„Pastačiau katedrą iš meilės Dievui“, – sako katalikybei atsidavęs Justo.
Madrido apylinkėse esanti katedra, kaip ir Justo meilė Dievui – beribė. Sunku patikėti, kad 50 metrų ilgio ir 20 metrų pločio katedrą pastatė vienas žmogus. Katedroje yra net 28 kupolai, o centrinio kupolo aukštis siekia net 40 metrų. Yra kripta, presbiterija ir įvairių salių – architektūros žinių neturinčio Justo katedrai nieko netrūksta.
Ši šventovė – milžiniška, eklektiška, kažkiek siurrealistinė. Ant daugiau kaip tūkstančio jos langų – mėlyni, geltoni ir raudoni paties autoriaus išpiešti vitražai.
Greta išraižytų dvasingų žodžių ir ikonų riogso daugybė apdulkėjusių įrankių, šiukšlių krūvos ir tušti dažų indai.
Atsidavęs tik religijai
Paklaustas, koks jausmas jį pastūmėjo įgyvendinti tokį ambicingą projektą, jis sako: „Jausmas? Tai meilė Dievui. Jūs niekada nesate mylėję Jėzaus Kristaus? Jei esate krikštyti, esate priėmę sakramentą, tai jūsų kaltė, kad jo dabar nemylite. Aš pastačiau Dievo garbei šią katedrą iš giminių palikimo. Tačiau norint įrodyti meilę Aukščiausiajam nebūtina statyti katedrų, galite ir ore jam paminklą pastatyti.“
Į Justo katedrą plūstantiems žurnalistams su įspūdingos šventovės autoriumi susišnekėti nėra lengva. Jis dažnai mintimis nukrypsta į šalį, neprigirdi, nelabai klauso ir kalba tik apie tai, kas jį patį domina. O vienintelė Justo dominanti tema yra religija.
„Ar jūs nematote, juk visos gamtos katastrofos mums byloja, jog Kūrėjas baisiai ant mūsų pyksta už tai, kad neišpažįstame Evangelijos. Pasaulis vis labiau primena Sodomą ir Gomorą. Madridas yra tikras velnio įsikūnijimas“, – už galvos imasi Justo.
Pastatė iš atliekų
Statybos ir architektūros Justo niekur nesimokė, žinių sėmėsi iš knygų apie bažnyčias ir pilis. Dauguma statybinių medžiagų, iš kurių vyras nulipdė savo šventovę, yra perdirbtos, jas senolis susirinko iš įvairių sąvartynų.
Sudužusios plytos, degalų bidonai ir cemento pilnos kakavos pakuotės – štai kaip atrodo vis dar nebaigtos statyti katedros vidus.
Dviračių ratai, stikliniai buteliai ir kiti kasdienio gyvenimo rykai įsilieja į šį žavingą kūrinį, kurį Justo vadina savo auka Dievui.
Gausiai apžiūrėti katedros plūstantys lankytojai stebisi, kaip ji apskritai stovi, mat kreivai sumūrytos plytos saugumo jausmo nesuteikia.
„Justo katedra žymi visame pasaulyje“, – sako aplinkui gyvenantys žmonės.
Tačiau katedra iš tikrųjų yra ne katedra, nes ji nėra pašventinta vyskupijos.
Alkala del Henareso vyskupijos šaltiniai prieš trejus metus teigė, kad „kol kas ši problema yra nagrinėjama. Norima įkurti fondą, skirtą pastatui išlaikyti“.
Pastatyta be licencijos, be planų ir jokio oficialaus Architektų sąjungos patvirtinto projekto Justo katedra yra pavojinga visuomenei. Ne veltui prie įėjimo kabo skelbimas, įspėjantis, kad katedros statytojai neatsako už nelaimingus atsitikimus.
Niekas negarantuoja, kad jokių saugumo taisyklių nesilaikiusio Justo statinys staiga nesugrius. Ar kad koks nors išsiblaškęs lankytojas nenuvirs nuo pastolių be apsaugos barjerų.
Galbūt dėl to Mechorados del Kampo (Madridas) seniūnija mieste nepakabino nuorodų į žymiausią miesto turistinį objektą. Politikai elgiasi taip, tarsi Justo katedros nebūtų. Jei miesto valdžia laikytųsi įstatymų, Justo katedra turėtų būti nugriauta, nes ji nelegali ir gresia piliečių saugumui.
Bet toks sprendimas būtų labai nepopuliarus tarp seniūnijos gyventojų – juk eklektiška katedra jau tapo miesto dalimi.
Su sijonais negalima
Justo ir jo katedrą kadaise išgarsino gėrimo „Aquarius“ reklama. Tuomet ši kompanija nufilmavo Justo savo statomoje šventovėje, ir taip pasaulis susipažino su nepavargstančiu Dievo tarnu. Tačiau dabar jis pavargo ir nebenori būti žymus.
„Ne vien jūs, žurnalistai, dėl to kalti. Čia atvažiuoja pilni autobusai turistų. Jie nori paspoksoti į mano katedrą iš smalsumo, ne todėl, kad būtų atsidavę Dievui. Tokie lankytojai mane nervina“, – plonu balseliu aiškina Justo.
Kaip tikras Dievo tarnas Justo visą laiką dėvi tuos pačius drabužius – ilgą mėlyną darbo chalatą, perrištą raudona juosta, yra užsidėjęs raudoną vilnonę į vyskupo mitrą panašią kepurėlę.
Jei už šventą kantrybę ir atsidavimą religijai jis kada nors būtų paskelbtas šventuoju, Justo statula bažnyčiose turėtų būti aprengta šia uniforma. Visose nuotraukose ar filmuotoje medžiagoje Justo apsirengęs vienodai.
Šį asketišką katedros statytoją ypač erzina moterys su sijonais ar trumpomis kelnėmis.
„Labai nenorėčiau jums to sakyti, tačiau jūs esate per mažai apsirengusi, kad galėtumėte lankytis šventoje vietoje. Moterims derėtų daugiau prisidengti“, – bara Justo vasariškai apsirengusias katedros lankytojas.
Pasak jo, moterys turėtų keltis anksti, dirbti namuose ir eiti anksti miegoti. „Vyrų apranga manęs netrikdo, kaip nori, taip tegu rengiasi“, – priduria Justo.
Laikė visišku pamišėliu
Prieš 55 metus Justo padėjo pirmą katedros akmenį. Taip jis norėjo atsidėkoti Švenčiausiajai Mergelei Marijai už tai, kad išgijo nuo tuberkuliozės. Ši liga sudaužė Justo viltis tapti kunigu.
Būdamas 28-erių jis mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau, susirgęs tuberkulioze, buvo iš ten išvarytas, kad neužkrėstų kitų studentų.
Labai religingą šių keistų Dievo namų statytoją labai paveikė pilietinio karo Ispanijoje žiaurumai.
„Aš mačiau, kaip komunistai degino bažnyčias ir žudė kunigus.
Komunizmas yra velnias. Už visą jo padarytą blogį noriu paaukoti Dievui šį statinį“, – sako Justo.
Statytojas teigia, kad žmonės iš pradžių manė, jog jis yra išprotėjęs.
„Manimi visuomet stebėjosi, iš pradžių laikė pamišėliu, dabar jau mato, kad beveik pasiekiau savo tikslą. Bet jie vis vien manęs nesupranta“, – sako su puse miesto gyventojų susipykęs radikalusis Justo.
Tiesa, katedrą dabar Justo stato nebe vienas – jam padeda kitas Mechorados del Kampo gyventojas Angelis.
„Jis ne toks religingas kaip aš, bet Dievui atsidavęs kaip reikiant. Madride Angelis turėjo labai gerą darbą, bet viską metė ir ėmėsi man padėti statyti katedrą“, – sako Angelio namuose kartu su jo žmona ir dviem vaikais dabar gyvenantis Justo.
Šio kataliko fanatiko gyvenimas primena Katalonijos architekto Antonio Gaudi biografiją. Paskutinius savo gyvenimo metus garsusis architektas skyrė Šventosios Šeimos („Sagrada Familia“) katedros statyboms, kurios Barselonoje tęsiasi iki šiol.
Katalonai jau turi ir patarlę, apibūdinančią pernelyg ilgai užsitęsusius reikalus: „Kaip „Sagrada Familia“ statybos.“
Justo katedrai iki pabaigos dar daug trūksta. Jis žino, kad likusio gyvenimo neužteks pabaigti statybas: „Ne, aš tikrai jos nepabaigsiu. Esu jau senas, mano sveikata prasta.
Aš padarysiu tai, kas mano valioje, o toliau darbą tęs giminės ir kaimynai.“
Tačiau Justo sąžinė rami. Savo tiltą į amžinybę jis jau nusitiesė.
