Naktinius vakarėlius jaunimas pradėdavo autobusų stotyse. Ten stovėdavo automatai, kurie už nedidelį mokestį purkšdavo odekoloną. Tačiau po saują monetų automatui atiduodantys jaunuoliai odekolono purkštuką apglėbdavo lūpomis. Traukinių stotyse prie tokių automatų rikiuodavosi eilės jaunų žmonių. Vyresnio amžiaus praeiviams tai kėlė juoką, tačiau viskas buvo legalu – odekolonas turėjo alkoholio, kurio parduotuvių lentynose niekada neužtekdavo.
Skatino degtine
Į žmonių galvas buvo bandoma įdėti visada blaivaus darbininko idealą. Iki šios dienos išlikusiuose sovietiniuose plakatuose didžiausios žmogaus dorybės neabejotinai primena nacių Vokietijos darbininko idealą. Kitų totalitarinių valstybių, pavyzdžiui, Kinijos ar Korėjos, idealuose taip pat matomas identiškas santūrumas ir atsidavimas. Tačiau tokie idealai niekada nerado savo vietos Rusijos visuomenėje. Alkoholizmas buvo priimtiniausias būdas maištauti prieš komunistų partijos spaudimą, o Josifas Stalinas, susitaikęs su tokia realybe, kiekvieną mūšiui besiruošiantį karį „paskatindavo“ 100 gramų degtinės.
Po J. Stalino mirties sekė keturi dešimtmečiai komunistų bandymų sumažinti rusų polinkį girtauti. Buvo rengiamos kampanijos prieš alkoholizmą, tačiau jos atnešė netikėtą rezultatą – žmonės ėmė tyliai priešintis režimui, o alkoholį pradėta išgauti iš industrinių klijų.
Išsilavinę žmonės išrado nemažai būdų piktnaudžiauti įvairiomis medžiagomis. Daugelis žino, kad gerti galima su pagarba arba panieka, o tam tikri alkoholiniai gėrimai vartojami su tam tikru maistu. Alkoholio vartojimas Rusijoje tapo kultūriniu ritualu, tačiau kaip reikėjo jį išsaugoti tuomet, kai niekur nebuvo įmanoma gauti alkoholio?
Šią problemą ėmėsi spręsti ne tik išsilavinimą ir ilgametę patirtį, bet ir nenumalšinamą potraukį alkoholiui turintys rusai. Sovietinėje dantų pastoje buvo rasta etanolio, tačiau suvalgius visą tūtelę žmogus apsivemdavo. Tačiau sumanūs inžinieriai ir chemikai patarė ją tepti ant duonos. Po kurio laiko pluta būdavo pašalinama, o alkoholio prisotintas minkštimas – suvalgomas.
Demonstravo išradingumą
Rusijos šaltis išradingų profesionalų galvose suteikė dar daugiau galimybių išgauti alkoholį net iš chemikalų. Jų vartojimas buvo mirtinas, tačiau esant labai žemai temperatūrai industriniai tirpikliai buvo užpilami ant sužalusio plieno. Visos chemikalų sudedamosios dalys, išskyrus etanolį, sušaldavo į kamuoliuką, o grynas alkoholis likdavo skystas.
Alkoholio poreikį patenkindavo ir tam tikros klijų rūšys, nuodingos rišamosios medžiagos. Alkoholis nuo lipnios masės buvo atskiriamas skardines pragręžiant grąžtu. Degtinės pripildyti fermentavimo indai greitai tapo neatskiriamu sovietinių kaimų atributu – jų buvo galima rasti kiekvienuose namuose. Cukrus, mielės, vanduo ir statinė buvo keturi privalomi įrankiai nemalonaus skonio valstiečių gėrimui gaminti.
Toks gėrimo „receptas“ atkeliavo iš darbo stovyklų. Tačiau JAV darbo stovyklose buvo naudojamos greipfrutų sultys, o rusai fermentavimui naudojo vogtą gyvūnų maistą. Provincijose, kur buvo įmanoma įsigyti alaus, jis dažniausiai buvo sustiprinamas. Už keletą papildomų kapeikų į alų buvo įmaišoma purškalo nuo vabzdžių.
Seniau Rusijoje viešpatavo privačias rezidencijas turintys turtuoliai, o jų prabangūs namai vėliau pavirto muziejais. Kiekviename jų buvo po kambarį su originaliais ir retais eksponatais. Dažniausiai tai būdavo aktikvariniai daiktais arba gamtos retenybės, pavyzdžiui, dvigalvės gyvatės, užkonservuotos alkoholio pripildytuose induose.
XIXa. mada tokiu kambariu papuošė kiekvieno Europos turtuolio namų muziejų. Tačiau Rusijoje tokių muziejų indai tušti. Juose buvusios keistenybės buvo paliktos sudžiūti tuomet, kai namų muziejai trumpam tapo alkoholio šaltiniais.
Ryjo net saldainius su alkoholiu
Šokoladiniai saldainiai su likeriu tuo metu buvo valgomi ne po vieną. Kad lašelis juose esančio likerio turėtų svaiginamą poveikį, paskubomis reikėjo ištuštinti visą dėžutę. Tarptautinio pripažinimo sulaukę mokslininkai ir medikai vartojo alkoholį, skirtą įrankių dezinfekavimui.
Paskutinis bandymas atitraukti žmones nuo alkoholizmo Sovietų Sąjungoje priklauso Michailui Gorbačiovui. Jis neuždraudė prekybos degtine, bet apribojo jos pardavimo laiką ir atsargas. Tačiau net ir tokios priemonės nieko nepakeitė – degtinės varyklos užplūdo butus Maskvoje. Daugiaaukščių namų languose šmėžuojančios baltos pirštinės, kurias žmonės naudojo garams surinkti, buvo pramintos „Gorbačiovo mostu“
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, nauju Rusijos lyderiu tapo Borisas Jelcinas. Tačiau jis, kaip ir nemaža Rusijos visuomenės dalis, buvo priklausomas nuo alkoholio ir jokių pokyčių šalyje nesiekė Neturėdama iš ko rinktis, Rusija pasirinko priklausomybę keliančius svaigalus.
Dažnai vartojamas rusiškas vaistinis narkotikas buvo Pantoponas, sena opijaus atmaina, retai kertanti Trečiojo pasaulio ribas. Tačiau jis patekdavo tik į medicinos darbuotojų rankas. Kai kurie buvę centrinės Azijos chanatai saugojo aguonų auginimo tradicijas, o kanapės buvo plačiai naudojamos Kaukazo šalyse. Sovietų Sąjungoje narkotikų pasirinkimas buvo nedidelis, tačiau devintame dešimtmetyje iš Afganistano grįžtantys kariai į šalį atvežė heroino.
Pradėjo linksminti „Krokodilas“
Nukritus geležinei uždangai ir rublio kursui, šalyje prasidėjo sumišimas. Imigrantai skleidė gandus, kad galima apsvaigti susileidus varnos kraujo, o kai kurie rusai narkotikus bandė sukurti patys. Vienas iš jų „atradimų“ - „Krokodil“. Šis narkotikas gyvenimo trukmę gali sutrumpinti iki vienženklio skaičiaus, o tose vietose, kur jo suleidžiama, oda pradeda luptis ar net pūti. Tačiau didžiausias neįtikėtinai kenksmingo „Krokodil“ privalumas, palaikantis jo populiarumą – labai maža kaina.
Sovietmečiu žmones prie tokių kraštutinybių nuvedė neviltis ir noras pabėgti nuo realybės, o sustoti neleido atsiradusios priklausomybės. Alkoholis Sovietų Sąjungoje prarado savo reikšmę kaip šventės simbolis, o to meto dainose, poezijoje ir literatūroje girtumas tapo patikimiausiu būdu pasišaipyti iš komunistų partijos.
Nuo alkoholio priklausoma visuomenė, kuriai buvo bandoma šį malonumą uždrausti, atviromis rankomis priėmė už etanolį stipresnius svaigalus. Rusijoje nebuvo nieko panašaus į JAV išplitusią apsikeitimo adatomis programą, kai priklausomybę turintiems žmonėms dalijamos sterilios adatos, o žmonės nežinojo apie galimybę užsikrėsti ŽIV per švirkštų adatas, kuriomis su visais atvirai dalijosi.
Po „Krokodil“ vartojimo išgyvenę jauni žmonės liko be aiškios ateities ir su rimtais kūno sužalojimais, o dėl priklausomybių, su kuriomis nesugebėjo susidoroti ir pavojų, apie kuriuos nežinojo, Rusijos visuomenė pati tapo savo priešu.
Parengė Emilija Riaukaitė
