Klausimas, iš pažiūros, neatrodytų keistas.
Tačiau, priešingai nei galima pamanyti, B. Dennehy nereiškė susirūpinimo kompanijos saugumu, rašo „The Wall Street Journal“.
Vyras tiesiog nenori pralaimėti liestynių žaidimo, kuris populiarus tarp įvairių šalių vaikų. Per šį žaidimą, kuris žinomas daugybe skirtingų pavadinimų, vienas vaikas vejasi kitus ir stengiasi kurį nors jų paliesti.
B. Dennehy jau toli gražu nebe vaikas, o pusamžis vyras. Tačiau vyrą ir jo devynis draugus taip įtraukė liestynės, kad amerikiečiai šį žaidimą žaidžia jau 23 metus.
Tenka lakstyti po visą šalį
Viskas prasidėjo vienoje Spokano miesto (Vašingtono valstija) vidurinėje mokykloje, kurioje amerikiečių draugų grupė mokėsi. Vėliau visi nuėjo savais keliais – įstojo į koledžus, kilo karjeros laiptais, sukūrė šeimas, persikėlė gyventi į kitus miestus.
Tačiau per vieną buvusių bendramokslių susitikimų vėl kilo mintis pažaisti liestynes. Ir šios pramogos vyrai neapleidžia jau du dešimtmečius.
Žaidimas, kurį žaidžia šie vyrai, iš esmės yra toks pat, kokį žaidžia mažamečiai. Asmenį, kuris turi vytis kitus ir ką nors paliesti, amerikiečiai vadina žodžiu „jis“ (angl. daiktui arba gyvūnui vartojamas žodis „it“).
Kai gaudantysis ką nors pagaliau paliečia, žodis „jis“ prilipdomas paliestajam asmeniui.
Tačiau šie penktąją dešimtį perkopę vyrai nebebėgioja žaidimų aikštelėse. Jų žaidimo ribos gerokai išsiplėtė - vietos prasme apribojimų šios grupės liestynėms nėra.
Liestynes amerikiečiai žaidžia vasario mėnesiais. Paskutinis etiketę „jis“ gavęs asmuo su ja lieka visus metus ir kenčia draugų patyčias.
Tad dešimt vyrų, nenorėdami pralaimėti, jungiasi į sąjungas, rezga sąmokslus, nevengia vienas kito pričiupti miegančių lovoje ir skraidyti po šalį.
Žaidimo metu jų žmonoms tenka šnipių vaidmuo. Net jų pavaldiniams darbe nurodoma, kokių liestynių žaidėjų neįleisti į biurą.
Pasislėpė bagažinėje
„Esi kaip elnias ar briedis per medžiojimo sezoną“, - jausmą, kai žaidžiamos liestynės, apibūdino Joe Tombari. Jis yra Spokano vidurinės mokyklos mokytojas.
Vyras taip nenori būti pričiuptas, kad kartais rakina savo klasės duris, o eidamas mašinos link, visada pasižiūri, ar niekas po ja nesislepia.
Toks mokytojo atsargumas ne iš piršto laužtas.
Kartą per neapdairumą ir patiklumą J. Tombari netikėtai gavo etiketę „jis“.
Tai nutiko vieną praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vasarį. Tuo metu J. Tombari su žmona gyveno Kalifornijos valstijoje.
Kartą į jų namus užsuko bičiulis. „Labas, Joe, tu turi tai pamatyti. Nepatikėsi, ką nusipirkau ką tik“, - vesdamasis J. Tombari ir jo sutuoktinę prie savo mašinos kalbėjo svečias.
Pora, žinoma, nežinojo, kad „Honda Accord“ bagažinėje bičiulis slėpė Seaną Raftisą, kuris tuo metu buvo gavęs etiketę „jis“.
Kad jos atsikratytų, vyras, kuris yra dvasininkas, į Kaliforniją atskrido net iš Sietlo (Vašingtono valstija).
Kai bičiulis atidarė bagažinę, S. Raftisas iš jos iššoko ir čiupo J. Tombari.
Pastarojo žmona per incidentą taip išsigando, kad nukrito nuo šaligatvio, jai trūko kelio raištis.
„Vis dar dėl to blogai jaučiuosi. Bet pričiupau Joe“, - incidentą prisiminė S. Raftisas, kurį draugams pagauti šiuo metu dar sunkiau, nes dvasininkas persikėlė gyventi į Montaną.
Pralaimėjimą patyrė paskutinę dieną mokykloje
Tiesa, J. Tombari jau anksčiau buvo pajutęs, ką reiškia pralaimėjimo per liestynes kartėlis.
„Jo“ etiketė jam buvo prilipdyta 1982 metais, paskutinę mokymosi vidurinėje mokykloje dieną. J. Tombari ketino pralaimėtojo vardo nusikratyti pričiupdamas draugą, kuris tą dieną namo iš mokyklos parėjo anksti.
Tačiau kai Joe iki jo nusigavo, kažkas iš kitų draugų jau buvo vaikiną įspėjęs apie J. Tombari planą.
Tad „auka“ sėdėjo tėvų automobilyje, užsirakinusi duris, ir J. Tombari nieko negalėjo padaryti.
Laiko priklijuoti pričiuptojo etiketę kam nors kitam taip pat nebeliko.
„Tapau „juo“ iki gyvenimo galo“, - į neviltį varančią situaciją prisiminė J. Tombari.
Draugai pasirašė liestynių susitarimą
Maždaug po aštuonerių metų įvyko draugų susitikimas, per kurį kalba pasisuko apie J. Tombari ir liestynių žaidimo pabaigą. Kažkuriam iš draugų kilo mintis kartą per metus mėnesiui atgaivinti žaidimą.
Tuo metu teisininko karjerą tik pradėjęs Patrickas Schultheisas parengė dalyvavimo liestynėse susitarimą, kuriame apibrėžta žaidimo dvasia ir taisyklės.
Pavyzdžiui, tekste nurodoma, kad negalima priliesti ir etiketės prilipdyti žmogui, kuris ką tik tą patį padarė tau.
Bičiuliai šį susitarimą pasirašė ir pradėjo žaidimą.
Įsibrovė ir į miegamąjį
Liestynių dalyvių patirti nuotykiai kartais primena nuotykių komediją. Mike'as Konesky prisimena, kad būdamas „juo“ vieną naktį išsiaiškino, jog du kiti žaidėjai yra grįžę į gimtuosius namus. M. Konesky taikiniu tada tapo B. Dennehy.
Vyras prie draugo namo atėjo apie 2 val. nakties, įsmuko į garažą ir patamsyje susirado duris, vedančias į gyvenamąsias patalpas.
„Jos buvo neužrakintos. Galvojau: „O varge, mane galėtų už tai suimti“, - akimirkas prisiminė M. Konesky.
Tačiau šie nuogąstavimai amerikiečio toli gražu nesustabdė. Priešingai, jis ant pirštų galų nutipeno iki B. Dennehy miegamojo, įsiveržė pro duris ir uždegė šviesą.
M. Konesky prisimena, kad mieguistas B. Dennehy tik pasižiūrėjo į jį, o šalia miegojusi žmona ėmė rėkti: „Bėk, Brianai!“
„Brianui nebuvo kur bėgti“, - patenkintas pridūrė M. Konesky.
Dvi dienas tykojo prie namų
Vienu metu kitas liestynių dalyvis - Chrisas Ammannas - gyveno Bostone.
Tad M. Konesky vieno vasario paskutinį savaitgalį teko skristi ir iki šio miesto.
Bostone M. Konesky dvi dienas leido slapstydamasis krūmuose prie Ch. Ammanno namų, sėdėdamas draugo mėgstamame bare arba važinėdamas pirmyn ir atgal prie bičiulio namų esančioje gatvėje.
Tačiau Ch. Ammannas taip ir nepasirodė, mat kaip tik savaitgaliui buvo išvykęs iš miesto. Dėl to M. Konesky su pralaimėtojo pravarde teko vaikščioti ištisus metus.
„Jaučiausi blogai. Manau, kad būčiau pasiaukojęs ir leidęsis pričiumpamas, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su M. Konesky“, - teigia bičiulio pinklių netyčia išvengęs Ch. Ammannas.
Liestynių žaidėjai sako, kad gaudynės padėjo jiems išsaugoti draugystę, kuri kitu atveju bėgant laikui būtų išblėsusi.
Nepadėjo net pagalbos prašiusiam kolegai
Tiesa, noras išvengti 11 mėnesių patyčių kartais būna stipresnis ir už draugystę.
Teisininkas P. Schultheisas, kuris parengė liestynių susitarimą, kartą net atsisakė padėti kolegai pasikeisti automobilio padangą, mat baiminosi, kad vyruko kas nors paprašė padėti jį pričiupti.
Vasario mėnesiais P. Schultheisas kartais važiuoja į Havajus - iš dalies dėl to, kad sumažėtų tikimybė būti pričiuptam per liestynių žaidimą.
Kiekvienais metais jo biuro administratorė taip pat peržiūri saugumo planą, tad prasmukti pas P. Schultheisą itin sudėtinga.
J. Tombari kartą bandė tai padaryti, tačiau administratorė svečio neįleido.
„Ji žinojo, kad tai liestynių laikas. Nebuvau įleistas, niekas negalėjo jo pamatyti“, - prisiminė J. Tombari.
