Naujas tyrimas atskleidė, jog mažiau nei pusė pasaulio bendruomenių geismą išreiškia bučiniais, o kai kurioms šis veiksmas yra visiškai atstumiantis, rašo „The Daily Mail“.
Pasirodo, kad iš 168 pasaulio kultūrų romantiškai bučiuojasi tik 46.
Naujojo tyrimo duomenimis, Šiaurės Amerikoje yra net 15 kultūrų iš 33, kuriose žmonės nesibučiuoja.
Tuo tarpu visose Artimųjų Rytų kultūrose, kurios buvo įtrauktos į šį tyrimą (10), žmonės mėgaujasi romantiškais bučiniais. Europoje 3 iš 10 tyrime dalyvavusių šalių bučiniai žmonių nežavi.
Buvo ištirtos 27 Azijos šalys. Bučinių šiame žemyne atsisako 27 proc. valstybių (10 iš 27).
Žurnale „American Anthrophologist“ pasirodė naujas straipsnis, kurio tyrimo objektas – romantiški bučiniai tarp porų.
„Joks etnografas, kuris dirbo su Užsachario Afrikos, Naujosios Gvinėjos ir Amazonės medžiotojais-rinkėjais bei žemdirbiais neužfiksavo nei vieno romantinių bučinių atvejo“, – pranešė mokslininkai.
Bet bučiniai atrodo beveik neatsiejama kultūrų aplink Arktiką dalis. Jie būdingi 9 iš 11 tame regione gyvenančių medžiotojų-rinkėjų tautų.
BBC pranešė, jog Mehinakų gentis Brazilijoje mano, jog bučiniai yra „pasibjaurėtini“.
Williamas Jankoviakas iš Nevados universiteto Las Vegase teigė, kad šis tyrimas įrodo, jog bučiniai yra elgesys, kurio išmokstama. Tai Vakarų kultūros dalis, kuri perduodama iš kartos į kartą.
Šis tyrimas taip pat prieštarauja ankstesniam, kuriame teigiama, jog bučiuojasi net 90 proc. tautų.
„Mes manome, kad dėl Vakarų etnocentrizmo tapo įprasta klaidingai galvoti, jog bučiniai yra bene visuotinis reiškinys“, – rašė mokslininkai.
Tyrėjai taip pat norėjo išsiaiškinti, ar yra kokių nors skirtumų tarp kultūrų, kuriose žmonės bučiuojasi ir kuriose ne.
Jie atrado, kad visuomenės socialinės stratifikacijos lygis turi tiesioginį ryšį su romantiniais bučiniais. Bučiniai dažniausiai yra būdingi sudėtingoms visuomenėms.
Tyrėjai negali paaiškinti, kodėl taip yra. Bet jie yra įsitikinę, jog noras bučiuotis nėra užkoduotas mūsų genuose.
Lūpos yra viena jautriausių žmogaus kūno dalių. Jose yra daugybė jutiminių neuronų, kurie siunčia signalus į smegenų malonumo centrus.
Kai kurie yra linkę manyti, jog bučiniai smegenis užpildo meilės, saugumo ir prieraišumo chemikalais, kurie siejasi su maitinimu krūtimi.
Taip pat mūsų protėviai greičiausiai kūdikius maitino burna ir taip įdiegė ryšį tarp dalinimosi seilėmis ir malonumo.
Kitas paaiškinimas galėtų būti tai, jog mūsų protėvius medžiotojus-rinkėjus traukė raudoni prisirpę vaisiai. Todėl raudonos lūpos ėmė seksualiai traukti partnerius.
Buvo įrodytą, jog bučiniai sumažina stresą sukeliančio hormono kortizolio lygį ir padidina meilės hormono oksitocino lygį. Tad šis veiksmas daro mus sveikesnius ir laimingesnius.
Bet Oksfordo universiteto mokslininkas Rafaelis Wlodarskis teigia, kad mums įprastas bučiavimosi būdas atsirado palyginti neseniai.
Jis pažymi, jog feromonai vaidina svarbų vaidmenį, kai žinduoliai renkasi partnerį.
„Viską, kas būdinga mūsų biologijai, paveldėjome iš žinduolių. Žengdami evoliucijos keliu pirmyn mes tiesiog pridėjome keletą dalykų“, – sakė R.Wlodarskis.
Jei šio mokslininko požiūris yra teisingas, Vakarų visuomenėje žmonės bučiuojasi tam, kad paprasčiausiai pakankamai priartėtų vienas prie kito.
