Naudojamas kalendorius – toli gražu ne vienintelis skirtumas nuo Lietuvoje daugumą sudarančių katalikų. Pavyzdžiui, pas stačiatikius, kitaip nei pas katalikus, celibatas kunigų yra pasirenkamas – tačiau, norėdami vesti, jie turi gauti vyresnybės pritarimą.
Kitaip nei katalikybėje, stačiatikiai, arba ortodoksai, neturi vienos bažnyčios galvos, galinčios kalbėti visos bažnyčios vardu.
Stačiatikių pamaldos – liturgija – mažai pakitusi nuo apaštalų laikų. Meldžiamasi tikintiesiems stovint, nors yra ir suoliukai, skirti negalintiems stovėti (seniems, sergantiems, pavargusiems).
Svarbų vaidmenį liturgijoje užima giedojimas. Dvasininkai gieda visą liturgiją, ir melsdamiesi, ir skaitydami Evangeliją, o jiems pritaria choras bei tikintieji.
Stačiatikiai, kaip ir katalikai, priima Komuniją - duonos ir vyno pavidalu. Tam, kad nė lašelis vyno ir nė trupinėlis duonos netyčia neliktų nesuvartota, po komunijos tikintieji gauna „šilumą“: dažniausiai pagrindinės patalpos gale vaišinama šiltu, vandeniu skiestu vynu ir prosforos (specialios baltos duonos) gabaliukais.
Rytų ir Vakarų bažnyčios atsiskyrė 1054 metais, įvykus Bažnyčios skilimui. Nors abi Bažnyčios save laiko tiek katalikiškomis („visuotinėmis“), tiek ortodoksiškomis („tikrojo tikėjimo“), „katalikai“ tapo bendresnis terminas Romos bažnyčiai, o „ortodoksai“ liko Bizantijai.
Parengė Jurgita Noreikienė
