Kanadoje yra maždaug 1,2 milijono senųjų vietinių bendruomenių atstovų, kurie sudaro 4 procentus visų šalies gyventojų.
Šios bendruomenės, palyginti su kitais Kanados gyventojais, laikosi itin skurdžiai.
„Mes vis dar gyvename trečiojo pasaulio šalių sąlygomis – nepritaikytuose būstuose. Jokių galimybių įgyti išsilavinimą ar gauti tinkamas medicinos paslaugas. Dviejų ar trijų kambarių butuose neretai gyvena 15 žmonių“, – pasakojo Kanados senieji vietos gyventojai.
Tokios sąlygos turi tragiškų pasekmių: 2010 metų ataskaitoje teigiama, kad mėginimų nusižudyti skaičius tarp paauglių tenykščių gyventojų yra 50 kartų didesnis nei tarp kitų Kanados gyventojų.
Per pastaruosius septynis mėnesius smarkiai padaugėjo mėginimų atimti sau gyvybę: nusižudyti bando netgi jauniausi Atavapiskato bendruomenės nariai.
Kol kas tiksliai nežinoma, kiek žmonių pavyko nusižudyti, tačiau skelbiama, kad į anapilį išėjo beveik 5 proc. bendruomenės narių.
Senųjų gyventojų bendruomenių pirmininkas, politikas ir aktyvistas Perry Bellegarde’as ragina Ontarijo ir Kanados valdžią sudaryti strategiją čiabuvių problemoms spręsti.
Vietos bendruomenės narių savižudybės priminė Kanados valdžiai šimtus metų užsitęsusią problemą.
Ligoninę užplūdo vaikai
Buvo naktis, kiek po vidurnakčio, kai slaugytoja Melanie Phelps sulaukė Atavapiskato bendruomenės ligoninės prižiūrėtojo skambučio. Moteris išgirdo, kad būtinai turi atvykti į gydymo įstaigą.
Skubėdama iš slaugytojų patalpos Melanie galvojo: „Ir vėl viskas kartojasi.“
55 metų moteris beveik 35 savo gyvenimo metus praleido vietos bendruomenėje dirbdama slaugos koordinatore, turėdama itin ribotus išteklius.
Atavapiskato bendruomenėje yra vos 15 lovų turinti gydymo įstaiga, kurioje nėra visą darbo dieną dirbančio gydytojo.
Specialistai čia atvyksta tik keturias dienas per savaitę. Vakarais ir savaitgaliais vietos ligoninėje budi tik dvi slaugytojos. Dėl patalpų trūkumo jau devynis mėnesius čia nebuvo jokio psichologo ar psichiatro.
Atavapiskato bendruomenėje gyvena 2 tūkst. žmonių ir, pasak M.Phelps, ligoninė pajėgi suteikti pagalbą tik ketvirtadaliui jų.
Balandžio 10-oji gydymo įstaigoje dirbančioms slaugytojoms buvo itin sunki. Į ligoninę buvo atvežti net 7 vaistų perdozavę vaikai. Kaip spėjama, visi jie bandė nusižudyti.
„Kilo tikra sumaištis. Ligoninėje buvo pilna vaikų, kurių amžius – nuo 9 iki 14 metų. Juos čia atlydėjo visi keturi bendruomenėje dirbantys policininkai“, – prisiminė M.Phelps.
Du vaikai netrukus buvo perkelti į kitą ligoninę, esančią kiek toliau nuo vietos bendruomenės.
Kiti du palikti vietos gydymo įstaigoje stebėti.
Bet ir tai nebuvo pabaiga. Vietos bendruomenės vadas Bruce’as Shisheeshas pranešė, kad tądien iš viso nusižudyti bandė 11 žmonių. Kitą dieną ranką prieš save pakėlė dar penki vaikai.
Netrukus po to Atavapiskato bendruomenėje buvo surengta procesija su žvakėmis – taip jos nariai siekė atkreipti dėmesį į savižudybių problemą senosiose vietos bendruomenėse.
Nepaprastoji padėtis
Savižudybės Atavapiskato senųjų gyventojų bendruomenėje tapo kasdienybe ir jos vadai, neturėdami kito pasirinkimo, balandžio 9 dieną paskelbė nepaprastąją padėtį.
Tuo metu, kai B.Shisheeshas kartu su Ontarijo ekstremalių situacijų valdymo biuru pasirašė ekstremalios situacijos deklaraciją, į vietos ligoninę vienas po kito buvo gabenami pacientai.
B.Shisheeshas negalėjo patikėti tuo, kas vyko jo bendruomenėje.
„Ligoninėje buvo pilna žmonių, kurie bandė nusižudyti. Negalėjau patikėti savo akimis“, – sakė Atavapiskato gyvenvietės narių vadas.
„Vaikai buvo nekontroliuojami. Jie buvo nusiminę, kad policija atvežė juos į ligoninę.
Turėjome pasamdyti penkis vyrus, kad juos prižiūrėtų palatose“, – pasakojo B.Shisheeshas.
Šiaurės Ontarijo mieste gyvenančioje bendruomenėje per pastaruosius septynis mėnesius buvo daugiau nei 100 bandymų nusižudyti.
Vien kovo mėnesį nusižudyti bandė 30 žmonių. Septyni iš jų – paaugliai iki 14 metų.
Kanados sveikatos apsaugos ministerijos atstovas spaudai prieš kelias dienas pareiškė, kad valdžios institucijos ieško būdų padėti Atavapiskato bendruomenei.
Su Ontarijo vietos valdžia sutarta, kad į čiabuvių bendruomenę bus išsiųsti šeši medicinos personalo darbuotojai, tarp jų ir psichologai bei socialiniai darbuotojai.
Ypač kenčia vaikai
Vietos bendruomenės narė Stephanie Hookimaw, išgirdusi apie nepaprastosios padėties paskelbimą, stebėjosi, kodėl tai neįvyko anksčiau. Jos 13 metų dukra nusižudė praėjusių metų spalį.
„Nepaprastoji padėtis turėjo būti paskelbta dar rugsėjį, kai viskas prasidėjo. Galbūt tada nebūčiau netekusi savo dukros“, – sielvartavo S.Hookimaw.
Jos dukra Sheridan kentėjo jau kurį laiką. Mokykloje ji patyrė patyčias, taip pat turėjo sveikatos problemų – sirgo astma ir artritu.
Paauglė svajojo, kad jos šeima turėtų savo namus, nes jiems teko gyventi kartu su 15 žmonių trijų kambarių name.
Tačiau motina tikino, kad mergina vis tiek atrodė laiminga.
„Klausdavau jos, ar viskas gerai, ir ji man sakydavo, kad taip“, – prisiminė S.Hookimaw.
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį nusižudyti bandė Sheridan pusbrolis, o po mėnesio įvykusi pačios merginos savižudybė buvo dabar besitęsiančios socialinės nelaimės pradžia. Tos, kurios atgarsiai dabar pasiekė pirmuosius viso pasaulio laikraščių puslapius.
Problemos, su kuriomis susidūrė Sheridan, kankina ir kitus senosios Kanados bendruomenės gyventojus ne vienus metus.
Dar 2011 metais nemažai šeimų dėl būsto trūkumo buvo priverstos apsigyventi palapinėse ar nešildomose priekabose be karšto vandens ir elektros.
Deja, neatrodo, kad situacija galėtų pasikeisti.
Atavapiskato bendruomenėje, pasak B.Shisheesho, perpildytų namų sienas darko pelėsis, gyvenimo sąlygos prastos, paplitęs narkotikų vartojimas, trūksta poilsio vietų, užimtumo.
B.Shisheeshas negaili kritikos Kanados valdžiai, kuri esą dešimtmečius bandė sunaikindama tapatybę integruoti daugiau nei 150 tūkst. čiabuvių vaikų į visuomenę. Pasak jo, mokykloje stengiamasi „nužudyti indėną kiekviename“.
Ugdymo įstaigose dėl nepritaikytos mitybos, įvairių ligų mirė tūkstančiai vaikų. Kaip tikina senųjų Kanados bendruomenių gyventojai, mirę moksleiviai buvo laidojami čia pat, prie mokyklų, o bent apie trečdalį mirčių apskritai nebūdavo pranešama.
Plačiai paplitusi bėda
Tokia yra ne tik Atavapiskato bendruomenės realybė. Kanados Manitobos provincijoje gyvenanti „Pimicikamak“ bendruomenė praėjusį mėnesį po trijų savižudybių ir 120 bandymų atimti sau gyvybę taip pat paskelbė nepaprastąją padėtį.
Šioje čiabuvių bendruomenėje žmonės taip pat gyvena itin sudėtingomis sąlygomis.
Neretai dešimtys jų gyvena viename name, kuris įprastai nešildomas ir žiemą temperatūra nukrinta net iki 40 laipsnių žemiau nulio.
Šalyje, kurioje yra net 20 proc. viso pasaulio gėlo vandens, beveik 90 proc. senųjų gyventojų bendruomenių turi virinti geriamąjį vandenį, kitaip jis nėra tinkamas vartoti.
Krizė čiabuvių bendruomenėse privertė politikus prabilti ir apie tai, kad būtina juos perkelti į labiau urbanizuotas teritorijas.
Buvęs Kanados ministras pirmininkas Jeanas Chretienas šią savaitę be užuolankų sakė: „Ekonominės galimybės tai leidžia, todėl žmonės turi persikelti.“
Tačiau tokia idėja priimtina ne visiems. Dalis vietos bendruomenių gyventojų įsitikinę – jų perkėlimas nieko neišspręs.
„Tai – brutalu, tai – kolonijinis požiūris. Negalite atimti iš žmonių to, ką jie turi, vien tik norėdami greitai išspręsti problemą“, – įsitikinę senųjų Kanados bendruomenių atstovai.
Inuitų bendruomenės gyventojų lyderis Natanas Obedas tikina, kad tenykščių problemoms išspręsti reikės nemažai investicijų.
„Džiaugiuosi, kad Kanados valdžia atkreipė dėmesį į čiabuvių bendruomenes.
Tačiau noriu pamatyti konkrečius darbus ir pastangas padėti ne tik Atavapiskato bendruomenei, bet ir kitoms, tarp jų ir inuitams“, – sakė N.Obedas.
Vyras pripažįsta, kad kol kas į čiabuvius Kanadoje žvelgiama kitaip nei į likusius šalies piliečius.
Be to, N.Obedas tikina nematąs konkrečių investicijų į čiabuvių gerovę, nors Kanados premjeras šią savaitę ir žadėjo: „Mes toliau stengsimės gerinti tenykščių gyventojų gyvenimo sąlygas.“ („The Guardian“, LR)
Kanados čiabuviai saugo tradicijas
Atavapiskato čiabuviai – tai izoliuota pirmykštė bendruomenė, įsikūrusi Kanoros rajone šiaurinėje Ontarijo provincijoje Kanadoje. Bendruomenei priklauso daugiau nei du tūkstančiai narių.
Kanoros rajone Atavapiskato bendruomenė egzistuoja jau šimtmečius. Tačiau oficialiai Kanadoje ji pripažinta tik 1930-aisiais.
Maždaug trečdalis Atavapiskato bendruomenės narių – jaunesni nei 19 metų. Didžiosios dalies gyventojų amžius siekia ne daugiau nei 35 metus.
Vietos gyventojai kalba savitu kri kalbos dialektu. Vyresnieji Atavapiskato bendruomenės nariai geba susikalbėti ir anglų kalba, tačiau tokių yra labai nedaug.
Užimtumo lygis šioje bendruomenėje yra itin žemas: daugiausia dirbama siekiant išmaitinti jos narius. Tiesa, kai kurie čiabuviai yra įkūrę vietos verslus.
Atavapiskato vietovės gyventojai turi savo valdžią, kurią sudaro vyresnysis bendruomenės narys, jo pavaduotojas ir dvylika tarybos narių, besikeičiančių kas trejus metus. Šios bendruomenės valdžia taip pat yra Kanados genčių tarybos narė, kuri atstovauja visoms Ontarijo šiaurėje gyvenančioms čiabuvių bendruomenėms.
