Daugelis jų neapsiriboja tatuiruotėmis ir auskarais. Pakeisti dantys, akių rainelės, net kaukolės formos.
Tai, ką palyginti neseniai atrado Vakari, kitos tautos daro daugelį metų. Antai Australijos aborigenai ir Polinezijos tautose žmonės kūnuose bado skyles, margina juos raštais ir tuo didžiuojasi. „Kaip gali visą gyvenimą gyventi name ir niekada jo neperdažyti?“, – tokia šių žmonių logika.
Senovės Egipte tik apeigas atliekančioms egiptietėms buvo leidžiama tatuiruotis kūną. Tačiau IV ir III Egipto dinastijoms statant piramides (apie 2000 m. pr. Kr.) tatuiruotės paplito tarp santykius su jomis palaikančiais graikais, persais ir arabais, Vakarų Azijos klajokliai tatuiruočių paprotį atnešė į Japoniją.
Graikai tatuiruotes naudodavo kaip egzotišką būdą sužavėti moteris, o romėnai, kaip rašo ir Virgilijus, ir Seneka, amžinais piešiniais „puošdavo“ nusikaltėlius. Ankstyvosios Romos imperijos laikais ant į Aziją eksportuojamų vergų buvo tatuiruojama „mokesčiai sumokėti“.
Tik IV a., Romos imperatoriumi tapus Konstantinui, buvo uždrausta tatuiruotę naudoti kaip bausmę. Kalinių, kareivių ir gladiatorių veidai nebebuvo tatuiruojami, nes imperatorius tikėjo, kad žmogaus veidas simbolizuoja Dievo atvaizdą.
Afrikoje radosi tatuiruočių atšaka – randų tatuiruotės. Jos sukuriamos pakeliant odą ir ją įpjaunant. Oda įtrinama pelenais arba smėliu, o užgijus žaizdoms primena brailio raštą.
Tatuiruotėmis, pašiurpinusiomis konkistadorus, garsėjo ne tik Centrinėje Amerikoje klestėjusios inkų ir actekų kultūros. Šiaurės Amerika taip pat turi kuo didžiuotis. Visų pirma – čiabuvių indėnų tatuiruočių menu, antra – tuo, kad Niujorke 1846 m. buvo atidarytas pirmasis pasaulyje tatuiruočių salonas, o 1891m. Samuelis O'reilly išrado elektrinę tatuiravimo mašiną.
Tatuiruočių išpopuliarėjimui daug įtakos turėjo cirkas. Jo klestėjimo metais, nuo XIX a. vidurio iki XX a. pirmųjų dešimtmečių, kiekviena save gerbianti cirko trupė privalėjo turėti visą kūną išsitatuiravusių aktorių. Dažniausiai jie būdavo žonglieriai arba kardų rijikai.
Vakarų visuomenėje dar visai neseniai buvo smerkiami tuomet pasirodę piešiniai ant uodegikaulio. Tatuiruiotės apatinėje nugaros dalyje buvo vadinamos „paleistuvės atspaudu“. Dabar tai – pačios populiariausios moterų tatuiruotės.
Nuo pat tatuiruočių atsiradimo meilė ir seksualumas moterų kūno piešiniuose atliko daug svarbesnį vaidmenį negu vyrų tatuiruotėse. Genčių kultūroje jos buvo naudojamos komunikacijai, atspindėjo moterų seksualumo fazes nuo skaistybės, vestuvių, motinystės iki našlystės. Natūralu – vėliau tatuiruotės pradėtos sieti su erotika.
Meilė ir seksas yra ir šiuolaikinių moteriškų tatuiruočių ištakos. Nuo Homero laikų, kai graikės tatuiruodavo šlaunis ir apatinę pilvo dalį, iki XIX a., kai kūno piešiniai tapo prostitučių atributu. Ir 1836 m. išleistoje knygoje „Prostitucija Paryžiuje“, ir to paties laikotarpio Turino bei Kopenhagos kriminalistų raportuose rašoma: dažniausiai prostitučių paslaugomis naudojęsi jūreiviai, karininkai ir nusikaltėliai pirmenybę teikdavo tatuiruočių turinčioms moterims.
Ne tik dėl to, kad raštai kaitindavo, jos daug ką pasakydavo: taškelis ant kairiojo žando ar akies kampučio reiškė, kad plaštakė nuolat lankosi pas medikus, taškelis virš lūpos skelbė biseksualumą, jurgino simbolis– ji teikia pirmenybę moterims. Atkreipti dėmesį į moterį su tatuiruote siūlo ir amerikiečių komikas Richardas Jeni: „Kai pamatau tokią merginą, žinau, kad ji sugeba priimti tvirtus sprendimus. Sprendimus, kurių ateityje gailėsis“.
