Pirmąjį naminį gyvūnėlį N.Zajacas dovanų gavo būdamas vos ketverių. Žiurkėnu vaikas rūpinosi kruopščiai, o po metų įsigijo ir antrą.
Kai N.Zajacui sukako aštuoneri, savo namų rūsyje jis augino jau daugiau nei šimtą žiurkėnų ir netrukus pradėjo pardavinėti gyvūnų parduotuvėms.
Tėvai mažajam gyvūnų mylėtojui leido laikyti tiek augintinių, kiek jis geidžia, jei tik už jų priežiūrą susimokės pats. Vaiko kolekcija greitai išsiplėtė – joje atsirado jūrų kiaulyčių, salamandrų, paukščių, vėžlių ir krokodilas.
„Kai sužinodavau apie kokį nors gyvūną, norėdavau jį palaikyti rankose. Kai paimdavau jį, užsimanydavau jį auginti“, – apie vaikystės entuziazmą pasakojo N.Zajacas.
Dabar 60 metų jau sulaukusiam vyrui priklauso didžiausia pasaulyje naminių gyvūnėlių parduotuvė. 12 tūkst. kvadratinių metrų plote galima rasti daugiau negu 250 tūkst. gyvūnų.
Lėktuvų angarą primenanti parduotuvė „Zoo Zajac“ yra dvigubai didesnė už Jungtinių Valstijų Baltuosius rūmus.
Joje pirkėjai gali pakloti 9 tūkst. eurų už dvipirštį tinginį arba vos eurą už svirplių dėžutę.
Čia galima rasti ir keistesnių gyvių – šarvuočių, surikatų, koačių ir beždžionių.
N.Zajacas parduoda 50 skirtingų tarantulų rūšių, o jo roplių kolekcija – viena geriausių Vakarų Europoje ir lenkia net kai kurių zoologijos sodų.
Apeiti parduotuvę – nemenkas iššūkis. Kelių sąnarių skausmais besiskundžiantis N.Zajacas po ją ratus suka juodu mopedu. Net neišvykdamas iš parduotuvės kasmet jis taip įveikia daugiau nei 4 tūkst. kilometrų.
Lanko būriai turistų
„Zoo Zajac“ Rūro slėnio gyventojams tapo tuo, kuo N.Zajaco vaikystės namai buvo jo bendraklasiams.
„Aplinkiniams gyventojams parduotuvė – tarsi nemokamas zoologijos sodas“, – juokėsi buvęs Vupertalio zoologijos sodo direktorius Ulrichas Schureris.
Kiekvieną šeštadienį į parduotuvę šalia Duisburgo užeina iki 12 tūkst. lankytojų, bet retas iš jų čia nusiperka ką nors daugiau nei sumuštinį kavinėje.
Net ir ištikimi klientai čia retai perka gyvūnus.
Dažniau juos domina priežiūros priemonės, kurių galima pasirinkti iš milžiniškos gausos – nuo akvariumo filtrų iki akių lašų vėžliams. Mat gyvūnus laikyti narvuose gana brangu, tad ir jų paklausa nėra didelė.
„Gyvūnų parduotuvė daugiausia parduoda aksesuarų ir kitokių prekių, susijusių su gyvūnais. Jeigu pardavinėčiau tiktai gyvūnus, kiekvienais metais aš prarasčiau apie 250 tūkst. eurų“, – skaičiuoja savininkas.
Lankytojams surengia šou
Vakarų šalyse šeimos susilaukia vis mažiau vaikų, tad naminiai gyvūnėliai jau seniai yra tapę šeimos nariais.
Žmonės dabar lepina savo mylimus augintinius produktais, kurie kadaise atrodė juokingi, – vandeniu iš buteliukų, gliuteno neturinčiu sausu ėdalu, sauskelnėmis ir dizainerių sukurtais guoliais.
N.Zajacas lankytojams rengia asmenines ekskursijas.
Jos gali trukti iki penkių valandų ir niekada nebūna trumpesnės nei dviejų valandų. Jų metu smalsuoliai gali pamatyti, kaip N.Zajacas žiogais šeria šeimą beždžionėlių: jos žiogams nukanda galvas ir suėda laikydamos juos dviem letenėlėmis lyg dešrainius.
Kartais parduotuvės savininkas šviežiais savo vištų kiaušiniais šeria driežus. N.Zajacas liepia pakelti galvą, kai grupė šurmuliuoja po tinginiais, kybančiais palubėje ant virvių ir šakų.
Drąsuolius vokietis įspėja nešerti ir neglostyti šeškų, nes vien praėjusiais metais greitosios pagalbos automobiliai penkis kartus iš parduotuvės išvežė būtent šeškų sukandžiotus pirkėjus.
Kai parodo visus egzotiškus žinduolius, terariumą, akvariumą, šuniukus ir paukščius, N.Zajacas kartais patį įdomiausią šou – tiesa, labiau pats sau – surengia automobilių stovėjimo aikštelėje.
N.Zajacas ne kartą ten atidžiai nužvelgė klientų automobilių valstybinius numerius.
„Kelnas. Šimtas kilometrų, – pareiškė parduotuvės savininkas. – Vupertalis. Aštuoniasdešimt kilometrų.“
Taip N.Zajacas apžiūrėjo visą eilę europietiškų automobilių, įvertindamas, kokį atstumą lankytojams teko įveikti iki jo parduotuvės. Vokietis nuliūdo radęs vos kelis automobilius, kuriais klientai atvyko iš užsienio, – iš Nyderlandų.
Dažnai jis džiaugiasi suradęs automobilių su Prancūzijos, Lenkijos ar Jungtinės Karalystės valstybiniais numeriais. Jais lankytojai apžiūrėti „Zoo Zajac“ atvyksta įveikę šimtus kilometrų.
Vokiškos keistenybės
Vokietija nėra panaši į šalį, kurioje būtų galima rasti didžiausią pasaulyje naminių gyvūnų parduotuvę. Dauguma parduotuvių šalyje kuklios, o klientus sunku sudominti vien įstaigos dydžiu.
Tačiau auginantys gyvūnus žmonės čia, kaip ir kiti savo pomėgiams netaupantys vokiečiai, yra gana keisti.
Šalyje kates ir šunis laiko bene mažiausia gyventojų dalis, palyginti su visa Europa. Vokiečiai pamėgo egzotiškesnius gyvūnus.
Vienam šalies gyventojui tenka daugiau smulkių žinduolių – nuo šinšilų iki šeškų ir triušių – nei visiems kitiems europiečiams kartu sudėjus, išskyrus olandus.
Iš dalies dėl to kaltas šuns mokestis, kurį už keturkojus turi mokėti jų savininkai. Tačiau ropliai ir graužikai čia populiarūs ir dėl kitų priežasčių. Šie gyvūnai dera prie išrankaus gyvenimo stiliaus, kuris būdingas vokiečiams.
„Dauguma vokiečių gyvena butuose. Smulkūs gyvūnai mažiau teršia ir netrukdo kaimynams“, – pažymėjo N.Zajacas.
Anot gyvūnų mylėtojo, ne paslaptis ir vokiečių charakteris.
Dažniau jie pasižymi pomėgiu analizuoti, o ne jausmingumu.Tai galėtų paaiškinti, kodėl mėgstami gyvūnai, kurie laikomi narvuose ir akvariumuose, o ne vartosi ant svetainės kilimo.
2011 m. grupė tyrėjų iš Jungtinės Karalystės ir JAV suskaičiavo 98 roplių parodas ES, iš jų net 41 buvo surengta Vokietijoje. Jokioje kitoje šalyje nevyko daugiau negu 15.
Panašiai statistika byloja ir apie zoologijos sodus. 2013 metais septyni iš dešimties lankomiausių zoologijos sodų buvo Vokietijoje, o likę trys – vokiškai kalbančiose Austrijoje ir Šveicarijoje.
Beje, jeigu „Zoo Zajac“ iš tiesų būtų zoologijos sodas, dėl milijono kasmetinių lankytojų parduotuvė galėtų patekti į populiariausių Europos zoologijos sodų trisdešimtuką.
Pamišimas dėl gyvūnų
Savo tautiečių susidomėjimą neįprastais gyvūnais puikiai suprato ir N.Zajacas, kurio svajonėse parduotuvė niekada nebuvo tiktai paprasta mainų vieta.
Tik atidaręs savo pirmąją parduotuvę 1975 metais jis pastebėjo, kad daugelis žmonių į ją užsukdavo tik paspoksoti į neįprastus gyvius, net jeigu jų ir neketino pirkti.
„Visada būdavo ko nors naujo, į ką galima pažiūrėti. O tada, kai klientai jau atsidurdavo parduotuvėje, jie paprasčiausiai nusipirkdavo ką nors, ko jiems tuo metu reikėdavo“, – svarstė N.Zajacas.
Šis suvokimas leido jam įgyvendinti keisčiausias savo idėjas.
Paauglystėje vokietis mėgino iš Singapūro atsisiųsti gyvūnų. Dabar kaip parduotuvės savininkas jis gali sėsti į lėktuvą ir atsivežti jų pats.
Vyras nekart klausė savo klientų, kokius gyvūnus jie norėtų laikyti namuose, ir iš paskutiniųjų stengėsi jų atsigabenti į parduotuvę.
Tam tikra prasme už „Zoo Zajac“ augimą N.Zajacas gali būti dėkingas Vokietijos virtimui modernia Europos valstybe.
Didžiausios pajamos ir mažiausias gimstamumas leido vokiečiams negailėti absurdiškų sumų savo išpuoselėtiems augintiniams.
Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės gyventojai išleidžia naminiams gyvūnams daugiau pinigų negu bet kurios kitos Vokietijos dalies gyventojai. Turbūt nenustebins ir tai, kad būtent šioje žemėje yra įsikūrusi ir „Zoo Zajac“.
N.Zajacas anksčiau juokdavosi iš klientų, kurie savo augintinius lepindavo kaip vaikus, tačiau iki 2000 metų toks elgesys tapo visiškai įprastas.
„Anksčiau žmonės, turintys tvenkinį, per Velykas apsodindavo jį gėlėmis ir paleisdavo į vandenį auksinių žuvelių. Po savaitės gėlės nuvysdavo, o auksinės žuvelės nugaišdavo, – prisimena N.Zajacas. – Dabar, jeigu klientas nusiperka auksinę žuvelę ir ši suserga, jis ją veža pas veterinarą.“
Žymiosios parduotuvės savininkas pastebi, kad dabar klientai turi ir vis daugiau klausimų apie savo mažuosius draugus. Dėl to jis įdarbino būrį ekspertų ir parduotuvėje įrengė specializuotą knygyną.
„Tai jau pradeda priminti šeimos planavimą“, – juokėsi N.Zajacas.
Gyvūnai visada šalia
Parduotuvė „Zoo Zajac“ net kelis kartus praaugdavo pastatą, kuriame būdavo įsikūrusi. Savininkas kelis kartus plėtė įstaigos ribas priestatais, kol galiausiai pajėgė įsigyti milžinišką angarą, kuriame yra įsikūręs dabar.
Iškart po atidarymo „Zoo Zajac“ apsilankė ir Guinnesso rekordų knygos atstovai. Nors parduotuvės plotas tada prilygo tik dviem trečdaliams dabartinio, jau ir tada ji buvo paskelbta didžiausia gyvūnų parduotuve pasaulyje.
Dabar N.Zajacas gyvena kukliame dviejų kambarių bute, įrengtame virš jo biuro. Kartu su juo prie parduotuvės įsikūrė ir jo žmona Jutta bei porelė taksų veislės kalių – motina ir duktė.
„Ji atsivedė šuniukų būtent ant šio svetainės stalo, o aš jai padėjau“, – prisimena parduotuvės savininkas.
Net kai N.Zajacas žiūri televizorių ar ilsisi namie, jis niekada nėra nutolęs nuo savo įspūdingos gyvūnų kolekcijos – lygiai taip pat kaip tada, kai vaikystėje žiurkėnus veisė savo tėvų namo rūsyje.
Vieninteliai parduoda šunis
N.Zajacas visada prekiavo šunų ėdalu ir kitomis prekėmis, tačiau, kaip ir visi kiti Vokietijos gyvūnų parduotuvių savininkai, pardavinėti šunis liovėsi aštuntajame dešimtmetyje. Kačių parduotuvėse nebeliko po dešimtmečio.
Tai lėmė ne tik žmonių nepakantumas pačių jaukiausių augintinių laikymui parduotuvėse, bet ir tai, kad jiems reikėjo vis daugiau erdvės. Net ir rekordiškai besiplečiančioje „Zoo Zajac“ katėms ir šunims vietos pritrūko.
Tiesa, Vokietijoje niekada nebuvo uždrausta pardavinėti keturkojų. Bet kai N.Zajacas vėl pradėjo pardavinėti šunis 2012 metais, jokia kita gyvūnų parduotuvė šalyje to nedarė.
Tam reikėjo įspūdingų investicijų. Savininkas didelėms būdoms su šildomosiomis grindimis ir lauko aptvarais išleido 800 tūkst. eurų. N.Zajacas taip reagavo ir į besikeičiančią rinką.
Vokietijoje daugėja namuose laikomų šunų ir kačių, o smulkių žinduolių per penkerius metus sumažėjo penktadaliu.
Dabar vokiečių skonis tampa vis įprastesnis, o keistenybės, kurios „Zoo Zajac“ pavertė lankomu objektu, vis retesnės.
Žinoma, vokiečiai vis dar palyginti retai perka šunis ir kates iš gyvūnų parduotuvių.
Ir N.Zajaco parduotuvės šuniukų skyriuje nuolat pilna smalsių stebėtojų, tačiau keturkojų jis pernai pardavė mažiau, negu tikėjosi, – vos 300.
Vis dėlto kiti gyvūnų pardavėjai Vokietijoje N.Zajaco pavyzdžiu nepasekė – „Zoo Zajac“ vis dar yra vienintelė parduotuvė, kurioje galima nusipirkti šunį.
Liks patikimose rankose
„Zoo Zajac“ yra milžiniškas vieno žmogaus projektas, tačiau neaišku, kas jam nutiks, kai N.Zajacas nebegalės jam toliau vadovauti. Žinoma, vokiečiui tėra 60 metų, bet jis nėra ypatingas sveikuolis.
Priešingai, vyras teigia, kad jau keturis kartus mirė ir prisikėlė ant operacinės stalo.
Pirmus tris sykius jis ten atsidūrė, kai įgėlė „Zoo Zajac“ laikoma liūtžuvė, o ketvirtą kartą tai nutiko per kelio sąnario keitimo operaciją.
49 proc. gyvūnų parduotuvės akcijų priklauso jo vyriausiajai dukrai Katjai Banaszak, kuri valdys „Zoo Zajac“, kai tėvas jau nebegalės to daryti.
Jau dabar tėvo parduotuvėje ji vadovauja daugumai verslo operacijų.
Nors Katja gerbia savo tėvą, jo entuziazmo nepaveldėjo.
„Mano tėvas linkęs į kraštutinumus. Jis užsimanė pingvinų ir bandė jų įsigyti iš zoologijos sodo Vokietijoje, tačiau įkalbėjau jį apsigalvoti, – juokėsi moteris. – Nemanau, kad mums dar reikia naujų gyvūnų.
Parduotuvė jau ir taip milžiniška.“
