Vis iš naujo skelbiant apie naujus pasaulinius rekordus gerinančią didžiojo prizo sumą, amerikiečiai šią savaitę kaip pamišę puolė pirkti vis daugiau loterijos „Powerball“ bilietų.
Sunku patikėti, bet prie kai kurių pardavimo vietų nusidriekė net kelių šimtų metrų eilės.
„Žmonės perka po penkis ar dešimt bilietų, o vienas vyras nusipirko gal 500 bilietų, – stebėjosi degalinės Baltimorėje savininkė Indra Katuwal. – Įprastai visi perka tik po vieną bilietą.“
JAV valstijų valdžios rengiamos loterijos visada sulaukia daug susidomėjusių žaidėjų, bet šią savaitę jų atsirado tiek daug, kad buvo nupirkta daugiau nei 80 proc. bilietų, kuriuose galima rasti visus įmanomus loterijos bilietuose esančius septynių skaičių derinius.
Loterijos karštligę paskatino nuo lapkričio pradžios neišloštas didysis loterijos „Powerball“ prizas.
Kai ir taip stulbinantis aukso puodas nebuvo laimėtas praėjusį šeštadienį, trečiadienį didžiojo prizo suma pasiekė 1,5 mlrd. JAV dolerių (1,38 mlrd. eurų). Aukso puodas taip pat išaugo dėl aktyvesnio bilietų pirkimo.
Siūlomas laimėjimas buvo toks milžiniškas, kad kai kurie elektroniniai lauko reklamos stendai net neturėjo pakankamai skaitmenų jam užrašyti ir reklamavo 999 mln. dolerių prizą.
Galiausiai buvo paskelbta, kad prizas laimėtas. Daugiau kaip 1,5 mlrd. dolerių pasidalys trys laimėtojai. Jie turės pasirinkti: gauti visą aukso puodą metinėmis išmokomis per 29 metus ar pasiimti mažesnę sumą – 930 mln. dolerių (853 mln. eurų) – iš karto.
Daugiau bilietų nepadės
Suma įspūdinga, tad nieko nuostabaus, kad amerikiečiai suskubo pirkti šūsnis du dolerius kainuojančių bilietų.
„Žinau, kad nėra prasmės, bet vis tiek taip darau“, – pripažino seselė Catherine Rasa, sau ir šeimai nupirkusi 30 bilietų.
Bet kodėl amerikiečiai yra tokie loterijos entuziastai? Juk matematikai teigia, kad apsisprendimas pirkti bilietus visiškai nelogiškas.
„Kai šansas laimėti yra vienas iš 292 milijonų, pirkdamas dešimt, šimtą ar tūkstantį bilietų padidini savo santykines galimybes.
Bet absoliučios galimybės išlieka tokios pat menkos – tokios mažos, kad žmonės net to nesuvokia“, – teigė Amerikos statistikos asociacijos vadovas Ronaldas Wassersteinas.
Ekonomistai tikina, jog žmonės tiesiog negali protu įvertinti, kiek nedaug šansų laimėti didįjį prizą jie turi, nes gamtoje tokių mažų galimybių tiesiog nėra.
Tad ir noras padidinti tikimybę sulaukti sėkmės visiškai nugali racionalų skaičiavimą.
„Net jei nusipirksite 100 bilietų, jūsų galimybė laimėti vis tiek yra tik viena iš 292 milijonų, – aiškino Carnegie Mellono universiteto ekonomikos profesorius George’as Loewensteinas. – Net ir nusipirkus tiek bilietų, jūsų galimybės kitais metais žūti nuo žaibo smūgio yra trissyk, o užsimušti automobilio avarijoje – net 300 kartų didesnės.“
Sunki mokesčių našta
Tačiau amerikiečiai ir toliau žaidžia. Iš pirmo žvilgsnio tam galima rasti ir paaiškinimą – juk vos už porą dolerių gali nusipirkti galimybę svajoti, ką nuveiktum, jei staiga laimėtum milijonus, su kuo juos dalintumeisi, ką nusipirktum.
Dar sunkiau yra atsispirti grupiniam bilietų pirkimui. Kai visi bendradarbiai kartu perka daug bilietų, sunku nepagalvoti: o kas bus, jeigu jie visi laimės, o aš liksiu vienintelis neprisidėjęs ir negausiu prizo dalies?
Bet net didžiausi svajokliai, kuriems nusišypsos sėkmė, turės prisiminti vieną neišvengiamą tikrovės palydovą – mokesčius. Jie nurėš gana nemažą laimėjimo dalį.
Toji milžiniška suma, kuri buvo reklamuojama šią savaitę, į laimėtojų sąskaitą įkris tik tada, jeigu jie pasirinktų gauti pinigus dalimis 30 metų iš eilės. Nusprendus atsiimti visą sumą vienu metu, laimėjimas sumažėtų iki 930 mln. JAV dolerių.
Dar beveik 40 proc. federalinių mokesčių pavidalu atsiimtų valstybė. Be to, jeigu laimėtojas gyventų vienoje iš didesnius mokesčius renkančių valstijų, galiausiai jam atitektų tik apie trečdalį didžiausio pasaulyje laimėjimo.
Tačiau daugelis laimėtojų vis dėlto visą sumą nori pasiimti iškart. Atrodytų, kad tai neracionalus sprendimas, bet juk akimirksniu pasijusti milijonieriumi kur kas maloniau.
Užburia pačius skurdžiausius
Loterijos JAV dažniausiai yra rengiamos pačių valstijų, o jų pelnas tikrai nemažas, nes valstybė nusirėžia kur kas didesnį procentą pajamų nei bet kuris kazino, – keliauja į biudžetą.
Bet galima sakyti, kad loterijos yra dar vienas mokestis, kurį sumoka patys skurdžiausi visuomenės sluoksniai.
Skaičiuojama, kad prasčiausioje ekonominėje padėtyje atsidūręs JAV visuomenės trečdalis nuperka maždaug pusę visų bilietų.
Tai reiškia, kad mažiau nei 12,4 tūkst. dolerių (11,5 tūkst. eurų) per metus uždirbantys namų ūkiai loterijoms išleidžia maždaug 5 proc. savo pajamų – net 620 dolerių (572 eurus) per metus.
Kai kuriems amerikiečiams visiškai neįdomu, kad panašią sumą investuodami jie sukauptų tikrai daugiau.
2006 m. atlikta Amerikos vartotojų federacijos apklausa, ištyrusi tūkstančio amerikiečių požiūrį į turtą, parodė stulbinančius rezultatus. Penktadalis visų apklaustųjų ir 38 proc. tų, kurių metinės pajamos nesiekia 25 tūkst. dolerių (23 tūkst. eurų), pareiškė, kad laimėjimas loterijoje – „pats praktiškiausias“ būdas užsidirbti kelis šimtus tūkstančių dolerių.
Tad skurdžiausiems amerikiečiams loterija nėra vien tik smagus žaidimas – jiems tai primena finansinį gyvenimo planą, kuriuo remiamasi priimant kasdienius sprendimus.
Greitai iššvaisto laimėjimą
Regis, noras staiga praturtėti užtemdo akis ir sudrumsčia protą. Tad nenuostabu, kad net ir nusišypsojus netikėtai sėkmei ilgai laimėjimu nesidžiaugiama.
Girdėjome šimtus istorijų, kaip per kelerius metus išloštų milijonų nebeliko. Dar blogiau – laimingieji, dar neseniai nuotraukoms pozavę su milžiniškais čekiais, ant kurių užrašytos septynženklės sumos, kartais atsiduria visiškame dugne.
Kartais viskas baigiasi tragiškai. Antai Billy Bobas Harrellas, 1997 metais išlošęs 31 mln. JAV dolerių (28,6 mln. eurų), gyvenimą baigė savižudybe.
Milijonus išlošęs amerikietis iškart metė darbą ir puolė beatodairiškai leisti pinigus prabangioms dovanoms savo šeimai ir sau.
Pinigai tikrai neatnešė jam laimės – vos po metų B.B.Harrellas išsiskyrė su žmona, o vėliau buvo rastas savo bute nusišovęs.
Būta ir atvejų, kai laimingųjų tykojo ir mirtis nuo pavyduolių rankos. Tad nieko nuostabaus, kad kai kuriose pietinėse JAV valstijose siūloma leisti laimėtojams atsisakyti paskelbti savo pavardę.
Nors laimėtojų pavardės įprastai yra viešinamos dėl skaidrumo, amerikiečiai, kurie baiminasi vagysčių ar susidorojimo, teoriškai gali nusipirkti anonimiškumą. Tiesa, ne už dyką – už tai reikėtų pakloti net ketvirtį savo laimėjimo.
Sugeba pamiršti milijonus
Nors amerikiečiai aktyviai dalyvauja loterijose, ne visi suskumba atsiimti laimėjimus. Tikėtina, kad ir šią savaitę bent keli milijonus susišlavę laimėtojai apie savo sėkmę nė nenutuokia.
Kasmet amerikiečiai neatsiima maždaug 2 mlrd. dolerių (1,84 mlrd. eurų) vertės prizų. Dauguma šių laimėjimų neviršija kelių dolerių, tačiau yra ir tokių, kurie iš esmės pakeistų sėkmės lydimų žaidėjų likimą.
2015 metais mažiausiai 114 laimingų 1 mln. dolerių (920 tūkst. eurų) vertės bilietų taip ir liko neatsiimti. Loterijos organizatoriai spėja, kad daugelis dalyvių pasitikrina tik tai, ar jiems pasisekė išlošti aukso puodą, o apie smulkesnius prizus nė nepagalvoja.
Tačiau valstijų valdžia, kuri vienintelė turi teisę organizuoti loterijas, dėl to greičiausiai neliūdi, nes gali pasilikti bilietų pirkėjų suneštus milijonus savo biudžete.
Tad iš loterijos uždirbti pinigai skiriami ir tokiems kilniems tikslams kaip švietimas. O valstijų loterijų organizatoriai nepraleidžia progos pasigirti tuo, kaip jų surinktos lėšos padėjo vaikams.
„Tiesioginis loterijos ryšys su švietimu pakeičia tai, kaip į ją žiūri valdžios atstovai, žaidėjai ar žiniasklaida, – tikino Tenesio valstijos loterijos organizatorė Rebecca Paul. – Visi šie dalykai susideda į malonų bilieto pirkimo procesą.“
Kitose valstijose loterijos patiklius žaidėjus leisti šimtus dolerių bilietams skatina ir šūkiais. Naujasis Džersis skatina „duoti savo svajonei šansą“.
Kentukyje klausiama: „Kas nors turi laimėti, kodėl tai negalėtum būti tu?“ O Kalifornijos gyventojai raginami: „Įsivaizduokite, ką gali doleris.“
Akivaizdu, kad loterijų organizatoriai neparduoda tiesiog bilietų – jie parduoda viltį. („The Washington Post“, AP, „Wired“, LR)
