Samita su šeima gyvena kukliame namelyje, įsikūrusiame judriausios Lalitpuro miesto gatvės gale. Jei ne prie durų kabantis užrašas, niekada neįtartum, kad šis būstas priklauso visų garbinamai deivei.
Mergina beveik visą savo vaikystę praleido kambarėlyje antrame namo aukšte. Ji gyvena tartum pasakose aprašyta princesė bokšte.
Parenkama „tobula“ mergaitė
Nepaliečiai S.Bajrachaya vadina Kumari, tai reiškia „jauna, netekėjusi mergaitė“. Šią mergaitę Nepale garbina ir budistai, ir induistai, kurie tiki, kad į jos kūną reinkarnavosi deivė Durga, kuri laikoma nenugalima.
Kumari išrenkama iš Shakya ar Bajracharya giminės klanų pagal fizinę išvaizdą ir turi įveikti kelių etapų išbandymus.
Mergaitė turi būti visiškai sveika, niekuomet nesirgusi, jos oda turi būti lygi, turi būti nepraradusi nė vieno danties. Be viso to, ji turi atitikti 32 tobulybes – dieviškuosius požymius. Jie įvardijami labai poetiškai. Pavyzdžiui: „kūnas kaip bengališkojo fikuso“, „blakstienos kaip karvės“, „balsas skaidrus kaip anties“ ar „šlaunys kaip elnio“.
Nepale yra ne viena tokia Kumari. Svarbiausioji – kilmingoji – įsikūrusi ištaigingoje buveinėje Katmandu, kuri vadinama Kumari Bahal.
Manoma, kad mergaičių kūnus deivė Durga palieka per pirmąsias menstruacijas ir persikelia į kitos mergaitės kūną. Taip baigiasi Kumari kadencija.
Gyvena tarsi princesė bokšte
Garbinamos nepalietės motina pasakoja, kad jautėsi kiek sumišusi, kai jos dukra Samita buvo išrinkta Kumari. Viena vertus, tai reiškia nuolatinį dieviškų jėgų buvimą namuose, kita vertus, daugybę taisyklių ir papročių, kurių privalu laikytis.
Tarkime, Samitai motina turi nuolat daryti sudėtingų raštų makiažą. O mergaitė gali išeiti į lauką tik per festivalius ir garbinimo ceremonijas. Tomis retomis progomis mergaitės pėdos negali liesti žemės. Tai reiškia, kad kas nors jaunąją deivę turi nešioti.
Prieš garbinimo ceremonijas merginos kakta ir akys papuošiamos tradiciniais piešiniais. Kumari kaklą puošia sunkūs spalvingi vėriniai. Taip padabintą mergaitę motina paima ant rankų ir nuneša į kieme pastatytą sostą.
Prie sosto išsirikiavusi žmonių minia jau laukia deivės pagarbinimo ceremonijos. Šimtai žmonių Kumari atnešę aukas – gėles ir dovanas. Jie nekantrauja, kada galės paliesti deivės kojas, o ji juos palaimins uždėdama ant kaktos raudoną tašką.
Gyvenimo po deivės išėjimo
Kumari neleidžiama kalbėti su niekuo kitu, tik su savo šeimos nariais ir artimais draugais. Todėl geriausias būdas sužinoti, kaip jaučiasi taip garbinama dvylikametė mergaitė, yra pakalbinti buvusią Kumari.
Chanira Bajracharya buvo laikoma deive nuo 5 iki 15 metų, kai jai prasidėjo pirmosios menstruacijos.
Dabar buvusiai Kumari 19 metų. Ji studijuoja verslą ir, rodos, niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Tačiau mergina pasakoja, kad pereinamasis laikotarpis nuo deivės iki žemiškos merginos jai buvo išties sunkus.
Būti deive yra tas pat, kas būti princese – namuose gauni viską. Buvusi Kumari pasakoja, kad niekuomet nepasiilgdavo ėjimo į lauką, greičiau atvirkščiai – mėgaudavosi buvimu namie ir dievišku gyvenimu.
„Kai pirmą kartą turėjau išeiti iš namų, nė nežinojau, kaip tinkamai vaikščioti. Motina ir tėvas turėjo laikyti mane už rankų ir mokyti“, – pasakojo nepalietė.
Per buvimo Kumari metus mergaitę lankydavo privatūs mokytojai. Netekus deivės statuso, ji turėjo lankyti mokyklą su kitais vaikais. Mergina pasakojo, kad tai buvo nemenkas iššūkis, nes visi bendraklasiai bijodavo su ja kalbėti dėl buvusio jos statuso, elgdavosi kitaip nei su visais.
Vaikai ją vadindavo ateive, o tikintieji daugiau nebesilankstė prieš ją ir nebelietė jos kojų garbindami, kaip iki tol. Tai buvo visai kitoks gyvenimas, nei mergaitė buvo pripratusi.
Pareigas perėmė draugė
Kai Chanira baigė eiti savo pareigas, vietos dvasininkai išrinko naująją Kumari. Jos įpėdinė Samita buvo artima merginos draugė, tarp jų iki šiol išlikęs seseriškas ryšys.
„Kai buvau deivė, ji ateidavo pas mane, mes buvome draugės, todėl su Kumari gyvenimu ji jau buvo susipažinusi“, – pasakojo nepalietė Chanira.
Šiuolaikinių Kumari gyvenimas kiek pasikeitęs. Anksčiau mergaitės sėdėdavo užsidariusios tarp keturių sienų, nebuvo tradicijos jų lavinti.
Dabartinis dieviškasis Samita gyvenimas apima ir labai žemiškas pareigas – namų darbų ruošimą. Pas mergaitę ateina samdyta mokytoja.
„Samita labai smalsi ir domisi ne tik savo šalimi, bet ir visu pasauliu“, – pasakojo deivės mokytoja.
Pabaigusi pamokas deivė grįžta į savo kambarį ir užgroja mėgstamu nacionaliniu styginiu instrumentu – sarodu. Atsipalaidavusi ir pasinėrusi į muziką dvylikametė atitrūksta nuo jaunus pečius slegiančių dieviškųjų pareigų.
