V.Putino laimėjimų sąrašas nėra ilgas. Jis sunaikino demokratiją ir uždėjo apynasrį Rusijos spaudai. Jis sukūrė fašistinių bruožų turintį režimą, kuriame tiesos samprata yra apversta. Jis marginalizavo opozicinius judėjimus ir užgniaužė Šiaurės Kaukazo išsilaisvinimo judėjimus. Tokius nuopelnus vardija V.Sperling.
V.Putinas aneksavo Krymą ir nebežino, ką su juo daryti. Jis pradėjo karą Rytų Ukrainoje ir vėlgi nežino, kas nutiks toliau. „Rusija yra kaip Belgija su bomba. Tai labai korumpuota, nuo naftos priklausoma valstybė, kuriai nepasiekiama sparti technologinė pažanga ar ekonomikos augimas, kol jos valdžioje sėdės V.Putinas“, – daro išvadą V.Sperling knygą komentuojantis apžvalgininkas Alexanderis J.Motylas.
„Tokie pasiekimai visiškai vidutiniško lyderio, kurio populiarumas turėtų svyruoti ties 20 procentų, bet kažkodėl siekia kvapą gniaužiančius 85 procentus“, – pažymėjo A.J.Motylas. V.Sperling savo knygoje gina versiją, kad V.Putino populiarumą nulėmė geras manipuliavimas lytiškumo ir sekso standartais.
„Jo pateiktas vyriškumo modelis (jėga, blaivumas, ryžtingumas ir patrauklumas moterims) buvo sutiktas su dideliu palaikymu, o tai leido sustiprinti savo galios ir autoriteto pozicijas“, – knygoje dėsto politologė.
V.Sperling išvardija 5 priežastis, kurios leido V.Putino įvaizdžiui sėkmingai skintis kelią į paprastų rusų širdis:
1) Rusijos moterys pasyviai gina savo teises, tad mažai kas atkreipia dėmesį į viešojoje erdvėje įteisinamą seksizmą;
2) Komercinis kapitalizmas po Sovietų Sąjungos žlugimo įtvirtino moters kūno kaip prekės įvaizdį. Ekonominių produktų seksualizavimas lėmė ir politinės produkcijos seksualizavimą;
3) Mitas, kad Rusijai reikalingas stiprus lyderis, niekada nebuvo panaikintas;
4) Rusijos kultūrą charakterizuoja lytinė diskriminacija ir mizoginija;
5) V.Putino vyriškas įvaizdis tapo platesnės strategijos, kurios tikslas – „suvyriškėti“ vidaus ir užsienio politikoje, pagrindu. Taip buvo bandoma kompensuoti nuoskaudą po Sovietų Sąjungos griūties.
Politologė daro išvadą, kad V.Putinas sugrąžino šiuos senus vyriškumo įvaizdžius, tačiau rusai taip pat noriai juos priėmė. Tiesa, autoriteto sąryšis su įvaizdžiu gali smarkiai atsiliepti režimo stabilumui.
Pasak V.Sperling, senstančiam V.Putinui, kuriam neseniai suėjo 62 metai, gali būti vis sunkiau išsaugoti savo vyrišką įvaizdį. „2000 metais jis priminė tikrą žudymo mašiną, o dabar jo veidas putlus, atrodo lyg po besaikio gėrimo ar kokios nesibaigiančios šventės. Prieš keletą metų dar buvo galima girdėti rusų dainininkes dainuojant: „Aš noriu vyro kaip Putinas.“ Dabar tokias dainas galėtų dainuoti nebent septyniasdešimtmečių minia“, – šaipėsi politologė.
Nesugebėjimas demonstruoti savo vyriškumo gali tapti lemiamu veiksniu žlungant V.Putino režimui. Jis užima tokią svarbią vietą skelbiant rusiško pranašumo ir antivakarietišką ideologiją, kad Rusijos lyderiui gali nepakakti ideologijos instrumentų ir mušimosi į krūtinę. Kaip paties V.Putino asmenybė svarbi režimui, taip ir jos problemos tampa režimo problemomis, pabrėžia V.Sperling.
Jos manymu, daugiau nei 20 procentų išaugęs rusų palaikymas nebūtinai sietinas su pačiu Krymu, kiek su pasitikėjimu V.Putino galia ir jo gebėjimais pasiimti, ko užsigeidęs. O štai karas Rytų Ukrainoje įvaizdžiui padėti nelabai gali. Pirmiausia pats V.Putinas neigė rusų karių dalyvavimą kariniuose veiksmuose, o galiausiai laimėtojo įvaizdį dar labiau žlugdo į Rusiją siunčiami maišai su žuvusiųjų kūnais.
V.Sperling pažymi, kad Rusijoje pasikeitimų reikia laukti tik su visuomenės sąmonėjimo procesu. Kol kas Rusija yra labai konservatyvi valstybė, kurioje vis dar dominuoja seni lyčių įvaizdžiai. „Jei problema būtų tik V.Putinas, Rusija pasikeistų vos tik jam palikus postą“, – aiškino ji.
Dar didesnės problemos laukia todėl, kad net ir likusi Rusijos liberalų saujelė išeities iš padėties ieško Vakaruose ar vis labiau į Vakarus krypstančioje Ukrainoje, o Rusijoje lieka tik tie, kurie jau senokai nusiteikę garbinti tvirtą lyderį. Intelektualų išvykimas dar labiau pasmerks šalį ekonominiam atsilikimui.
„Vargšė Rusija. Dėl savo lyderio noro demonstruoti XIX amžiaus vyriškumo standartus ji grįžta į 1850-uosius“, – niūria išvada pasidalijo V.Sperling knygos komentatorius A.J.Motylas.
Parengė Paulius Gritėnas
