Kad kūno kalba geriau negu bet kokie žodžiai atskleidžia pašnekovo ketinimus ir mintis, o kartais ir išduoda daugiau, nei pašnekovas norėtų atskleisti, psichologai nustatė jau seniai.
Tačiau italų sugebėjimas papildyti kalbą gestais ar net išreikšti mintis nenaudojant žodžių neturi lygių pasaulyje, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Vienas žymiausių gestų ekspertų Adamas Kendonas apskaičiavo, kad Pietų Italijos gyventojas per dvi pokalbio minutes rankomis atlieka 15 gestų, o anglas – vieną.
Italijoje gestikuliuoja visi: žuvų ar daržovių pardavėjas turguje, taksistas, padavėjas restorane, kostiumuotas verslininkas susirinkime, politikas parlamente ar televizijos pokalbių laidoje, skalbinius džiaustanti namų šeimininkė, pasirinkti pensijų fondą bandanti įsiūlyti banko darbuotoja, parke kortomis lošiantys senukai, netgi vaikai ir paaugliai.
Ir gestikuliuoja jie ne bet kaip, o taip jausmingai ir elegantiškai, kad kone užburia.
Gestais išreiškia save
Patys italai teigia, kad gestikuliavimas jiems yra lyg oras, o išreikšti save rankų mostais ir pirštų deriniais jie išmoksta dar mamos įsčiose.
„Nežinau, kodėl gestikuliuoju. Gal matau, kaip tai daro kiti, ir pats imu spontaniškai gestikuliuoti”, – bando paaiškinti jaunas picų kepėjas iš Romos Federico Zilotto. Žinoma, aiškina ir gestais.
Augdami italai gestikuliavimo meną taip įvaldo, kad gestai tampa tarsi skyryba rašomajai kalbai.
Rankų judesiais jie ne tik atskleidžia savo mintis, iliustruoja pasakytus žodžius, bet ir puikiai išreiškia šauktukus, klaustukus ar taškus.
Itališkas folkloras
Kai kurie gestai nesunkiai suprantami ir svetimtaučiams.
Pavyzdžiui, Romoje autobuso stotelėje paklausęs, kada turėtų atvažiuoti autobusas, dažniausiai sulauksi gūžtelėjimo pečiais.
Suprask, vienas Dievas težino. O pasiteiravęs, ar galima pasikliauti traukinių tvarkaraščiais, greičiausiai sulauksi smiliaus pasukiojimo prie smilkinio.
Tačiau daugelis gestų yra užsieniečiams nesuprantamas itališkas folkloras.
Itin dažnas gestas italų kasdienybėje – į viršų pakelti pirštai ir rankos kratymas reiškia „ko tu nori?”, „ką, po galais, tu čia paistai?”.
Staigus rankos mostas į viršų suglaustais pirštais reiškia riebaus keiksmažodžio nuspalvintą siuntimą „eik tu..!”.
Kitas dažnas italų gestas – sukamo riešo mostai ore.
Kada bus pataisytas automobilis? Atsakymas – ranka piešiami ratai ore. Kiek laiko užtruks dokumentų parengimas savivaldybėje? Sukamo riešo mostai, reiškiantys vėliau, rytoj ar tiesiog neapibrėžtą laikotarpį.
Gerai, kad atsakymas – ne riešo sukiojimas 90 laipsnių kampu su ištiestu smiliumi ir nykščiu, nes tai reiškia „niekada, nieko”.
Dar prasčiau būtų, jeigu italas delnu sumuštų per kito delno šoną su priglaustu nykščiu. Šis gestas reiškia „dink iš akių”.
Kad italams jūsų bėdos nerūpi, o gal net kelia panieką, išduoda brūkštelėjimas į save nukreiptais pirštais po smakru ar impozantiškas smakro laikymas.
Tobulai atliktą darbą italai įvertina suglaustu nykščiu ir smiliumi ore nubrėždami nematomą liniją, o smiliumi patempę akies voką žemyn perspėja būti atidžiam.
Bendraujant su italais gestikuliavimas visišką kulminaciją pasiekia jiems įsikarščiavus.
Tada galima tiesiog užsikimšti ausis ir vien tik stebint rankų mostus bus aiškios pašnekovo mintys, kurios tikrai nebus itin malonios ausiai.
Emocijų apimtą italą nuraminti tinka rankos žemyn nuleistu delnu judinimas, reiškiantis „nusiramink”.
Liaudies ir išrinktųjų kalba
Romos universiteto „Roma Tre” psichologijos profesorė Isabella Poggi apskaičiavo, kad kasdien italai naudoja apie 250 gestų.
„Yra gestai, kuriais italai išreiškia baimę, neviltį, norą, gėdą ar pasididžiavimą. Vienintelis dalykas, skiriantis italų gestus nuo kurčiųjų gestų kalbos, – kad jie naudojami individualiai ir neturi visos sintaksės”, – teigia I.Poggi.
Italai teatrališkai rankomis mosuoja prie vairo, kalbėdami mobiliuoju telefonu ar pašnekovui panosėje.
Kai kurie politikų gestai jau net įėjo į istoriją.
Štai buvusio premjero Silvio Berlusconi žinomas gestas – iškeltos abi rankos atsuktais delnais ir šį gestą palydinti veido mimika – nuleisti lūpų kampučiai.
„Aš nekaltas”, – be žodžių sako S. Berlusconi.
Žymus ir buvusio jo politinio bendražygio, „Šiaurės lygos” partijos vadovo Umberto Bossi gestas. 2008 m. klausydamas Italijos himno šis spalvinga asmenybe laikomas politikas iškėlė ranką aukštyn su pakeltu didžiuoju pirštu.
Paduvos regiono atsiskyrimo nuo Italijos reikalaujantis politikas taip išreiškė panieką himnui.
Tuo metu septynis kartus Italijos premjero poste sėdėjęs Giulio Andreotti žymus sudėtų rankų gestu, kuris interpretuojamas kaip jo jėgos simbolis.
Nesuprantantiems – žodynai
Suprasti italų gestų kalbą Italijoje yra lygiai taip pat svarbu kaip ir žodinę, o kartais dar svarbiau. Todėl jos nemokantiems yra išleisti keli žodynai.
Pirmuoju italų gestų žodynu galima laikyti 1832 metais Neapolyje gyvenusio kunigo, archeologo ir antikvaro Andreos De Jorio knygą „Antikos mimikos neapoliečių gestuose”.
Į 380 puslapių knygą autorius įdėjo 19 iliustracijų, kuriose vaizduojami dažniausiai neapoliečių naudojami gestai, aptinkami ir ant antikinės Graikijos vazų.
Prieš du dešimtmečius pasirodė žinomo šalyje menininko, dizainerio ir komunikacijos eksperto Bruno Munari „Priedas italų kalbos žodynui”, kurio tikslas buvo padėti užsieniečiams geriau suprasti italus.
Naujausią „Italų gestų žodyną” parengė Venecijos universiteto neverbalinės komunikacijos profesorius Fabio Caonas.
Jis teigia, kad suprasti kalbą – ne tik išmanyti gramatiką ir žodžius, bet ir juos lydinčią neverbalinę išraišką, kuri papildo kalbą, o kartais atstoja žodžius.
Šis žodynas, be gestų iliustracijų ir paaiškinimų, pateikia ir galimus nesusipratimus.
Pavyzdžiui, pilvo glostymas delnu italams reiškia „persivalgiau”, o lietuviams ir prancūzams – „kaip skanu”.
Tuo metu italai pagyrimus maistui išreiškia smiliaus sukiojimu prie žando.
„Skanu, nors lūpas apsilaižyk” reiškia ir prie burnos pridėta ranka, ir žemyn, pradedant mažyliu, nuleidžiami pirštai.
Komplimentus maistui, nevartojant žodžių, išreiškia ir dar vienas gestas – suglausti pirštų galiukai pridedami prie lūpų, pabučiuojami ir praskleidžiami lyg pražystanti gėlė.
Šis gestas gali būti naudojamas ne tik maistui pagirti, bet ir kaip komplimentas gražiai moteriai, suknelei, automobiliui, vietovei.
Elegantiška ir filosofiška
Psichologijos profesorė I.Poggi sako, kad italų gestai turi seną istoriją.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad gestai atsirado XIV–XV amžiuje, kai Italiją skersai išilgai raižė austrų, prancūzų ir ispanų kariuomenės.
Nenorėdami, kad okupantai juos suprastų, italai ėmė naudoti gestus.
Tačiau gestų ekspertas A. Kendonas teigia, kad didmiesčiuose, tokiuose kaip Neapolis, gestai buvo priemonė pelnyti pagarbą, patraukti dėmesį ir pažymėti savo teritoriją.
Pirmojo italų gestų žodyno autoriumi laikomas A.De Jorio pastebėjo panašumų tarp neapoliečių naudojamų ir ant senovės Graikijos vazų vaizduojamų gestų.
Jis teigė, kad gestus Pietų Italijai perdavė antikos graikai, o vėliau jie išplito po visą šalį.
Neapoliečių gestikuliavimas jau XIX amžiuje traukė turistų, ypač vokiečių ir anglų, dėmesį ir buvo netgi įtrauktas į turistų gidus.
„Mūsų žemosios klasės žmonių kalba yra dvejopa – žodžiais ir gestais. Pastaroji sklidina užburiančios elegancijos ir filosofijos.
Kiek neįkainojamo žavesio slypi dviejų neapoliečių bendravime! Jie kalbasi per atstumą triukšmingoje gatvėje ir puikiausiai vienas kitą supranta!” – 1819 m. išleistame turistams skirtame Neapolio gide rašė A.De Jorio.
Siekia romėnų laikus
Italai teigia, kad gestai į jų kultūrą atėjo iš romėnų laikų, kai gladiatoriaus likimą Koliziejuje nuspręsdavo aukštyn iškeltas arba žemyn nuleistas nykštys.
Gestams ir jų svarbai daug dėmesio skyrė I a. gyvenęs romėnų oratorius Markas Fabijus Kvintilianas.
VI–IX amžiuje gestus pradėta studijuoti filosofiniu ir moksliniu aspektu, o šiandien jie yra ir psichologijos, filosofijos, semiotikos, kalbotyros, antropologijos, komunikacijos studijų objektas.
Neapolio universitete retorikos mokęs XVIII amžiaus italų filosofas Giambatisto Vico teigė, kad gestai atsirado anksčiau nei kalba ir yra pirmoji kalbos forma.
„Bėgant amžiams kalbos vystėsi, keitėsi, o gestai, perduodami iš kartos į kartą, išliko”, – teigia profesorė I.Poggi.
Kai žvirbliu išskrenda
Kad gestai yra ne mažiau reikšmingi nei žodžiai, o kartais, kaip sako lietuvių patarlė, žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta, įsitikino 28 metų Francesco iš Apulijos regiono.
Ruvo di Puljos miestelio aikštėje su draugais emocingai gestikuliuodamas vyras netyčia sudavė į veidą pro šalį einančiai 80-metei. Nuo smūgio moteriai sutino dešinės akies vokas ir atsirado mėlynė.
Nukentėjusioji kreipėsi į teismą dėl netyčinio sužalojimo.
Teisėjas italą išteisino – pareiškė, jog kalbą palydėti gestais yra teisėtas italų įprotis.
Tačiau Aukščiausiasis teismas nusprendė kitaip.
„Paplitę įpročiai nereiškia, kad toks elgesys visada leistinas.
Miesto aikštė nėra namų salonas, todėl teisėtas įprotis palydėti žodžius gestais viešojoje erdvėje praranda teisėtumo pobūdį, jeigu peržengia elementarias atsargumo taisykles, aplinkinių pagarbos ir saugumo ribas”, – pareiškė kasacinio teismo teisėjai ir nubaudė italą – jis turės atlyginti senolei patirtą fizinę ir moralinę žalą.
Bet pažaboti italams į kraują įaugusį gestikuliavimą keliems teisėjams vargu ar pavyks.
