jos vyras, turintis labai gerą klausą, paklausė: „Palauk, kas čia buvo? Kaip tu padarei tą garsą?“ - pasakojo Natalija.
Grupė grįžo tiksliai į tą vietą, kad surengtų koncertą.
„Niekada nepamiršiu paties pirmojo jausmo, - sako Natalija. - Tu matai, kaip tavo rankos liečia ledą, bet tavo protas negali to suvokti. Tu negali patikėti, kad šitą gražų, aiškų garsą sukelia būtent ledas.“
Pasak jos, kai kurie žmonės priekaištavo, kad muzika netikra, tačiau ji tikrų tikriausia.
„Kai kurie žmonės, turintys šiokį tokį muzikinį išsilavinimą, sako, kad mes tik kvailiname žmones, kad viskas yra padaryta, kad tai netikra, - sakė ji. - Bet aš puikiai suprantu, kodėl ne vienam žmogui sunku patikėti, kad tai tikra. Pamenu tą jausmą, kai aš pati pirmą kartą suvokiau Baikalo muzikinį potencialą – tai buvo visaapimanti euforija, džiaugsmas, bet kartu ir negalėjimas patikėti.“
Grupės įrašas buvo padarytas kovą ant užšalusio ežero netoli turistų pamėgtos Olchono salos.
Kitose ežero vietose ledo garsas kitoks.
„Vėliau žmonės klausinėjo, kaip mes radome vietą, kur skirtingi ledo gabalai skamba taip harmoningai, - sako Natalija. - Atsakymas – nežinau. Tai tiesiog įvyko. Tai, kad mes atradome tą vietą, ten susirinkome ir pagrojome, tikriausiai yra tai, ką aš vadinu gamtos stebuklu. Viskas ten buvo paruošta, suderinta tam, kad būtų išgautas tobulai harmoningas garsas.“
Parengė Jurgita Noreikienė
